“Kabala liaudžiai” – tokiais žodžiais kartais apibūdinamas XVIII a. Rytų Europoje kilęs chasidų sąjūdis. Jeigu ir yra šiame pasakyme nors kiek tiesos – tai kokios kabalos pėdsakų galima aptikti tuose chasidų mokymuose? Ir dar įdomiau – kokių chasidų?

Rabiniškojoje literatūroje chasidais vadinami tie, kurie laikosi gerokai aukštesnių religinio gyvenimo ir moralės standartų nei kiti žmonės. Ir istorijoje būta ne vieno chasidų sąjūdžio, kaip ir pavienių asmenų, laikytų chasidais. Vilniaus Gaonas, kaip žinoma, taip pat buvo vadinamas chasidu. Plačiai žinomas XII–XIII a. germaniškose žemėse egzistavęs chasidei aškenaz sąjūdis. Pirmieji chasidei aškenaz centrai buvo įkurti Rėgensburge ir Maince prie Reino. Iš šių centrų judėjimas išplito beveik po visą Vokietiją. Palietė šiek tiek ir Prancūzijos žydus. Jo kilimą, kaip manoma, lėmė bent du veiksniai: prisiminimas kryžiaus žygių, per kuriuos Vokietijos žydai, ypač Reino slėnyje, buvo masiškai žudomi ir verčiami krikštytis, ir pietistiniai viduramžių Europos krikščionių judėjimai. Didžiausią žaizdą buvo palikęs pirmasis kryžiaus žygis. 1096 metų balandžio–birželio mėnesiai išliko žydų atmintyje kaip didelių žudynių laikotarpis. Ir nors krikščionys kaimynai juos slėpė, o ir pats imperatorius bandė užstoti, tai ne ką padėjo. Kronikose pasakojama apie Mainco žydų heroizmą, kai šie sutiko verčiau mirti nei išsižadėti Dievo ir vietoj krikšto, po ilgos ginkluotos kovos patyrę pralaimėjimą, galiausiai pasirinko savižudybę kaip kidduš ha-Šem (Viešpaties vardo pašventinimą), t. y. kankinystę.

Šiame chasidų sąjūdyje atsiradę tekstai iki šiol maitina gilesnio dvasinio gyvenimo besiilginčias sielas. Tekstų būta dviejų rūšių: religinio-etinio pobūdžio knygos (mussar), kurių žinomiausia, padariusi bene didžiausią įtaką vėlesnių Vidurio ir Rytų Europos žydų kartų religinei etikai buvo Sefer Chasidim, ir ezoteriniai tekstai su gausiais mistikos elementais. Šioje literatūroje sudėtos senos tradicijos, siekiančios VIII a. Italiją. Greičiausiai jos atkeliavo su Kalonymusų šeima, kurią IX a. iš Italijos į Vokietiją perkėlė vienas iš Karolingų imperatorių. Ir dauguma šios šeimos narių buvo chasidei aškenaz lyderiai, pavyzdžiui, Šmuelis ben Kalonymusas he-Chasidas (XII a.), jo sūnus Juda he-Chasidas (miręs 1217 m.) ir šio mokinys Eleazaras ben Juda ben Kalonymusas iš Vormso (miręs apie 1230 m.). Kalonymusų šeima buvo judėjimo šerdis, iš jos kilo pagrindiniai šios ezoterinės literatūros autoriai. Viena svarbesnių šios rūšies knygų buvo anoniminė Sefer ha-Chajim, parašyta XIII a., joje atsiranda šiokių tokių kabalistinių elementų. Egzistavo ir kita chasidei aškenaz grupė, rašiusi anoniminius ar pseudoepigrafinius komentarus kai kuriems mistiniams ar šiaip religiniams tekstams. Ezoteriniuose jų tekstuose jaučiama viduramžių krikščionių neoplatonikų, bet itin stipriai – pačių žydų mistinės literatūros, ypač heichalot ir Merkava, įtaka. Maase Merkava (kirčiuojami paskutiniai skiemenys) buvo pavadintas pirmasis pranašo Ezekielio knygos skyrius, kuriame pranašas aprašo patirtą Viešpaties Šlovės sosto regėjimą, ir gausi literatūra, atsiradusi kaip šio teksto komentarai, homilijos ir įvairios mistinės spekuliacijos bei vizijos, susijusios su Šlovės sostu ir jį vežančiomis vežėčiomis (merkava). Terminas merkava, susietas su Ezekielio regėtu Šlovės sostu, randamas I Metraščių knygoje (28,18), o kaip susietas su merkava mistika pirmiausia pasirodo išlikusiuose hebrajiškuose Siracido knygos fragmentuose (49,8): “Ezekielis turėjo viziją ir aprašė skirtingus vežėčių lygmenis”. Dieviškų vežėčių vizijos domino tiek Kumrano bendruomenę, tiek fariziejus ir tanajus. (Tanajai – I–II a. žydų išminčių lyderiai, kurių išmintis II a. pabaigoje buvo sudėta į Mišną, tekstą, kuris, kartu su Gemara (VI a. pabaigoje užbaigtas amorajų, III–VI a. žydų išminčių lyderių, Mišnos komentaras) sudarydamas Talmudą, savo svarba rabiniškajame judaizme prilygsta Naujajam Testamentui, savo ruožtu nelygstamai sureikšminamam krikščionių.) Šiuose sluoksniuose merkava misticizmas tapo ezoterine tradicija (kabala), kurios įvairūs fragmentai randami tiek Talmude, pavyzdžiui, traktate Hagiga, tiek apokrifinėje literatūroje, pavyzdžiui, Enocho knygoje. I Enocho knygoje (etiopiškoje versijoje) pasakojama apie biblinio Enocho, apie kurį Pradžios knygoje (5,22) palikti tik migloti žodžiai, esą jis “ėjo su Dievu, paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį paėmė”, dangišką kelionę prie Dievo Šlovės sosto. Šios kelionės viliojo daugelį, tačiau tik nedaugeliui būdavo leidžiama pasiekti patį Šlovės sostą. Tai buvo pernelyg pavojinga nepasiruošusiam ir nepasiekusiam tinkamo dvasinio lygmens ar vertumo. Traktate Hagiga (14b–15a) pasakojamas keturių išminčių bandymas įeiti į “sodą”, t. y. priartėti prie Šlovės sosto:

“Mūsų mokytojai mokė: keturi buvo įėję į sodą: Ben Azzai, Ben Zoma, Kitas [1] ir Rabis Akiva. Rabis Akiva jiems pasakė: Kada jūs atkeliaujate prie gryno marmuro, nesakykite “vanduo, vanduo”, kadangi pasakyta: Neišliks Mano akivaizdoje tas, kuris meluoja (Ps 101,7). Ben Azzai užmetė akį ir mirė. Tai jam skirtos eilutės: “Brangi VIEŠPATIES akyse Jo ištikimųjų mirtis” (Ps 116,15). Ben Zoma užmetė akį ir buvo “pritrenktas”. Jam skiriamos eilutės: Jei randi medaus, valgyk tik tiek, kiek užtenka, kad kartais nepersisotintum ir nevemtum (Pat 25,16). Kitas užmetė akį [ir suniokojo] sodinius. Rabis Akiva iš ten išėjo ramybėje. […]

Kitas nukirto ir suniokojo sodinius. Jam skirtos eilutės: Neleisk savo burnai tavo kūno vesti į nuodėmę (Koh 5,5). Kas gi atsitiko? Jis pamatė Metatroną, kuriam buvo suteiktas leidimas atsisėsti, kad galėtų užrašyti Izraelio nuopelnus. Jis sau pasakė: “Iš tradicijos žinoma, kad Aukštybėse nėra nei atsisėdimo, nei varžymosi, nei pakaušio, nei nuovargio. Kas žino, – bet tolima mums panaši mintis – gal yra dvi galybės?” Ir tada Metatronas buvo išvarytas ir muštas šešiasdešimčia ugnies lazdų, sakant: “Kodėl, kai tu jį pamatei, neatsistojai priešais jį?” Tada jam buvo duotas leidimas ištrinti Kito nuopelnus. Dangaus balsas pasigirdo, kuris sakė: Grįžkite jūs, vaikai, kurie buvote nusigręžę (Jer 3,22), išskyrus Kitą. Šis pasakė sau: “Kadangi šis žmogus – aš pats – buvo išvarytas iš kito pasaulio, tegu jis [bent jau] ištraukia naudos iš šio pasaulio”. Tokiu būdu Kitas išėjo ir pasiekė “blogio ribą”. Jis išėjo ir rado prostitutę. Jis jos paprašė. Ji jam pasakė: “Ar ne tu Eliša, Abujos sūnus?” Jis išrovė ridiką darže, o tai buvo šabo diena, ir davė jai. Tada ji sau pasakė: “Tai kitas”.

Kitas iškėlė klausimą rabiui Meirui po to, kai pasuko į blogį. Jis paklausė: “Kaip suprasti tekstą “Dievas daro ir vieną, ir kitą [kaip laimę, taip ir nelaimę] (Koh 7,14)?” Jis jam pasakė: “Visa kam, ką Šventasis, tebūna Jis palaimintas, sukūrė, Jis sukūrė taip pat ir kitą dalyką simetrijai. Jis sukūrė kalnus, Jis sukūrė kalvas. Jis sukūrė jūras, Jis sukūrė upes”. Šis atkirto: “Rabis Akiva, tavo mokytojas, nesako taip. Bet [sako]: “Jis sukūrė teisiuosius, Jis sukūrė nedorėlius. Jis sukūrė rojaus sodą, Jis sukūrė pragarą. Kiekvienas iš mūsų turi dvi dalis, vieną rojaus sodui, kitą – pragarui. Jeigu kas nusipelno būti teisiuoju, jis paims savo paties dalį ir kito [nenusipelniusiojo] rojaus sode. Jeigu kas bus rastas kaltas, kad būtų priskirtas prie nedorėlių, jis paims savo dalį ir dalį kito [kuris buvo teisus] pragare”. Rabis Mešašeja pasakė: “Kokia bibline eilute [galima pasiremti]? Dėl teisiųjų pasakyta: Jie paveldės dvigubą dalį savo šalyje (Iz 61,7). Dėl nedorėlių pasakyta: Siųsk jiems dvigubą sutriuškinimą (Jer 17,18)”.

Kitas dar paklausė rabio Meiro po to, kai pasuko į blogį: “Kaip suprasti tekstą: Auksas ir stiklas jai neprilygsta, nė į auksinius indus ji neišmainoma [išmintis] (Job 28,17)?” Šis jam atsakė: “Tai Toros žodžiai, kuriuos įgyti yra taip sunku, kaip ir auksinį daiktą ar daiktą iš gryno aukso, ir kuriuos taip pat lengva prarasti, kaip ir stiklinį daiktą”. Jis jam pasakė: “Rabis Akiva, tavo mokytojas, nekalbėjo šitaip, [bet sakydavo]: “Ir lygiai taip, kaip kad daiktus iš stiklo, kai šie sudaužomi, yra būdų atstatyti, lygiai taip pat ir mokytojas, net jeigu jis buvo “pasukęs į blogį”, turi galimybę “pasitaisyti”. Ir jis jam pasakė: “Gerai, tada ir tu sugrįžk!” Šis jam atsakė: “Aš jau girdėjau iš už [dangaus] uždangos: Sugrįžkite, vaikai, kurie buvote nusigręžę, išskyrus Kitą“.

Mūsų mokytojai mokė: atsitiko taip, kad Kitas jojo arkliu šabo dieną ir rabis Meiras jį sekė paskui, kad gautų iš jo burnos Toros mokymų. Jis jam pasakė: “Meirai, grįžk savo keliu, nes aš jau suskaičiavau savo arklio žingsniais, kad čia riba, kad tu nepažeistum šabo”. Jis jam pasakė: “Ir tu sugrįžk!” Šis jam atsakė: “Argi aš tau nebuvau sakęs, ką girdėjau iš už [dangaus] uždangos: Sugrįžkite, vaikai, kurie buvote nusigręžę, išskyrus Kitą?” […]

Kada Kitas mirė, buvo pasakyta: “Vis tiek jis nebus teisiamas ir neįeis į kitą pasaulį”. Jis nebus teisiamas, nes bus atsižvelgta į tai, kad studijavo Torą. Ir neįeis į kitą pasaulį, nes nusidėjo. Rabis Meiras pasakė: “Būtų geriau, jeigu jis būtų teisiamas ir galėtų įeiti į būsimąjį pasaulį. Kada aš mirsiu, sukelsiu dūmus nuo jo kapo?” [3] Kada rabis Meiras mirė, dūmai ėmė kilti nuo Kito kapo. Rabis Johananas pasakė: “Ar tai žygdarbis sudeginti savo mokytoją?! Jis buvo vienas iš mūsų, ir mes nepajėgėme jo išgelbėti. Jeigu mes būtume paėmę jį už rankos, kas jį būtų ištraukęs?” [Rabis Johananas] pasakė: “Kada aš mirsiu, užgesinsiu dūmus, kurie kyla iš jo kapo”. Kada rabis Johananas mirė, dūmai nuo Kito kapo liovėsi. Tas, kuris kalbėjo laidojimo maldą, pasakė: “Netgi sargybinis, stovintis prie [pragaro] vartų, nepajėgė atsispirti tau, o mūsų mokytojau”. [4] […]

Rabis Akiva pakilo [į sodą] ramybėje ir nusileido ramybėje. Ir jam skirtos eilutės: Trauk mane, paskui Tave mes bėgsime (Gg 1,4). Ir [kaip buvo] su rabiu Akiva? Dieviškos tarnystės angelai siekė jį atstumti. O Šventasis, tebūnie Jis palaimintas, jiems pasakė: “Leiskite šį pagyvenusį žmogų, nes jis vertas pasiaukoti Mano Šlovei”. Kokią eilutę jis interpretavo? Rabba, Bar Hana sūnus, pasakė rabio Johanano vardu: “Jis atėjo nuo šventų miriadų (Įst 33,2). Yra vienas ženklas [2] Jo [angelų] miriaduose”. O rabis Abbahu pasakė: “Išskirtas iš dešimties tūkstančių (Gg 5,10), pavyzdys Jo Miriaduose”. Ir Reiš Lakiš pasakė: “Dangaus kareivijų VIEŠPATS yra Jo Vardas (Iz 48,2), Jis yra savo kaimenės šeimininkas”. Ir rabis Chija, Abbos sūnus, pasakė rabio Johanano vardu: “VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Ir po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas (1 Kar 19,11–12), ir tada VIEŠPATS praėjo”.

[1] Hebrajiškai Acher, taip buvo pavadintas Eliša, Abujos sūnus, kai po šios kelionės nusigręžė nuo gryno monoteizmo.

[2] Aramėjiškas ata (“jis atėjo”) interpretuotas pagal hebrajišką žodį ot (“ženklas”) siekiant nurodyti vietą, kurią reikėtų užimti, arba atvirkščiai – perspėti, kad ten nebūtų einama.

[3] T. y. paprašys, kad būtų teisiamas, kad galėtų atpirkti savo kaltę.

[4] Čia kalbama apie rabį Johananą, atėjusį ištraukti iš pragaro Kito.

Kita, beveik identiška, šio įvykio versija yra ir III Enocho (hebrajiškoje) versijoje (joje Metatronas kaip gidas lydi rabį Išmaelį po dangiškąsias buveines (heichalot), supažindindamas su visa dangiškąja “geografija”, kol priveda prie paties Šlovės sosto). Taigi tie keturi, priartėję prie Šlovės sosto, patyrė keturias skirtingas pasekmes: vienas mirė, ir jo mirtis interpretuojama ne kaip bausmė nepasiruošusiajam, bet kaip mirtis iš meilės ar tiesiog kaip mirtis, kuri ištinka kiekvieną mirtingąjį, nes niekas nepajėgus regėti Dievo Šlovę ir likti gyvas, kaip rašoma Šventajame Rašte. Tačiau, kaip matyti, su retomis išimtimis. Antrasis buvo “pritrenktas”, t. y. prarado protą. Ir jam skirtos eilutės iš psalmės, kur perspėjama nepersivalgyti medaus, nes tai gali sukelti nepageidaujamas pasekmes. Trečiasis, apie kurį daugiausia kalbama tekste, Kitas, t. y. tas, kuris po to, ką regėjo, tapo kitu, pasikeitė, nes padarė neteisingas išvadas. Dėl to ir buvo pačioje pradžioje perspėjęs rabis Akiva, kad niekas, pamatęs marmurą, nesakytų “vanduo”. Marmuro raibuliavimą saulėje juk lengva palaikyti vandeniu. O Kitas, pamatęs Metatroną, sėdintį šalia Šlovės sosto, nusprendė, kad šis turi tokią pačią galią kaip ir Tas, kuris sėdi Šlovės soste.

Metatronas graikiškai reiškia “tas, kuris už sosto” arba “šalia sosto”. Dangiškojoje šventykloje, kurios viziją taip pat buvo aprašęs pranašas Ezekielis, Metatronas buvo lyg ir žemiškosios šventyklos Jeruzalėje vyriausiojo kunigo provaizdis, eidosas. Tik vyriausiajam kunigui, kaip žinoma, buvo leidiama kartą per metus, Atpirkimo dieną (per Jom kipūrą), įeiti į šventyklos Šventų Švenčiausią vietą, kurioje turėjo stovėti Sandoros skrynia kaip Šlovės sostas. Pirmojoje šventykloje, kurią pagal biblinę tradiciją buvo pastatęs karalius Saliamonas, Sandoros skrynia dar stovėjo, ir buvo tikima, kad tai buvo dieviškosios prezencijos (Šchinos) sostas arba kitaip – Dievo Šlovės sostas. Tačiau sugriovus šią šventyklą VI a. pr. m. e., kaip rašoma Biblijoje, pranašas Jeremijas skrynią paslėpė kažkur kalnuose, ir iki šiol niekas nežino, kur ji. Todėl antrojoje šventykloje, atstatytoje V a. pr. m. e., jos nebebuvo. Todėl Dievo Šlovės buvimas joje kai kuriuose sluoksniuose buvo laikomas nelygiaverčiu tam, kuris buvo Saliamono šventykloje, ir buvo dedamos pastangos, remiantis pranašo Ezekielio vizijomis, keliauti į dangiškąją šventyklą ir prie Šlovės sosto artėti mistinio patyrimo keliu. Šias pastangas atskleidžia nors ir negausi išlikusi antrosios šventyklos laikotarpio apokrifinė ir apokaliptinė literatūra, prie kurios priskirtina ir Naujojo Testamento Apreiškimo knyga.

Kaip matome talmudiniame tekste, Kitas, išvydęs Metatroną sėdintį, o ne stovintį iš begalinės pagarbos, kaip kad stovi, šlovindami Dievą, angelų, arkangelų, serafų, kerubų ir kitokios angeliškų būtybių hierarchijos ir kunigaikštystės, nusprendė, kad danguje yra dvi lygiavertės galybės: Dievas ir Metatronas. Jis paprasčiausiai “marmurą” palaikė “vandeniu”. Ir tai, matyt, didžiausias pavojus, tykantis tokiose kelionėse. Ir šis Kitas prašyte prašosi palyginamas su kitu tokiu, kuris tapo Kitu – Sauliumi, tapusiu Pauliumi, kuris gyrėsi: “Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis” (2 Kor 12,2–5). Rojus – tai tas pats traktate Hagiga, kaip ir kituose mistiniuose žydų tekstuose, minimas “sodas”. Tik merkava mistikoje kalbama apie septynetą, o ne trejetą “dangų”, kuriuos reikia įveikti mistinėje kelionėje. Laiške efeziečiams Paulius skelbia Evangeliją, kuri jam buvo tokiu būdu apreikšta: “Ja [savo galia] jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko…” (Ef 1,20–22a). “Žmogaus sūnų”, sėdintį Dievo dešinėje, gerokai anksčiau už jį regėjo savo priešmirtinėje vizijoje pirmasis krikščionių kankinys Steponas. Jo egzekucijoje, kaip žinome iš Apaštalų darbų, nors ir netiesiogiai, dalyvavo ir Saulius. Laiške hebrajams Kristus prilyginamas Melchizedekui – paslaptingajam Aukščiausiojo Dievo Salemo mieste (pirmykštėje Jeruzalėje?) vyriausiajam kunigui, daug šimtmečių prieš Saliamonui ten pastatant šventyklą, – Kumrano bendruomenės bibliotekoje rastuose rankraščiuose jis pasirodo kaip vyriausiasis kunigas dangiškojoje šventykloje, kaip Metatronas. Tik Laiške hebrajams Kristus pakeičia tą vyriausiąjį kunigą: “Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, – o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu? […] Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką, tapęs kunigu ne kūniško įstatymo įsakymu, bet nenykstamo gyvenimo galybe. Juk liudijama: Tu esi kunigas per amžius / Melchizedeko būdu. Šitaip atšaukiamas ankstesnis įstatymas kaip silpnas ir bergždžias, – įstatymas juk nieko nepadarė tobulo, – ir įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo” (Hbr 7, 11.15–19). Ir krikščionybėje merkava mistika išsiplėtojo kaip Kristaus, – vyriausiojo kunigo Melchizedeko būdu, – sėdinčio Dievo dešinėje, teologija, paneigusi senąjį, Mozės, įstatymą, panašiai kaip ir Kitas rabiniškajame tekste. Tik pagal rabiniškąją tradiciją Kitas buvo paprasčiausiai savo regėjimo suklaidintas. Ir Metatronas, leidęs, kad šis apsiriktų, pats buvo nubaustas. Iš šios perspektyvos ir Paulius, ko gero, bus suklydęs, interpretuodamas savo regėjimus: teigdamas, kad Kristaus galia yra tolygi Dievo galiai, kad danguje yra “dvi galios”… Ir, priešingai nei Kitas, rabis Akiva, miręs kankinio mirtimi romėnams slopinant Bar Kochbos sukilimą (134–135 m.), dėl savo vaidmens rabiniškojo judaizmo tapsmui dažnai prilyginamas Pauliui, kiek pastarasis pasirodė reikšmingas krikščionybės plėtotei, “įėjo ir išėjo ramybėje”… Tos miglotos rabinų, bandžiusių suprasti, kokiu būdu rabiui Akivai pavyko ši dvasinė kelionė, interpretacijos, pasitelkiant Šventojo Rašto eilutes, galėtų būti suvokiamos Kito nesėkmės kontekste: rabiui Akivai, matyt, pavyko teisingai interpretuoti savo regėjimą. Pavyko atpažinti, kas yra kas. “Išskirtas iš dešimties tūkstančių” (Gg 5,10), – pasakė rabis Abahu, t. y. jam pavyko iš miriadų ir dešimčių tūkstančių išskirti Tą, kuris yra Vienintelė galia danguje. Sugebėjimas atpažinti ir teisingai interpretuoti lieka svarbiausiu reikalavimu kiekvienam, kuris išdrįsta ar ryžtasi šitokiai kelionei. Ir todėl, kad pernelyg lengva neteisingai interpretavus vizijas paskleisti erezijas, rabinų sluoksniuose tokios kelionės buvo griežtai ribojamos, o visa, kas kelionėje buvo patiriama ar regima, buvo laikoma tik privačiu reikalu. Šios privačios vizijos buvo paskelbtos kaip neprivalomos bendruomenei, nes nėra prilygintinos pranašiškam Dievo apreiškimui, priešingai, nei atsitiko krikščionybėje su Pauliaus vizijomis. Todėl visa ši mistinė tradicija iki pat chasidei aškenaz ir Ispanijos žydų mistikų grupelių veiklos IV–XV a. buvo išskirtinai slapti elitiniai mokymai, tradicijos, neprieinamos platesniems žydų sluoksniams. Tačiau chasidei aškenaz merkava mistikos tekstų interpretacijos, komentarai – o per juos ir ši tradicija – tapo plačiai prieinama.

Views All Time
Views All Time
3388
Views Today
Views Today
1
0 0