Mistika

Chasidų judėjimai ir kabala

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Kabala liaudžiai" – tokiais žodžiais kartais apibūdinamas XVIII a. Rytų Europoje kilęs chasidų sąjūdis. Jeigu ir yra šiame pasakyme nors kiek tiesos – tai kokios kabalos pėdsakų galima aptikti tuose chasidų mokymuose? Ir dar įdomiau – kokių chasidų? Rabiniškojoje literatūroje chasidais vadinami tie, kurie laikosi gerokai aukštesnių religinio gyvenimo ir moralės standartų nei kiti žmonės. Ir istorijoje būta ne vieno chasidų sąjūdžio, kaip ir pavienių asmenų, laikytų chasidais. Vilniaus Gaonas, kaip žinoma, taip pat buvo vadinamas chasidu. Plačiai žinomas XII–XIII a. germaniškose žemėse egzistavęs chasidei aškenaz sąjūdis. Pirmieji chasidei aškenaz centrai buvo įkurti Rėgensburge ir Maince prie Reino. Iš šių centrų judėjimas išplito beveik po visą Vokietiją. Palietė šiek tiek ir Prancūzijos žydus. Jo kilimą, kaip manoma, lėmė bent du veiksniai: prisiminimas kryžiaus žygių, per kuriuos Vokietijos žydai, ypač Reino slėnyje, buvo masiškai žudomi ir verčiami krikštytis, ir pietistiniai viduramžių Europos krikščionių judėjimai.

Aiškiaregės rodė kelią į niekur

pagal
Aiškiaregės rodė kelią į niekur
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dar viena į skelbimą atsiliepusi moteris prisistatė būrėja-raganaite. Ji pasisiūlė tuoj pat atvažiuoti į namus - pagalbą atvežti. Užėjo šviesiaplaukė moteris, burianti Taro kortomis. Būrėja tikino, kad keletą kartų jai pavyko sužinoti teisybę apie dingusius žmones. Moteris stebėjosi, kodėl laikraščiuose žmonės spausdina dingusiųjų nuotraukas, jei pagalbos gali kreiptis ir į apdovanotuosius, galinčius bendrauti su aukštesnėmis jėgomis. Irena prisistačiusi būrėja ilgai žiūrėjo į ieškomojo nuotrauką ir ėmė mesti kortas. Moteris aiškino, kad šis žmogus dabar išgyvena krizę, savo nereikšmingumo jausmą, todėl nepaskambina artimiesiems. Pasak jos, po mėnesio ar dviejų jis duos žinią apie save ir atsiprašys už tylėjimą. Iškritusios kortos poniai Irenai rodė, kad vyriškis iš nuotraukos nepiktnaudžiauja jokiais svaigalais. Iš tiesų šis, dar gyvendamas Lietuvoje, garsėjo audringu gyvenimo būdu ir nevengė lengvų narkotikų. Taro kortos nerodė ir to, kad vaikinas iš nuotraukos yra gėjus. Būrėja vis pasakojo apie jį supančias moteris. Nepaisydama to, kad žurnalistės noras buvo sužinoti gyvas jis ar miręs, būrėja ilgai pasakojo apie vyriškio laukiančią karjerą. Baigusi būrimą ponia Irena paprašė 25 litų.

Parapsichologija kaip šiuolaikinis magijos variantas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Parapsichologijos terminas pirmą kartą pavartotas XIX a. vokiečių tyrėjo Maxo Dessoir 1889 m. kaip vadinamųjų paranormalių psichikos reiškinių tyrimo sritis. O dar kiek anksčiau – 1882 m. – Didžiojoje Britanijoje įkuriama „Society for Psychical Research“, užsibrėžusi grynai scientistiniais metodais tyrinėti minėtus reiškinius. Jau XX a. parapsichologija patenka į kai kurių aukštųjų mokyklų programas kaip tyrinėjimų sritis ir akademinė disciplina, o patys paranormalūs reiškiniai įgauna psi fenomenų pavadinimą. Tie fenomenai populiarioje mokslinėje literatūroje dažnai skirstomi į kelias rūšis: telepatija (gebėjimas komunikuoti neverbaliniu būdu, mintimis; taip pat galia „skaityti“ kito mintis), telekinezė (gebėjimas judinti materialius objektus, juos veikti, nesinaudojant jokiomis fizinėmis priemonėmis ar įrankiais), aiškiaregystė (galia spėti ateitį, numatyti būsimus įvykius), ekstrasensorika ( gebėjimas diagnozuoti ir gydyti ligas nesinaudojant medikamentinio poveikio priemonėmis, matyti objektus, esančius dideliame atstume nuo suvokiančiojo arba užstojamus kliūčių, neįveikiamų normaliai regos juslei). Yra duomenų, jog įvairių valstybių specialiosios tarnybos domėjosi psi fenomenais, savo laboratorijose mėgindamos kurti vadinamąjį psichotroninį ginklą, tačiau tokios kūrybos rezultatai buvo labai menki.

Jeanette Erazo Heufelder "Senosios Kubos magija"

pagal
Jeanette Erazo Heufelder "Senosios Kubos magija"
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Remdamasi garsaus žurnalisto prisiminimais ir straipsniais apie senąją ikirevoliucinę Kubą, vokiečių rašytoja kuria ryšiaspalvį įstabaus miesto - Havanos- paveikslą. Havana iki 1959 m.revoliucijos: kerinti, spalvinga, pavojinga, perkama ir erotiška. Čia susitikdavo visi: dailininkai, rašytojai, kino žvaigždės, gangsteriai, muzikantai ir pabėgėliai iš Europos prieš karą ir po jo. Knygoje daugiau nei 70 nuotraukų. Fernandas Campoamoras - garsus žurnalistas, savo straipsniuose vaizdavęs ikirevoliucinę Havaną dieną ir naktį, slaptąjį ir viešąjį Kubos gyvenimą. Jis visame pasaulyje išgarsino barus "Bodeguita del Medio" ir "Floridita", aprašė jausmingą rumbos ir ča ča ča gundymą, barus, mafijos lošimo namus ir kabaretus, - visą tuštybės, spalvų, nuodėmių ir malonumų mugę. Fernandas Campoamoras buvo pašėlęs reporteris, žinojęs bet kokį gandą jam dar net nepasklidus, Hemingvėjaus bičiulis, pažinojęs visus ir kiekvieną. Jo archyvas - tūkstančiai laiškų, nuotraukų, straipsnių ir žinučių - legendinis, bet niekam neprieinamas. Tik Jeanetta Erazo Heufelder sugebėjo įkalbėti atsiverti ir papasakoti apie anuos laikus aštuoniasdešimtmečio sulaukusį žurnalistą. Jis leido jai pasinaudoti ir neįkainojamu archyvu. Taip buvo sukurtas ryškiaspalvis nuostabaus miesto ir jo klestėjimo eros portretas - ši knyga. Senoji Havana - tarytum Kasablanka, Čikaga ir Paryžius būtų susibūrę draugėn papasakoti stebuklingų istorijų. Jeanette Erazo-Heufelder gimė 1964 m. Vokietijoje, vaikystę praleido Ekvadore. Diplomuota etnologė, filmų kūrėja ir rašytoja labiausiai domisi Lotynų Amerikos šalimis. Yra sukūrusi keletą dokumentinių televizijos filmų.

Basilissa "Kaip tapti ragana"

pagal
Basilissa "Kaip tapti ragana"
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šios knygos autorė, Vokietijoje praktikuojanti baltoji ragana, trumpai apžvelgia raganavimo istoriją, tradicijas, aptaria magijos formas, supažindina su apsaugomaisiais ritualais, meilės, sėkmės būrimais bei jų etika, nuolat primindama svarbiausią raganų taisyklę: "Daryk ką nori, kol tai niekam nekenkia". Raganos ir paslaptingos jų žinios mūsų laikais kelia vis didesnį susidomėjimą. Suprantama, kad raganavimas nėra vien paistalai, kad tai - amžių amžiais kauptos gamtos ir medicinos žinios. Skaitydami šią knygą sužinosite, ką praeityje suvokė išmintingos moterys, ir ko iš jų gali pasimokyti šiuolaikinės raganos. Kaip ten bebūtų, bet ši knyga yra viena iš galimybių susipažinti su burtais ir jų pasekmėmis. Tai nėra kažkoks raganavimo vadovėlis, nors tam tikra prasme galėčiau šią knygą priskirti pradžiamoksliui. Juk niekas stačia galva nepuola į šį pasaulį, o be to, juk reikia žinoti ir nuo ko pradėti. “Šios knygos autorė, Vokietijoje praktikuojanti baltoji ragana, trumpai apžvelgia raganavimo istoriją, tradicijas, aptaria magijos formas, supažindina su apsaugomaisiais ritualais, meilės, sėkmės būrimais bei jų etika, nuolat primindama svarbiausią raganų taisyklę: "Daryk ką nori, kol tai niekam nekenkia".

Sylvia Schneider "Tavo magiškos galios"

pagal
Sylvia Schneider "Tavo magiškos galios"
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jaunosios raganos - tai šaunios mergaitės, kurios važinėja riedučiais ir joja ant šluotos, naršo po internetą ir bendrauja su Visatos jėgomis. Jos paprasčiausiai žino, ko nori. Jos siekia tapti benkininkėmis, tačiau jų siela atvira gamtos magiškosioms jėgoms. Šių mergaičių paslaptis - stebuklingos gyvenimiškos galios ir valios jėga. Sylvia Schneider šioje knygoje atskleidžia paslaptis, kurios atveria duris į fantazijos pasaulį, stiprina pasitikėjimą savimi, gerina savijautą. Kas yra burtai? Kaip veikia burtažodžiai? Kas yra magija? Kas yra raganavimas? Ką tai turi bendra su kosmoso energija? Kas sugeba burti iš tikrųjų? Kas turi magiškų galių? Tikriausiai tik raganos, ar ne? Daugelis žmonių supranta žodį "ragana" kaip kokį keiksmažodį, o būrimą laiko kažkuo pavojingu. Prietarai lėmė, kad mes ir šiandien raganą dažnai įsivaizduojame taip: baisi, klaikiai atrodanti klastinga senė su didžiule karpa ant nosies ir juodu katinu ant kupros. O kiek sukurta pasakų apie piktas raganas ir jų blogus darbus! Visa tai baisi netiesa! Kas tai yra iš tikrųjų? Žodis "ragana" reiškia nepaprastą moterį ar mergaitę, žinančią, ko ji siekia gyvenime, "ragana" - moteriškosios energijos, išminties ir jėgos simbolis. Ar vadintume jas raganomis, burtininkėmis ar bet kokiais kitais vardais, tai - šiuolaikinės mergaitės ir moterys, kurios važinėjja "Porsche", moka jodinėti ant šluotos. Jos ne tik sugeba dirbti kompiuteriu ir naršyti internete, bet ir gali bendrauti su kosmosu. Raganavimas - tai slaptų pojūčių išlaisvinimas ir pasąmonės patirties panaudojimas, nes visa tai glūdi giliai mumyse. Raganavimas - tai užsiėmimas mergaitėms ir moterims, kurios sutaria pačios su savimi, yra nepriklausomos, suvokia tavo jausmus ir sugeba jais naudotis. Jos pažįsta savo kūną, gerai jame jaučiasi, myli gyvenimą. Kiekviena iš mūsų turi tam tikrų magiškų galių.

Kaltanėnų „raganos“ gyvenime raganavimui vietos nelieka

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau keletą metų tai vienoje, tai kitoje šventėje vis sutikdavau gerai nusiteikusią, besišypsančią atvira šypsena moterį, pardavinėjančią šmaikščias raganas. Kai praeitą rudenį per Labanorinę išsikalbėjome, pasirodė, kad tai Kaltanėnų miestelyje gyvenanti Lionė Šlajienė, suprantanti humorą. Lionė visai nepyksta, kai ją vienas kitas ima ir pavadina Kaltanėnų ragana, nors raganauti ji nė nesiruošia. O va raganaičių darbščios jos rankos padarė ne vieną tūkstantį, ir tos raganos rado savo vietą ne tik mūsų tautiečių namuose, jas dovanų gavę, ko gero, visi mūsų valdžios vyrai, bet nemažai šmaikščių raganaičių išskridę ir į užsienį. Kas paskatino Lionę pradėti siūti raganas? Kas tai - hobis ar jau pragyvenimo šaltinis? Norėdamas gauti atsakymus į šiuos klausimus, ir važiavau į Kaltanėnus trumpam pokalbiui, kuris užtruko geras porą valandų ir buvo iš tiesų įdomus. To pokalbio metu raganoms laiko skyrėme palyginti mažai, kalbėjome apie tuos Lionės gyvenimo epizodus, kuriuose jaučiama nemažai mistikos, atsitiktinumų, kurie dažnai pakeičia mūsų gyvenimus.

Raganos - šėtono sužadėtinės

pagal
Raganos - šėtono sužadėtinės
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Fantastiški pasakojimai ar išgyventi liudijimai, didžiųjų teismo procesų minutės arba smulkūs nykių kaimo teismų aprašymai, magiška tradicija pagrįsti receptai arba pragaištingi užkerėjimai. XV amžiaus viduryje Vakarai užsiliepsnoja. Siaubingas, epidemijos pavidalo laužas. Deginamos moterys ir vyrai, bet daugiausia moterys. Raganos - tai velnio sužadėtinės. Tai teigia gandai, tai įrodo pasaulietiniai ir bažnyčios teisėjai. Jos lankosi raganų puotoje, užkeri, sėja ligas ir mirtį. Du amžius tūkstančiai raganų buvo persekiojamos, įskundžiamos, tardomos, po to metamos į laužo liepsnas. Tik XVII amžiaus pabaigoje pasigirdo balsų, teigiančių sveiką protą, ir pamažėle užgeso paskutiniai laužai. Jean-Michel Sallmann (g. 1950) dėsto naujųjų laikų istoriją Paryžiaus X-Nantero universitete. Jo tyrinėjimų objektas - Italijos naujųjų laikų kultūros ir religijos istorija. Išstudijavęs XVI amžiaus magiją, ištyręs inkvizicijos procesų medžiagą ir išleidęs knygą "Lobių ieškotojai ir būrėjos: antgamtiškų dalykų ieškojimas XVI amžiaus Neapolyje" dabar jis rengia darbą apie katalikiškosios reformos laikotarpio šventuosius ir šventumą Neapolio karalystėje.

Raganos. "Nekalti" moterų žaidimai.

pagal
Raganos. "Nekalti" moterų žaidimai.
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kvepalai taip pat padeda labiau pajusti savo vertę. Kvapas visų pirma veikia pačią moterį – ji tampa pasitikinti savimi, žaisminga, lengviau bendrauja. Be to, aromatas gali atstoti vizitinę kortelę. Todėl turime aiškiai žinoti, kokią informaciją apie save norime suteikti. Kartais renkamės tokius kvepalus, kurie tarsi mūsų pačių dalis, sielos „tęsinys". Bet galima „apsirengti" ir tokį kvapą, kuris „užmaskuotų" tikrąją mūsų esybę ir sukurtų tokį įvaizdį, kokio pageidaujame. Tarkim, lemtingoji Kleopatra nebuvo didelė gražuolė, bet ji kvepindavosi muskusu, gaminamu iš gyvūnų lytinių liaukų išskiriamo sekreto. Nedidelis šio kvapo kiekis sukelia vyro fiziologinę reakciją. Taigi Kleopatra žinojo, ką daro – juk vos sutinkame žmogų, mūsų organizmas pirmiausia reaguoja į jo kvapą. Tik paskui analizuojame, vertiname. Vyras gali būti labai impozantiškas, bet jei moteriai nepatinka jo kvapas, sąjunga nebus ilgalaikė. Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Antai vienas bičiulis, viešėjęs Anglijoje, namo grįžo „sudaužyta širdimi": pasakojo įsimylėjęs juodaodę. Viskas jam patiko, išskyrus... kvapą. Taigi meilė šiuo atveju pasirodė bejėgė prieš „kūno chemiją". Beje, moterims norėčiau priminti, kad būtų atsargios su dovanotais – ypač vyrų – kepalais. Tokiu atveju stipriosios lyties atstovas tarsi sako moteriai: aš noriu tave matyti tokią. Gerai, jei abiejų požiūriai sutampa. Bet jei jaučiate vidinį pasipriešinimą, geriau tų kvepalų „nedėvėti".

Žalias Velnias

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žalias Velnias (Didžiosios kovos rinktinės įkūrėjas) — tai Jonas Misiūnas, gimęs 1910 — aisiais Panevėžio apskrityje, Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje, vidutinio ūkininko šeimoje. Vaikystėje lankė mokyklą. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Įgijo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944 -aisiais metais, vasario 16d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių užpuolė vokiečiai. Karius suvarė į vagonus ir išvežė į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadoris, Žalių valsčių, kur Kaugonių stotelėje vėl saugojo geležinkelį. Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai bolševikai pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime,pas ūkininką Juozą Kupčiūną ir čia pradėjo burti bendraminčius, pasiryžusius priešintis bolševikų okupacijai. Pirmieji buvo trys broliai Kupčiūnai. Jų kaimyno, Igno Kazlausko, name buvo nuolatinė Žalio Velnio ir kitų būrių susitikimo vieta. Misiūnas taip pat draugavo ir su Česlovu Tveraga, kilusiu iš Rusių Rago kaimo.

Roald Dahl "Raganos"

pagal
Roald Dahl "Raganos"
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Veikiami šiuolaikinės literatūros ir humanistinių tendencijų baigiame patikėti, kad raganos yra geros, visuomenės nesuprastos moteriškės, o jas keikti - amoralu ir nedora. Rašytojas R.Dalas (1916 - 1990 m., Velsas) grąžina tradicinį baisios raganos įvaizdį, praturtinęs jį savo raganofobiškomis fantazijomis. Jo raganos nelakioja ant šluotų, o gyvena tarp žmonių, apsimetusios paprastomis moteriškėmis. Tačiau visų šios seserijos narių tikslas - naikinti vaikus. Išnaikinti kuo daugiau vaikų! Nes kiekvienas vaikas raganai kažkodėl dvokia... šuns išmatomis. Nesiimu tvirtinti, kad tai pats blogiausias dalykas, kuris gali dvokti, bet va toms baisenybiškoms moteriškėms klausimų nekyla. Kuo mažiau vaikų pasaulyje, tuo geriau joms gyventi. Raganų genealogija neaiškinama, nežinia, iš kur jos atsirado, kas jos tokios ir kodėl jų fiziologija taip skiriasi nuo žmonių. O ji tikrai skiriasi: tikra ragana visada vaikšto su pirštinėmis, nes jai auga ilgi aštrūs nagai, su peruku, nes ant jos galvos nėra nė vieno plauko, jos seilės mėlynos, o kojos - be pirštų, ir dar ji turi nepaprastai gerą uoslę (tikras prakeikimas, kai aplink knibžda vaikai). Aišku, raganos visa tai drįsta parodyti tik tokių pačių raganų susibūrimuose, o aplinkiniai žmonės jose matys tiesiog mielą pirštinėtą moteriškę. Jei tokia prieina prie vaiko ir pažada jam saldainį ar žaislą, o vaikas patiki ja ir eina iš paskos, jam galas.

Ar Šėtonas kadaise buvo nuostabus angelas, vardu Liuciferis?

pagal
vardu Liuciferis?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Labiausiai paplitusi nuomonė apie Šėtono nuopuolį grindžiama Izaijo pranašystės 14,12: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!“ Toliau šioje ištraukoje sakoma, kad Liuciferis mėgino iškelti savo sostą viršum žvaigždžių ir tapti panašus į Aukščiausiąjį, bet Dievas nugramzdino jį į duobės gelmes (Iz 14,13–15). Ši ištrauka dažnai lyginama su Ezechielio 28 skyriaus 11–19 eilutėmis, kurios tariamai kalba apie Liuciferį kaip Tyro karalių, gyvenantį Edeno sode. Jis buvo nuostabus kerubas, bet Dievas jam tarė: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai pasotintų tavimi savo akis“ (Ez 28,17). Kai kurie, remdamiesi pavadinimais instrumentų, išvardytų angliško Karaliaus Jokūbo vertimo Ezechielio 28 skyriaus 13 eilutėje, netgi tvirtina, kad Liuciferis buvo dangaus choro vadovas. Todėl paplito teorija, kad Šėtonas, būdamas Liuciferis, nupuolė kažkada prieš pasaulio sukūrimą. Bet Biblija niekur tiesiogiai nepatvirtina, kad Šėtonas yra Liuciferis. Izaijo 14 ir Ezechielio 28 skyrių skaitymas jų kontekste iškelia rimtų abejonių dėl populiarios teorijos, teigiančios, kad „Šėtonas yra Liuciferis“, patikimumo.