„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija

Kanto fenomenų ir noumenų dualizmą bandė įveikti Johanas Fichtė, teigdamas, kad egzistuoja kažkoks Aš, kuris yra grynas veikimas, priešingas Kanto daiktui savyje, kuris yra objektas. Šitos veiklos esmę sudaro tai, kad Aš numato (pagimdo) save, t.y. Aš = Aš. Po to Aš supriešinu save su ne – Aš.

Grįžtame prie Fichtės „Aš numato (kauzaliai) Aš” ir lyginame jo poziciją su Dekarto „Aš mąstau, taigi esu”. Dekartui egzistavimo kriterijus – mintis. Fichtei egzistuoja tai, ko savaime pakanka, kas sugeba produkuoti save. Tai yra tikroji būtis. Toliau Fichtės Aš priešpriešina sau ne – Aš: tas ne – Aš yra empirinis pasaulis. Pagaliau vyksta Aš ir ne – Aš sintezė. Vadinasi, ne – Aš yra Aš atspindys, kuriam būdingos Aš charakteristikos. Akivaizdu ir kita: būtis, kaip Aš, yra veikimas, o ne tam tikras daiktas, taip pat ir Kanto daiktas sau. Būdami riboti, Aš ir ne – Aš tampa kažkokie apibrėžti, nes nubrėžta kiekvieno iš jų riba. „Pirmojo pagrindimo absoliutus Aš, – rašo Fichtė, – nėra kažkas (jis neturi jokio predikato ir jokio predikato negali turėti”. Taigi būtis ir empirinis pasaulis palaiko vienas kitą, sudarydami savo vienybės absoliutų egzistavimą.

Nei Kanto subjekto ir objekto dualizmas, nei Fichtės veiklos monizmas neatitiko Fridricho Šelingo reikalavimų. Jis manė, kad visos esamybės pagrindas negali būti nei būtis (Kanto daiktas sau), nei Fichtės Aš veikla. Tikrasis pirmasis pagrindas esąs subjekto ir objekto tapatumas. Ši absoliuti tapatybė apglėbia visą esamybę. Šelingo tapatybės filosofija yra panteizmo atmaina, taip pat vadinama visuotinės vienybės (visavienybės) filosofija. Šią absoliučią tapatybę jis vadina dvasia.

Svarbiau yra Ungrund (be pagrindo) – pirminio pagrindo nebuvimas. Prisiminkime, kad mistikas ir panteistas Bėmė absoliučiu pradu taip pat laiko Ungrund. Be to, supraskime, kad laisvės idėja Šelingui buvo pagrindinė: jam buvo tiesiog būtina, kad pirmasis pradas būtų absoliučiai laisvas. O tokis tegali būti tik ,,be pagrindo”.

Šelingo religinėje filosofijoje Ungrund sąvoka konkretizuojama per Dievo sąvoką, kuris, jo apibūdinimu, yra meilė, ir, kartu, tai – asmenybė. Tačiau, antra vertus, Dievas yra Ungrund, t.y. beasmenis visos esamybės pagrindas. Tai jau ne Dievas kaip asmenybė, o dievybė, kuri iš savo gelmių išstumia tamsų nesąmoningumą, iš neįformintos pramaterijos tampa materija, empiriniu pasauliu.

 

Georgas Hėgelis sintetino Fichtės ir Šelingo idėjas, bet liko ikikantininkas. Tai neatsitiktinai, nes jo filosofijos pobūdis visiškai metafiziškas. Dėl to norisi paminėti vieną pokalbį (tikrą ar išgalvotą), kai jį paklausė: ar filosofija yra mokslas? Hėgelis atsakęs: ne. Patylėjęs pridūrė: ji aukščiau, negu mokslas. Nežinau, ar taip tikrai buvo, bet toks Hėgelio atsakymas visiškai atitinka jo pažiūras ir remiasi senovės graikų žodžio „metafizika” vertimu.

Hėgelis panlogistas tuo atžvilgiu, kad jam pasaulis ir sąvoka (= sąmonė) yra neatskiriami vienas nuo kito. Tai reiškia, kad nėra ne tik sąvokų be pasaulio, bet ir pasaulio be sąvokų. Vadinasi, nėra prasmės klausti, koks pasaulis yra pats savaime, be santykio su sąvokomis. Hėgeliui pasaulis pats savaime tiesiog neegzistuoja. Suprantama, kad šiuo atžvilgiu Kanto daiktas savyje, tegul ir nepažinus, yra chimera. Kai Hėgelis kalba apie gamtos reiškinius, pvz., apie medį, tai jis turi omeny  ne tiek medį, kiek medžio sąvoką. Įsisąmoninęs Hėgelio dialektiką, Karlas Marksas išvengė šios Hėgelio sistemos ypatybės ir lengvabūdiškai priėmė tik Hėgelio pasakymų lingvistinę formą, pavyzdžiui, apie tai, kad kiekybė pereina į kokybę. Pagal Hėgelį kiekybė gali pereiti tik į kitą kiekybę, analogiškai ir kokybė transformuojama į kokybę. Hėgelio pasakymo „kiekybė pereina į kokybę” tikroji prasmė tokia: kiekybės sąvoka pereina į kokybės sąvoką. Vadinasi, sąvokos pereina viena į kitą, o ne kiekybė – į kokybę. Hėgelio panlogizmas, kartais vadinamas absoliučiuoju idealizmu (todėl, kad Hėgelio panlogizmo centrinė kategorija yra absoliučioji idėja), kilęs iš Parmenido, tapatinusio būtį su mintimi. Sąvokos ir būties neatskiriamumą Hėgelis fiksuoja terminologiškai – „absoliučioji sąvoka”, „absoliučioji idėja”. Šis neatskiriamumas reiškia absoliučią subjekto ir objekto tapatybę.

Pasaulio vystymasis, pagal Hėgelį, yra absoliučiosios idėjos raida, savaiminis vystymasis. Šios idėjos pirmasis būvis yra būtis, kuri, kaip neturinti istorijos, yra tiesioginis identiškumas, pirmapradė visybė be jokio turinio. Kitaip tariant, turiniui tai – niekas, arba abstrakčioji būtis („egzistavimas savaime”). Niekas gali būti priskiriamas viskam, todėl kaip pradas, absoliučioji idėja yra absoliučioji substancija, be to, protinga. Kaip substancija absoliučioji idėja yra visuotinybė, kurios atžvilgiu visa kita yra arba individualija (gamta), arba ypatybė (dvasia). Taigi absoliučiosios idėjos raida turi tris etapus: būtis kaip visuotinybė, gamta kaip atskirybė, dvasia kaip ypatybė.

Absoliučiosios idėjos raida vyksta dėl dialektinio neigimo: tezė pereina į savo priešybę, tampa antiteze. Vėliau antitezė pereina į savo priešybę. Būtų klaidinga manyti, kad rezultatas bus tezė, t.y. sugrįžimas į seną. Iš tikrųjų tai tik tariamas sugrįžimas į seną, t.y. atstatymas pirmapradžio grynumo, kurį dabar praturtinto vystymosi eiga. Raida visada yra judėjimas pirmyn, o ne atgal. Rezultatas – dvigubas tezės neigimas, t.y. sintezė. Šią sintezę galima apibūdinti ir kitaip. Absoliutus pradmuo yra pirmapradis vientisumas, tai absoliučioji idėja savo abstrakčioje būtyje. Ji pavirsta gamta, sudaiktindama save baigtinėmis, kūniškomis atskirybėmis, kurių pagrindą sudaro ji pati, kaip visuotinė Sąvoka. Įvyksta analitiškas visybės išskaidymas. Žmogaus dvasinė veikla pažįsta gamtą, sintetina išskaidytus elementus, taip pat sintetina pirmapradį vientisumą. Vientisumo struktūros žinojimas išaukština žmogiškąją dvasią iki Absoliučiosios dvasios lygio. Būties problemos požiūriu nagrinėjamas procesas atrodytų taip: kaip pradas, absoliučioji idėja yra sąvoka „savyje”, t.y. abstrakčioji būtis. Antrasis etapas – sąvoka tampa tarpinė dėl anksčiau buvusios būties, todėl yra sąvoka „sau – būtis”. Pagaliau, trečiasis etapas – tai jau būtis „savyje ir sau”. Taigi Hėgeliui būtis yra ne daiktas sau ir net ne sąvoka sau, bet absoliučiosios idėjos savaiminis procesas.

Ypatingas dėmesys vokiečių klasikinėje filosofijoje skiriamas žinomam vokiečių poetui Johanui Gėtei (1749-1832). Anaiptol ne visi žino, kad tai ne tik poetas, bet ir žymus mąstytojas -filosofas ir gamtos tyrinėtojas. Vietoj Kanto fenomeno (daikto savyje) ir fenomeno (reiškinio) opozicijos jis pasiūlė prafenomeno (Urphänomen) ir fenomeno opoziciją. Gėtė pašalina Kanto noumeno ir fenomeno dualizmą. Jam fenomenai yra prafenomeno metamorfozės. Gėtė nepriima empirizmo, motyvuodamas tuo, kad fenomenų aiškinimas gali tęstis iki begalybės taip ir neišaiškinant jų esmės. Išeitį iš šios aklavietės jis mato prafenomeno postulavime. Pavyzdžiui, augalo šaknis, stiebas, lapai ir žiedas – tai augalo, kaip prafenomeno fenomenai. O žiedas gali būti suprantamas kaip piestelės ir žiedlapio prafenomenas: piestelė yra susispaudęs žiedlapis, o šis -plėtimosi stadijos piestelė. Toks piestelės ir žiedlapio santykiavimas galimas tiktai todėl, kad jie yra žiedo kaip tam tikros metafizinės esmės, vadinamos prafenomenu, apraiškos (fenomenai).

Klasikinė vokiečių filosofija turėjo tokią didžiulę įtaką vėlesnei filosofinės minties raidai, kad sąlygojo daugelį Vokietijos iki Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos ir Amerikos pasekėjų. 19 amžiaus septintajame dešimtmetyje su lozungu „Atgal prie Kanto” gimė dvi Kantą sekančios filosofinės mokyklos: Marburgo mokykla Hermano Koheno (1842-1918), Paulio Natorpo (1854-1924), Ernsto Kasirerio (1874-1945) ir kt., Badeno mokykla Vilhelmo Vindelbando (1848-1915), Henriko Rikerto (1863-1936) ir kt. Tuo metu, ir kiek vėliau, iškyla naujahėgelininkai: Vokietijoje Richardas Kroneris (1884-1974), Anglijoje Frensis Bredlis (1846-1924), Italijoje Benedito Kročė (1866-1952), Rusijoje Ivanas Iljinas (1882-1954), JAV Džosaja Rosas (1855-1916) ir kt. Šelingo populiarumas mažesnis, daugiausia paplitęs Vokietijoje ir Rusijoje.

Neokantininkai ir neohegelininkai siekė tobulinti vokiečių klasikinę filosofiją, padaryti ją nuoseklesnę. Tuo atžvilgiu jie buvo klasikinės 17-18 amžių ir 19 amžiaus pradžios filosofijos tradicijų tęsėjai. Kanto koncepcija daiktas sau neatitiko neokantininkų reikalavimų, nes čia jie įžiūrėjo nuolaidų materializmui – tai visą sistemą darė nenuoseklią. Marburgo mokyklos lyderis Kohenas daiktą sau pašalina keisdamas jį proto idėja. Natorpui daiktas savyje tampa kraštutine patyrimo sąvoka. Kasireriui daiktas savyje taip pat nustojo buvęs medžiaga patyrimą lemti ir persikelia į minties sritį. Norint suprasti įvykusių pasikeitimų esmę, reikia turėti omeny, kad Kanto sistemos pagrindas yra transcendentinio (esančio už patyrimo ribų) daikto sau ir fenomeno, kaip juslinio stebėjimo opozicija. Su tokia opozicija glaudžiai susijusi viena iš pagrindinių Kanto filosofijos sąvokų – transcendentalinės sintezės, siejančios jutimingumą su protu. Daikto sau pašalinimas iš tikrųjų likviduoja skirtumą tarp jutimų ir mąstymo, nebereikalinga lieka ir transcendetalinės sintezės sąvoka. Daiktas sau dabar jau ne jutimų medžiaga, o minties kuriamas loginis konstruktas. Erdvė ir laikas iš jutiminio stebėjimo formų tampa sąvokomis. Šitaip Kanto empirizmas transformuojamas į kraštutinę racionalizmo atmainą.

Kiek kitaip yra neokantininkų Badeno mokykloje. Čia taip pat šalinamas Kanto daiktas sau. Jo vietą užima vertybės reikiamybė. Pasak Vindelbando, vertybės yra apriorinės, transcendentalinės ir visuotinai reikšmingos. Palygindamas pastebėsiu, kad Kanto daiktas sau ne transcendentališkas (t.y. prote), o transcendentinis (išoriška protui), todėl negali būti apriorinis. Verta prisiminti, kad transcendentinis yra tai, kas egzistuoja už patyrimo ribų, o transcendentalinis tai, kas priklauso ne išorės daiktams, o pažinimo sugebėjimui. Badeno mokyklos filosofija paverčiama normatyvine disciplina, operuojančia vertybiniais teiginiais (sprendiniais) apie reikiamybę. Badeniečiams būdingas esamybės ir reikiamybės dualizmas. Jų nuomone, esamybę tiria empiriniai mokslai, todėl esamybė yra ne būtis, o buvimas (empirinis pasaulis). Filosofija nagrinėja turinčią būties statusą reikiamybę, kuri yra ne kas kita, kaip objektyvuotos vertybės.

Neohėgelizmas, nors ir plačiai paplito, bet neįgavo mokyklos formų, tai, greičiau, įvairūs filosofai, kuriuos vienijo pastangos sukurti atnaujintą Hėgelio filosofijos interpretaciją. Daugiausia reformų pastangų pareikalavo Hėgelio dialektinis metodas. Antai Bredlis, nepriimdamas Hėgelio panlogizmo, savaime priėjo prie išvados, kad reiškinys negali būti prieštaringas. Iš tikrųjų: prieštaringa gali būti tik sąvoka, mintis. Hėgelis kaip tik ir pateikia Sąvokos raidą. Tačiau šalindamas Hėgelio vidinio prieštaringumo principą, Bredlis neteko raidos, kompensuodamas šį nuostolį, jis buvo priverstas dirbtinai konstruoti Absoliuto raidos procesą. Neatsitiktinai neohėgelizmas evoliucionavo nuo Hėgelio absoliutaus idealizmo į reliatyvizmą ir egzistencializmą.

Neoklasikinė filosofija formuojasi 19 amžiuje remiantis neoklasikine filosofija pagrindu, dedami naujos filosofavimo tradicijos pamatai. Čia galima paminėti marksizmą, fenomenologiją, pozityvizmą, egzistencializmą, hermeneutiką, pragmatizmą ir kt.

Iš pradžių marksizmas atsirado kaip viena iš hėgelizmo formų, būtent kairioji, vadinama jaunahėgelizmu. Ji neigė Hėgelio mokymo religinį pobūdį, jo panlogizmą. Karlas Marksas (1818-1883) pradėjo kaip jaunahėgelietis, bet, patyręs Liudvigo Fojerbacho (1804-1872) įtaką, bandė sintetinti Hėgelio dialektiką ir materialistinę filosofiją. Sintezė buvo eklektiška, nes Hėgelio dialektika buvo sąvokos, o ne gamtos dialektika. Tačiau Hėgelio kitimo ir vystymosi dvasia turėjo teigiamos įtakos Markso filosofijos raidai. Marksas įsisavino ne tiek dialektiką, kiek jos frazeologiją, minties raiškos ir dėstymo manierą. O štai visuotinio kitimo dvasia tikrai tapo svarbiausiu jo filosofijos bruožu. „Tezėse apie Fojerbachą” jis rašė „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad jį reikia pakeisti”.

Neatsitiktinai savo filosofijos pagrindine kategorija Marksas laiko praktiką: būtis žmogui duota ne pati savaime, o per praktiką ir kaip praktika. Tuo pabrėžiamas žmogiškojo faktoriaus aktyvumas. Kalba apie būtį, be santykio su žmogumi, Marksui yra tušti plepalai. Tiesa, „būties” terminą jis vartoja kaip žodžio „materija” sinonimą. Pastaroji yra objektyvi tikrovė, egzistuojanti žmogaus pojūčiuose, atspindima pojūčių, egzistuoja nepriklausomai nuo jų (šią materijos formuluotę pateikė Vladimiras Leninas (1870-1924)). Paties Markso materijos apibrėžimas yra nepredikatinis: materija yra tai, kas pirminis sąmonės atžvilgiu (definicija per nurodymą sąvokų santykį). Iš to seka, kad Markso duota materijos charakteristika yra gnoseologinė, todėl tai – gnoseologinis dualizmas. Kadangi sąmonė, pasak Markso, yra materijos savybė, tai pasaulis vienas ir materialus. Tai reiškia, kad tuo pat metu Markso filosofija yra ontologinis monizmas. Būties savokos tikroji prasmė Markso filosofijoje aktualizuojama tik socialiniame kontekste. Jis aiškiai skiria žmonių empirinį gyvenimą ir jų visuomeninę būtį, lemiamą gamybos būdo. Žmonių empirinio gyvenimo sampratai svarbi susvetimėjimo sąvoka. Nors ši sąvoka perimta iš Fojerbacho, bet Marksas jai suteikė tvirtus metodologinius pagrindus.

 

Artūras Šopenhaueris (1788-1860) savo būties traktuotę taip pat pradeda nuo Kanto daikto sau. Bet, jeigu Kantui daiktas sau nepažinus, transcendentinis, tai Šopenhaeriui jis, vadinamas „valia gyventi”, yra visos esamybės nesąmoningas substratas. Pasaulinė gyvenimo valia suteikia egzistavimą kiekvienam reiškiniui, kuris vadinamas vaizdiniu. Būtis, pasak Šopenhauerio, yra pasaulis, kaip valia, o empirinė tikrovė yra pasaulis, kaip vaizdinys. Neatsitiktinai pagrindinis jo veikalas pavadintas „Pasaulis, kaip valia ir vaizdinys”. Valia nesąmoninga tuo atžvilgiu, kad jos turiniui nebūdingas skirstymas į objektą ir subjektą. Tik vieningo turinio skilimas į subjektą ir objektą yra vaizdinių (empirinio pasaulio, žmogaus sąmonės ir valios) egzistavimo sąlyga. Šopenhaueris tapo filosofinės tėkmės, traktuojančios būtį, kaip nesąmoningumą, pagrindėju. Ryškiausiai ši idėja aktualizuojama vokiečių filosofo Eduardo Hartmano (1842-1906) koncepcijoje. Savo knygoje „Nesąmoningumo filosofija” visos esamybės pagrindu jis laiko absoliutų nesąmoningą dvasinį pradą. Mažiau vykusi, man atrodo, vokiečių filosofo ir filologo Fridricho Ničės (1844-1900) būties traktuotė, kaip „valia valdyti”.

Neoklasikinei vokiečių mąstytojo Edmundo Huserlio (1859-1938) filosofijai (fenomenologijai) didžiulės įtakos turėjo Kanto filosofija ir neokantizmas. Kaip ir neokantininkai, jis neigia daikto sau egzistavimą. Vietoj šito, jis kalba apie transcendentinį pasaulį, pasireiškiantį žmogaus sąmonėje: išorinis pasaulis duotas žmogui kaip reiškiniai (fenomenai) jo sąmonėje. Nors Huserlis nepriėmė daikto sau, jo filosofijos svarbiausia idėja buvo visiškai kantiška – empirizmas: reikia tirti tik tai, kas tiesiogiai duota, t.y. aprašinėti, o ne samprotauti. Huserlį dažnai vadina ypatingu racionalistu. Bet iš tikrųjų jo svarbiausioji idėja – empirizmas, tačiau galima pateikti nemažai jo racionalizmo požymių. Mano požiūriu, jie neliudija ypatingo Huserlio racionalizmo. Reikalas tas, kad neoklasikinėje filosofijoje empirizmo ir racionalizmo priešprieša nublanksta, o apibrėžta lieka tik klasikinėje filosofijoje. Huserliui nesvarbi ir būties sąvoka. Pavyzdžiui, jis kalba apie proto būtį, šiame kontekste būties sąvoka netenka ontologinės prasmės, buvusios filosofijoje nuo Antikos iki 19 amžiaus klasikinės filosofijos.

Huserlis skiria dvi būties rūšis: per reiškinius duotą transcendentinę tikrovę ir sąmonę (protą), duotą žmogui savaime. Bendra tarp dviejų būties rūšių tai, kad jos duotos kaip sąmonės turinys. Būtimi, skirtingai nuo esamybės, Huserlis laiko esmę, tai – esmės būtis. Ją nusakyti, vartoja Platono idėjos ir eidoso terminus. Būtis jam ne tiesiog esmė Aristotelio požiūriu, o intencionalumas, suprantamas kaip koreliatyvumas, sąsajos. Nukreipta į ką nors, sąmonė yra intencionali, tai idėjų ir eidosų idealioji būtis. Savo ruožtu sąmonės objektas egzistuoja ne pats savaime, o sąmonei, t.y. taip pat intencionalus, sudarantis materialią būtį, kuri santykinė, nes gali būti tik sąmonei. Idealioji būtis absoliuti tik dėl ,,sau pakankamumo”. Huserlis tai paaiškina tokiu pavyzdžiu: daiktai yra santykiniai nurodymo į savo skaičių atžvilgiu, o skaičius absoliutus, nes savo buvimui nereikalauja jokių daiktų, obuolių ar kriaušių. Tarp dviejų būties rūšių yra tarpinė juos susiejanti prasmės grandis.

Huserlio nuomone, būtis negali neturėti prasmės, nes dvi būties rūšys susietos tik dėl jos. Pirminė būtis – tai proto (sąmonės) būtis, kuriai būdingos hermeneutines funkcijos, t.y. pasaulio, tiksliau, jo reiškinių įprasminimo ir interpretavimo sąmonėje, funkcijos. O tai yra refleksijos aktas, aktualizuojantis imanentinį (nuosavą) sąmonės turinį, t.y. tikrąją būtį. Nepaisydamas tradicijos, aš vadinčiau Huserlį ne racionalistu, o empiriku todėl, kad jo fenomenologija yra deskriptyvi disciplina, aprašinėjanti betarpiškus sąmonės duomenis. Šiuo požiūriu Huserlis panašus į Kantą, liepiantį aprašinėti patyrimą, t.y. vadinamą gamta jutiminę sąmonę. Huserlis turėjo daugelį pasekėjų, tarp kurių ryškiausia figūra buvo rusų filosofas Gustavas Špetas (1879-1937), sukūręs savo fenomenologijos modelį 1914 metų veikale „Reiškinys ir prasmė”.

 

Siorenas Kirkergoras (1813-1855), danų filosofas, teologas ir rašytojas. Dėl sudėtingo likimo užima ypatingą vietą filosofijoje. Jis didžiausią dėmesį skiria ne visuomenei ir visuomeniniam žmogui, o žmogui – asmenybei ir jo intymiam pasaulio suvokimui. Gamtos būties problema jo visai nedomino, jam svarbiausia – žmogaus vidinio pasaulio būtis, jo egzistencija. Nors jis netapo egzistencializmo pradininku, buvo jo neabejotinas pirmtakas. Pavyzdžiui, oponentas, su kuriuo Kirkergoras nuolat polemizavo jo neminėdamas, buvo Hėgelis ir jo visuomeninis žmogus. Marksas pabrėžė visuomeninės būties sąvoką, o Kirkergoras pripažįsta asmenybės būties sąvoką.

Kirkergorui būtis – ne situacija, kurioje atsidūrė žmogus, o jo santykis su ja. Neatsitiktinai Biblijos Jobo knyga užvaldė danų mąstytojo protą. Dievas nusprendė išbandyti žinomo, turtingo ir dievobaimingo žmogaus Jobo tikėjimą. Šiuo tikslu jis pakvietė Šėtoną, pasiūlęs jam išbandyti Jobą nelaimėmis ir kančiomis. Jobas neteko visko: šeimos, gyvulių, turto, įgijo tik ligas ir, sėdėdamas ant pelenų, draskė šašus nuo savo kūno. Nepaisant viso to, jis liko ištikimas Dievui. Tai ir buvo jo tikroji būtis, anksčiau pridengta gerove. Pasak Kirkergoro, būtis yra tikėjimo tvirtumas, kurio neveikia išbandymai, kataklizmai ir kiti empirinės tikrovės baisumai. Nuosekliausias Kirkergoro idėjų tęsėjas buvo rusų filosofas egzistencialistas Levas Šestovas (1866-1938), vienas iš pirmųjų pastebėjęs danų mąstytojo ryšį su egzistencializmu. Kitas egzistencializmo pirmtakas – rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) taip pat laikė kančią žmogiškojo gyvenimo pagrindu. Bet, skirtingai nuo Kirkergoro, jis buvo optimistas, romane „Broliai Karamazovai” (skyriuje „Didysis inkvizitorius”), teigęs, kad visas pasaulis nevertas net vaikučio ašarėlės.

Egzistencializmas atsirado Rusijoje 20 amžiaus pradžioje. Iki pirmojo pasaulinio karo – Levo Šestovo ir Nikolajaus Berdiajevo (1874-1948) bei kitų veikaluose, o po karo paplito Vokietijoje (M. Heidegeris (1889-1976), K. Jaspersas (1883-1969) ir kiti). Antrojo pasaulinio karo metais egzistencializmas pasirodė Prancūzijoje (pvz., Ž. P. Sartras (1905-1980)). Po antrojo pasaulinio karo egzisencializmas paplito po visą pasaulį. Savo pirmtakais egzistencialistai paprastai laiko Kirkergorą, Dostojevskį ir Ničę.

Pozityvizmas, kaip Loko, Hiūmo ir Kanto empirizmo tęsinys, formavosi per visą 19 amžių, pradedant trisdešimtuoju dešimtmečiu. Pats „pozityvizmo” terminas įvestas prancūzų filosofo Ogiusto Konto (178-98-1857). Jo idėjos išdėstytos „Pozityviosios filosofijos kurse”. Nuo pat pradžios pozityvizmas pasisako prieš metafiziką, teigdamas, kad turi būti tiriami tik empiriniai faktai. Taip manė pirmieji pozityvistai anglai Dž. St. Milis (1806-1873) ir H. Spenseris (1820-1903), rusas P. Lavrovas (1823-1900) ir kiti. Antrasis etapas pozityvizmo raidoje buvo austrų filosofo ir fiziko Ernsto Macho (1838-1916) bei šveicarų filosofo Richardo Avenarijaus (1843-1896) empiriokriticizmas. Derėtų ypatingai pažymėti rusų mąstytoją Aleksandrą Bogdanovą (1873-1928), kuris, naudodamasis pozityvizmo metodologija, parašė „Tektologiją. Visuotinį organizacinį mokslą”. Pirmoji dalis išleista 1912 m., o trečioji – 1921 m. Visa „Tektologija” buvo išleista Berlyne 1922 metais. Čia buvo padėti Bendrosios sistemų teorijos (BST) pagrindai – gerokai anksčiau, nei austrų biologo Liudvigo fon Bertalanfi (1901-1972) veikaluose, kuris kažkodėl laikomas BST autoriumi. Norbertas Vineris (1894-1964) irgi laikomas kibernetikos „tėvu”, iš tikrųjų tik kartoja Bogdanovo tektologiją.

Tuo pačiu metu formuojasi vokiečių mąstytojo Vilhelmo Diltėjaus (1833-1911) filosofija. Jis pasiūlė būtį aiškinti kaip tekstą ir šį aiškinimą pavadino hermeneutika. Tai, nors ir senoviška, bet labai įdomi idėja. Dar Antikos graikai pasaulio pradus aiškino pagal analogiją su raidėmis (stichijomis) – stichija graikiškai stoicheion. Nors sena, ši tradicija tapo ypač aktuali ir vaisinga. Šiuo atveju empirinis pasaulis tampa teksto-būties interpretacija.

Filosofijos tradicijos periferijoje JAV 19 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje iškilo nauja kryptis. Ji visiškai atitiko jaunos, dinamiškos rinkos ekonomikos šalies dvasią. Ir, kad ir kaip keista, atitiko pagrindinį marksizmo filosofijos principą – praktikos principą. Naujoji kryptis gavo pragmatizmo pavadinimą (gr. pragma reikalas, praksis – praktika). Pragmatikai apkaltino filosofiją stebėtojiškumu ir akcentavo praktinę, daiktinę žmogaus veiklą. Pasak pragmatikų, patyrimo neformuoja kažkokios apriorinės juslumo formos, jis – praktinės žmogaus veiklos rezultatas. Todėl būtis nėra egzistavimas sau, o neatskiriamas nuo žmogaus praktikos buvimas. Čiarlzas Pirsas (1839-1914) apibūdina naudingumą ne tik tiesos, bet ir egzistavimo, būties, kriterijų atžvilgiu. Tuo jis labai artimas Marksui, nors ir menkai pažinojo Europos filosofijos tradiciją. Viljamas Džeimsas (1842-1910), talentingas religijos filosofas, bet pragmatizmo srityje buvo paprastas empirikas, vienintele realybe paskelbęs individo netarpišką, jutiminį patyrimą. Džonas Diuji (1859-1952) yra vienintelis iš pragmatikų, pripažinęs objektyviąją tikrovę, teigęs, kad praktika ir pažinimas turi ją atitikti.

20 amžiaus trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais, dėl pozityvizmo, susiformavo neopozityvizmas, paveldėjęs iš pozityvizmo priešiškumą metafizikai ir dėmesį tiesioginiams patyrimo duomenims. Tarp šių dviejų empirizmo formų skirtumas tas, kad neopozityvizmas nepriėmė savo pirmtakų psichologizmo. Neopozityvizmo konceptualusis aparatas rėmėsi matematine logika ir buvo naudojamas logiškai analizuoti mokslo kalbą. Vėliau neopozityvizmas pradėjo tyrinėjo ir natūraliąsias kalbas. Beveik vienu metu susiformavo dvi neopozityvizmo šakos: loginis pozityvizmas (= loginis empirizmas) ir analitinė filosofija. Pastaroji ketvirtajame dešimtmetyje įgijo dvi formas: tai loginės analizės filosofija ir lingvistinė filosofija.

Neopozityvizmo pionieriai buvo loginio pozityvizmo pagrindėjai. Tai vokiečių ir amerikiečių filosofas Rudolfas Karnapas (1891-1970), austrų filosofas Otto Noiratas (1882-1945), vokiečių ir amerikiečių filosofas Hansas Raichenbachas (1891-1953). Analitinės filosofijos, būtent loginės analizės filosofijos ištakos glūdi anglų filosofo, logiko ir matematiko Bertrano Raselo (1872-1970) veikaluose. Iš kitų loginės analizės filosofijos atstovų minėtinas ankstyvasis Liudvigas Vitgenšteinas (1889-1951), austrų filosofas ir logikas, taip pat amerikiečių filosofas ir logikas Uilardas Kuainas (g.1908), vokiečių ir anglų filosofas Karlas Popperis (g.1902). Lingvistinės filosofijos atstovai – žinomi anglų filosofai Piteris Strosonas (g.1919) ir Džonas Ostinas (1911-1960), taip pat vėlyvasis Vitgenšteinas.

Visas neopozityvizmas remiasi svarbiausia empirizmo idėja: egzistuoja tik tai, kas duota patyrimo, be to, duota tiesiogiai. Kraštutinio varianto atstovai pripažįsta tik patyrimą. Neopozityvizmas psichologinį patyrimą pakeitė kalba. Apytikriai tai apibūdino Vitgenšteinas „Loginiame filosofiniame traktate”: „Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos”. Jo išvada tokia: “Apie ką mes negalime kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Patyrimo lingvistinį aspektą Vitgenšteinas papildo loginiu: „Pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma”. Ir toliau: „Faktų loginė erdvė sudaro pasaulį”. Pasaulis, kaip matome, prilygsta patyrimui, šiuo atveju, logikai ir kalbai. Kuainas, panašiai kaip Vitgenšteinas, pažymi, kad filosofija iš viso nepajėgi spręsti objektų buvimo problemos, tai, jo nuomone, mokslo reikalas. O filosofijos uždavinys yra tirti mokslo kalbą.

Iš visų neopoztyvistų ir postpozityvistų labiausiai ontologiškas yra Karlas Popperis. Jis pripažįsta trijų pasaulių buvimą: fizinio pasaulio, mentalinio (psichologinio) ir inteligibilaus idėjų pasaulio. 1972 metais Oksforde išleista jo knyga “Objektyvusis žinojimas. Evoliucinis požiūris”, tapusi filosofijos sensacija. Didžiausią susidomėjimą sukėlė jo trečiasis pasaulis – inteligibilaus idėjų pasaulis, t.y. objektyvaus žinojimo pasaulis, sudarytas iš idealių žinojimo objektų, teorijų, loginių argumentų ir probleminių situacijų, taip pat iš kalbos. Mentalinis pasaulis yra tarpininkas tarp fizinio ir inteligibilaus pasaulių. Pastarasis veikia fizinę gamtą savo technologijomis, jis yra neplanuotas žmogaus veiklos produktas, turi nepriklausančią nuo žmogiškųjų tikslų ir ketinimų savą logiką. Todėl jis ir sudaro tikrąją būtį, nulemiančią visuomenės mentalumą ir fizinio pasaulio būvį.

Suprantama, kad minėtieji vardai neaprėpia 20 amžiaus filosofijos, bet reikia turėti omeny, kad ontologinė problematika čia nėra tokia svarbi, kaip metodologija ir epistemiologija.

• 1. Koks egzistavimo kriterijus Fichtės nuomone?
• 2. Kokie Šelingo tapatybės filosofijos pagrindiniai bruožai?
• 3. Kas sudaro Hegelio filosofijos panlogizmą?
• 4. Pasaulio vystymasis, Hegelio manymu, yra absoliučiosios idėjos savaiminis vystimasis. Kaip jis supranta šį savaiminį vystimąsi?
• 5. Kaip J. Gėtė traktuoja savo fenomeną ir prafenomeną opozicijos požiūriu?
• 6. Kokia būties specifika neokantininkų traktuotėje (G. Kojenas, P. Natorpas, V. Vindelbandas ir kt.)?
• 7. Kokia Markso būties sampratos specifika?
• 8. Kokia nesąmoningumo funkcija A. Šopenhauerio filosofijoje?
• 9. Kodėl E. Husserlio filosofija vadinama fenomenologija?
• 10. Kodėl S. Kierkegoro filosofija laikoma egzistencialistinės būties traktuotės pirmtake?
• 11. Kokie pozytivizmo ir pragmatizmo pagrindiniai bruožai?
• 12. Kas sudaro perėjimą nuo pozytivizmo į neopozytivizmą?