Kaip Dievas kūrė pasaulį aprašoma Mozės Penkiaknygės pirmosios knygos pirmajame skyriuje. Šis procesas užėmė šešias simbolines dienas, simbolines tuo atžvilgiu, kad diena čia ne kalendoriaus vienetas, o tam tikras periodas. Pirmą dieną buvo sukurta dangus ir žemė, t.y. dvasinis ir materialusis pasaulis. „Žemė buvo tuščia ir be pavidalo” (Pr. 1:2). Tai reiškia, kad sukurtas pasaulis neturėjo formos (Dievo pavidalo) ir buvo tuščias (be turinio). Verčiant į šiandieninės kosmogonijos kalbą, pirmasis kūrimo aktas buvo singuliarinis taškas be erdvinės struktūros ir reiškinių, jį pripildančių. Ir toliau: „Gilybės buvo paskendusios tamsybėje, o Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų” (ten pat). „Tamsa” kalba apie šviesos nebuvimą. „Vanduo” nurodo materialaus pasaulio pirmagimę stichiją (plg. Talį). „Gilybė” („bedugnė”) – tai niekas (nebūtis-nebuvimas). Kaip matome, net niekas buvo sukurtas.Vadinasi, pasaulio kūrimas prasidėjo nuo kūrimo dienos antrosios pusės, nes pirmąją dienos pusę buvo sukurta tik prielaida – niekas („bedugnė”), kurioje nėra nei erdvės, nei laiko. Dangaus ir žemės sukūrimas nebuvo prieš bedugnę, tai – aprašymas to, kas buvo padaryta pirmąją kūrybos dieną.

Toliau Mozės knygoje rašoma: „Ir Dievas tarė: tebūna šviesu! Ir atsirado šviesa. Ir Dievas, matydamas, kad šviesa gera buvo, atskyrė ją nuo tamsybių…” (Pr. 1:3-4). Šviesos sukūrimas – tai Liuciferio, šviesos angelo sukūrimas, kuriam buvo pavesta valdyti Visatą. „Tamsa” – tam tikra negatyvioji substancija, kažkas panašaus į kūrimo antrinį produktą. Šviesos (Liuciferio) atskyrimas nuo tamsos reiškia priešybių diferencijavimą. Šis diferencijavimas tapo laiko atsiradimo priežastimi.: „Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsybę naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas – pirmoji diena” (Pr. 1:5). Atrodo, kad tamsa yra nepriklausanti nuo laiko substancija, blogio šaltinis, kuria vėliau tapo pats šviesos šaltinis – Liuciferis. Noriu atkreipti dėmesį, kad kūrimo procese pirma atsirado ne erdvė, o laikas. Tarp kitko, prie šios išvados priėjo ir šiuolaikiniai mokslai – kosmogonija ir kosmologija. Laiko atsiradimas pirma gali reikšti tik tai, kad erdvės egzistavimo sąlyga yra nebūtis, šiuo atveju – laikas.

Erdvė atsiranda tik antrąją kūrybos dieną kaip pirmagimės stichijos – vandens – struktūravimas: „Ir Viešpats tarė: Teatsiranda tvirtuma vandenyse, kuri skirtų vandenį nuo vandenų” (Pr. 1:6). Tvirtuma suprantama ne kaip sausuma, o tai, kas skiria gamtos stichiją. Apie sausumos atsiradimą kalbama devintoje eilutėje. Struktūruojanti vandenį tvirtuma yra dvasinis pasaulis, kadangi Biblijoje vadinama dangumi: „Ir pavadino Dievas tvirtumą dangumi” (Pr. 1:8). Kitaip tariant, erdvinio išsiskleidimo priežastis yra dvasinis pradas, o ne materialusis pradas. Pranašas Izaija paliko puikius žodžius apie erdvės kūrimą: „Jis išteisia dangų kaip ploną odelę” (Iz. 40:22). Materialaus pasaulio galą Izaija aprašo kaip atbulinį susiskleidimo procesą: „ir dangus susivynios, kaip knygos ritinys” (Iz. 34:4).

Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pavidalą, žmogiškasis erdvės suvokimas turi atgaminti miniatiūrinį Dievo kūrybos aktą. Singuliaraus taško vaidmenį žmogui atlieka jutimais suvokiamas buvimas vietoje, paprastai apribotas to, kas matoma akimis. Šita buvimo vieta, kaip singuliarus taškas, gali būti apibūdinta kaip „čia”. Man galima prieštarauti sakant, kad “čia” – visai ne singuliarus taškas, o jau trijų dimensijų erdvė. Į tai atsakysiu taip: čia, kad ir kokia ji būtų didelė, yra ne erdvė, o erdvinio santykio pradinis taškas – santykio su tuo, kas yra ne čia.

Viską, kas žmogaus juslėmis nesuvokiama, pažymėsiu kaip „ten”. Šitaip formuojama opozicija „čia – ten”, kur „čia” yra markiruotasis opozicijos narys, o „ten” -nemarkiruotasis. Šitą opoziciją galima laikyti singuliaraus taško „čia” išsiskleidimo pirmo akto rezultatu. Kryptis į „ten”, t.y. „kur” – linija, t.y. vienmatė erdvė. Pasirinkęs kitą kryptį žmogus aptinka kitą „ten”. Įkritęs į duobę, jis sužino, kad yra ir trečia „ten”. Ketvirtojo „ten” žmogus juslėmis nesuvokia. Galima konstatuoti: nemarkiruotas opozicijos narys suskyla į tris „ten”: „čia – ten1“, „čia – ten2″ ir „čia – ten3“. Apibendrintai tai galima išreikšti taip: „čia – ten 123 “.

Analogiškai išskleidžiame laiko singuliarų tašką. Jutiminę duotybę galima pažymėti kaip “dabar”. Tai, ko mes jutimais nesuvokiame, yra ne kas kita, kaip “tada”. Akivaizdi “dabar – tada” opozicija. Kaip markiruotas opozicijos elementas “dabar” turi egzistavimo statusą. Kažkada suvoktas “dabar” lieka toks pats, tik su funktoriumi “jau ne”, t.y. “jau ne dabar”. Tai – tada1“. Tai, ką mes suvokiame po kurio laiko, yra “tada2“, t.y. „dabar” su funktoriumi “dar ne”: “dar ne dabar”. Įprastais terminais tai -praeitis, dabartis ir ateitis.

Dievas amžinas ir visur esantis tuo atžvilgiu, kad Jis – už erdvės ir laiko ribų. Iki pasaulio sukūrimo jokių erdvės ir laiko nebuvo. Daugeliui amžinybė ir visur buvimas atrodo kažkokia begalybė erdvėje ir laike, abstrakcija arba stebuklas. Tačiau čia nėra nieko antgamtinio: erdvė yra santykis tarp daiktų, o laikas – santykis tarp įvykių. Dievas amžinas, nes yra transcendentinis – esantis anapus mūsų pasaulio. Jeigu Dievo nėra, tai už pasaulio ribų taip pat nieko nėra, nes erdvė ir laikas yra pasaulio vidaus santykiai. „Kas” turi prasmę tik daiktų ir įvykių atžvilgiu. Kurti galima tik iš „nieko”, kaip kūrė Dievas, visa kita ne kūryba, o amatai. Pavyzdžiui, senovės graikų Dzeusas yra ne dievas, o demiurgas (= amatininkas), gaminęs esamybę iš medžiagos.

Žmogiškoji būtis prasideda nuo žmogaus ir Edeno sodo, žemiškojo rojaus, sukūrimo: “Ir Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvosios dvasios į jo šnerves, padarydamas žmogų gyva siela. O Edene, rytuose, Viešpats dievas buvo pasodinęs sodą ir įleido į jį žmogų, kurį Jis buvo padaręs. Ir Viešpats Dievas davė iš žemės išaugti visokiems medžiams, kurie buvo gražūs pasižiūrėti ir nuo kurių buvo galima skaniai pavalgyti. Sodo viduryje buvo gyvybės medis bei medis pažinimo gėrio ir blogio” (Pr. 2:7-9). Dar apie žmogaus sukūrimą: Ir Dievas tarė: „Pasidarykime žmogų Mūsų pavidalu, kuris būtų panašus į Mus…” (Pr. 1:26). Ir toliau: „Ir Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Tau galima valgyti nuo visų medžių sode, bet blogio ir gėrio atpažinimo medžio vaisių tau nevalia valgyti…” (Pr. 2:16-17). Apie Adomo žmonos, Ievos, sukūrimą: „Tada užmigdė Viešpats Adomą giliu miegu. Ir išėmęs vieną šonkaulį iš jo, užpildė tą vietą kūnu. Iš to šonkaulio, kurį Jis buvo iš žmogaus ėmęs, padarė Viešpats moteriškę ir atvedė ją Adomui… Ir abudu buvo nuogu, ir žmogus ir jo žmona ir abudu nesigėdijo” (Pr. 2:21-22, 25).

O toliau kalbama apie pirmųjų žmonių nusidėjimą: „O žaltys buvo gudresnis už visus žemės gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo sutvėręs, ir tas tarė moteriškei: „Ar yra Dievas iš tikrųjų sakęs nevalgyti nuo visų medžių sode?” Tai atsakė moteriškė žalčiui: „Mudu valgova vaisiaus sode esančiųjų medžių. Bet vaisų medžio sodo viduryje Dievas liepė nevalgyti ir net neliesti, kad nenumirtume”. O žaltys tarė moteriškei: „Judu jokiu būdu nemirsita. Bet Dievas žino, kad tą dieną, kurią judu nuo to medžio valgysita judviejų akys bus atvertos ir judu būsita lygiu Dievui, atskirdamu gera nuo pikto”. Kai moteriškė pamatė, kad medis gražus buvo ir kad gera būtų nuo jo pavalgyti ir išminties įgauti, ėmė ji jo vaisaus ir valgė ir davė to taip pat savo vyrui ir jis valgė. Tai abiejų akys atsivėrė ir pasijuto abu nuogu esančiu, ir pasiėmusiu fyglapiu, susipynė iš tų sau priejuostes. O dienai atvėsus, išgirdo juodu Viešpaties Dievo balsą, sode vaikščiojančio. Ir Adomas su savo žmona pasislėpė nuo veido Viešpaties Dievo sode po medžiais. Tada ėmė Viešpats Dievas šaukti: „Adomai, kur tu esi?” Ir jis atsiliepė: „Išgirdau Tavo balsą sode ir išsigandau. Kadangi esu nuogas, ėmiau ir pasislėpiau. O Jis paklausė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas esi? Ar nevalgei nuo to medžio nuo kurio tau liepiau nevalgyti?” Tai atsiliepė Adomas: „Moteriškė, kurią Tu man atvedei, davė man nuo to medžio ir aš valgiau”. Tada paklausė Viešpats Dievas moteriškės: „Kam tu tai darei?” Moteriškė atsiliepė: „Žaltys mane taip apgavo, kad aš valgiau”. Tai tarė Viešpats Dievas žalčiui: „Kadangi tu tai padarei, todėl tu esi prakeiktas iš visų galvijų ir visų žemės gyvulių. Tu slinksi pilvu ir ėsi žemės, kol tik gyvas būsi”. Aš padarysiu neapykantą tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo prieauglio ir tarp jos prieauglio, kuris sutraiškys tavo galvą ir tu jam į kulnus įgelsi”. O moteriškei Jis pasakė: „Tu turėsi kentėti nėščia būdama ir su peršuliais savo kūdikius pagimdyti, pasiilgti savo vyro ir pasilikti jo valdžioje”. O Adomui Jis tarė: „Kadangi tu klausei balso savo žmonos ir valgei nuo medžio, nuo kurio įsakiau tau nevalgyti, todėl dėl tavęs tebūna prakeikta dirva, iš kurios tu vargdamas maitinsies … Prakaituodamas savo veidu, tu valgysi savo duoną, kol pavirsi žeme, iš kurios tu esi imtas” (Pr. 3:1-17, 19). Nusidėjimas pasibaigė išvarymu iš žemės rojaus: „Tai ištrėmė jį (žmogų, t.y. Adomą ir Ievą – L.K.) Viešpats Dievas iš Edeno sodo, kad įgyventų žemę, iš kurios jis imtas yra” (Pr. 3:23). Iki nusidėjimo žmogus buvo Dievo paveikslas ir pavidalas. Po nusidėjimo žmogus prarado Dievo paveikslą, nors ir išsaugojo Jo pavidalą.

Edeno sodas simbolizuoja absoliučiąją žmogaus ir gamtos būtį. Pirmiesiems žmonėms buvo atskleista daiktų ir gyvūnų esmė. Tai nurodo tą aplinkybę, kad Adomas vadino gyvūnus pagal jų esmę. Vardas (žodis) nėra tiesiog atsitiktinai pasirinkti garsai, o valdo jo turėtoją. Žmonėms ir gamtai stipriausią jėgą, žinoma, turi Dievo vardas. Senovės žydai laikė jį šventu ir vengė be reikalo minėti. Dėl nuodėmės žmogus prarado galimybę naudotis žodžio galia. Buvusiosios valdžios reliktas yra užkeikimo magija. Tiesioginis esmių žinojimas darė nereikalingą pažinimą ir mokslą. Žinoma, kad darbas Edene buvo laisva ir kūrybinė veikla. Nuodėmė pavertė jį būtinumu, egzistavimo priemone.

Keblumų, aiškinant nusidėjimą, kyla dėl žinomo Biblijos pasažo apie gėrio ir blogio pažinimo draudimą. Tai buvo vienintelis žmogiškosios veiklos apribojimas. Apie tai kalbama Pradžios knygos antrajame ir trečiajame skyriuose, kur aprašoma Dievo draudimas, ir, vėliau, nusidėjimas. Reikalas tas, kad, viską leidžiant, iš žmogaus atimama laisvė. Visokia laisvė numato žmogaus atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus. Dievo draudimas iš esmės buvo laisvės dovanojimo aktas. Be to, tai absoliučioji laisvė, nes buvo tik vienas apribojimas, ir, duotas Dievo.

Nepažinęs gėrio ir blogio iki nusidėjimo, žmogus buvo aukščiau už juos. Ką gi žmogus įgijo sužinojęs, kas tas gėris ir blogis? O įgijo moralinius savo elgesio apribojimus. Nuodėmė buvo pulti iki dorovingumo lygio, pakeitusio Dievo nuostatą. Atsirado ir kitų apribojimų: darbas, pažinimas, tikėjimas ir kita. Iki nusidėjimo nereikėjo tikėti į Dievą – buvo tiesioginis Dievo ir žmogaus bendravimas. Religija tampa išvarytųjų iš žemės rojaus žmonių lemtimi. Religijos ir dorovės ryšį įgyvendina dorovės pagrindas – gėrio ir blogio žinojimas. Pats savaime šis žinojimas yra žmonių vieno su kitu bendravimo reguliatyvas, dorovinis (nereliginis) pagrindas. Bet, jeigu šis žinojimas (dorovingumas) dar ir veda į Dievą, tai sąžinė – Dievo pėdsakas žmogaus sieloje. Etimologiškai žodis „sąžinė” yra „są-žinė”, bendras su Dievu žinojimas apie gėrį ir blogį. Visų pirma, dorovingumas pasireiškia per gėdos jausmą. Po nusidėjimo, Adomas su  Ieva nepasirodė Dievui susigėdę dėl savo nuogumo. Jų laisvė iš absoliučios tapo santykine. Žmonija visada troško susigrąžinti absoliučiąją laisvę. Ničė parašė knygą „Anapus gėrio ir blogio” nesupratęs, kad „anapus” gali reikšti ne tik „aukščiau”, bet ir „žemiau” gėrio ir blogio. Gėris susieja žmogų su Dievu, bet pats Dievas aukščiau negu gėris. Jis, pasak Biblijos, yra meilė, per kurią kuriantis gėrį ir mylintis savo artimuosius žmogus susieja save su Dievu.

Dievas numatė (iš anksto nustatė, predestinavo) pasaulio ir žmogaus likimą. Puolusi gamta ir puolęs žmogus – tai laikinas būvis, kitaip tariant, tai – žmogaus gyvenimas istoriniame laike. Jėzus Kristus, antrasis Šv. Trejybės asmuo, gimė Žemėje istoriniame laike. Tačiau, ėmęs pamokslauti, Jis aiškiai paskelbė: „Laikas yra atėjęs, ir Dievo karalystė priartėjusi” (Mk 1:15). Tai reiškia, kad su Kristumi į santykinės būties istorinio laiko pasaulį atėjo laikų pilnatis. Plg. : „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų” (Gal. 4:4). Dievo Sūnus atnešė laikų pilnatį ta prasme, kad Jis tapo istorinio laiko centru, o viskas apibūdinama per Jį: iki Kristaus ir po Kristaus. Po Kristaus istorinis laikas artėja prie apvainikavimo, reiškia, į apvainikavimą eina ir santykinė būtis. Apreiškimo knygoje (Apokalipsėje) Jėzus sako: „Aš esu Alfa ir Omega, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis” (Apr. 1:8). Čia aiškiai sakoma, kad ateinančią absoliučią būtį reikia susieti su Kristumi, Jis iš esmės ir yra toji būtis.

Kristus atėjo į pasaulį įsteigti išgelbėjimo bažnyčią, o ne teologijos mokyklą. Todėl Jis ne tiek moko, kiek išgano: Jis ne Mokytojas, o Išgelbėtojas. Nuo ko gi Jis išgano žmogų? Žinoma, kad nuo pirmosios nuodėmės, taigi ir nuo mirties. Nuodėmė ir išgelbėjimas yra dvi pamatinės krikščionybės kategorijos, apibūdinančios jos būties sampratą. Kartais teologai ir filosofai traktuoja nuodėmę kaip pirmojo žmogaus kaltę, kurią paveldi jo ainiai. Jeigu taip suprasime šią nuodėmę, tai žmogaus išgelbėjimas yra tik asmeniškas jo reikalas, neturintis jokio santykio nei su būtimi, nei su Kristumi. Tuomet Kristaus išgelbėjimo misija tampa visiškai keista. Tėvas ir Sūnus susitaria tarp savęs dėl žmogaus kaltės taip, kad Tėvas paaukoja vienatinį Sūnų, kad Jo mirties kaina išpirktų žmogaus kaltę.

Dievas, kuris yra meilė, kuris nepriėmė kaip aukos Abraomo sūnaus (Pr. 22: 1-33), toks Dievas tikrai keistas, nes dėl svetimos kaltės aukoja savo Sūnų. Dar daugiau, šiuo aktu pripažįsta visuotinį leistinumą: darykite ką norite, o Aš rasiu, kas išpirks jūsų kaltę. Todėl nuodėmė – ne kaltė, o žmogaus ir pasaulio liga. Savo mirtimi Kristus išlaisvina žmogų nuo pirmosios nuodėmės, atstato jame Dievo paveikslą, Prisikėlimu Kristus atveria žmogui kelią į amžinąjį gyvenimą, be to, laisvoje nuo ydų žemėje.

  • 1. Kaip Biblijos Senasis Testamentas traktuoja pasaulio sukūrimą?
  • 2. Kokiu būdu iš singuliarinio taško išsiskleidžia erdvė ir laikas?
  • 3. Kas sudarė adomo ir Ievos nusidėjimą ir jo pasekmės žmonijai?
  • 4. Kokia Jėzaus Kristaus gelbėjimo misija?
Views All Time
Views All Time
3796
Views Today
Views Today
1
0 0