Fredas Asteras buvo garsus šokėjas ir aktorius. Tačiau Astero kapas Čatvorto mieste (Kalifornija) primena mums tik apie viena: našlė liko viena. Jo antroji santuoka su Robin vyko 1980 metais, kai jam buvo 81-eri, o jai – 35-eri. Po to, kai jis mirė 1987 metais, ji užrašė ant antkapinio paminklo: „Fredas Asteras. Aš visada tave mylėsiu, mano brangusis. Ačiū tau“. Iš to galima daryti išvadą: jei norite, kad virš jūsų kapo būtų parašyta apie jus, reikėtų pareikšti savo norą. Kitaip tas, kuris bus atsakingas už užrašą, parašys kažką tokio „užteks kalbėti apie tave, geriau jau aš pasakysiu apie save“. Verta pagalvoti apie savo būsimą antkapinio paminklo užrašą dar ir todėl, kad mes įžengėme į aukštų technologijų ir naujų galimybių epochą. Šiandien į antkapio lentą galima įmontuoti aparatūrą, kuri atkurs mirusiojo garso įrašus, arba išgraviruoti lazerinius mirusiojo mėgstamų naminių gyvūnų ar jo automobilio atvaizdus. Naujos technologijos leidžia perkelti vaizdus iš nuotraukų ant paminklų, taip pat pavaizduoti daug ką – nuo mėgstamų mirusiojo dainų tekstų iki patiekalų paveikslėlių.

Genijus – kultūros ir pažangos variklis. Juo reikia dižiuotis. Tokia pažiūra mums kalama nuo vaikystės. Kad Gogolis gyvenimo pabaigoje tapo šizofreniku, o Musorskis nusigėrė, žinoma, liūdna, bet tai reti atvejai. Tai, kad Lermontovas buvo ryškus šizoidinis psicopatas, o Dostojevskis sirgo epilepsija – karčios išimtys. Ar iš tiesų išimtys? Juk šnekoms apie tai, jog genialumas – tik beprotybės atmaina, jau beveik du tūkstantmečiai. Pasirodo, kad be psichopatologinių nukrypimų (tai dar ne psichinė liga, o tik nukrypimas) daugelį didžiųjų pasaulio žmonių persekiojo ir kitos ligos. O dalį žmonijos genijų rimtai kankino manijos, psichozės ir… alkoholizmas. Tikriausiai pačiu garsiausiu didžiuoju alkoholiku galima laikyti Aleksandrą Makedonietį, kuris juk ir mirė nuo to, kad 10 kartų iš eilės ištuštino Heraklio taurę. Užkietėję girtuokliai buvo Julijus Cezaris, Sokratas, Seneka, Rembrantas, Miusė, Bethovenas, Hendelis, Gliukas ir netgi Avicena, kuris, kaip kalbama, antrąją gyvenimo pusę skyrė tam, kad įrodytų per pirmąją gyvenimo pusę savo paties surinktų mokslo žinių nenaudingumą.

Viena pasiligojusi moteris klausė, ar verta išleisti viską, ką ji turi, kelionei į Indiją pas vieną garsų šventą žmogų. Atsakiau, kad nesiimtų spresti, nei ar verta keliauti, nei ar šis žmogus šventas. “Betgi jis gydo ir materializuoja iš oro įvairius daiktus: jis tikrai šventasis”,- įtikinėjo egzotiškojo stebokladario gerbėja. Kodėl jos argumentai neįrodo žmogaus šventumo? Todėl, kad žmogus iš prigimties yra įdvasinta būtybė; visiems mums tuteikta vienokių ar kitokių dvasios dovanų, kurios savaime nedaro mūsų šventų. Juk mes nelaikome šventaisiais kompozitorių ar dailininkų, nors itin ryškūs gabumai šiose sriryse pasitaiko taip pat retai kaip sugebėjimas materializuoti smėlį ar iš biolauko diagnozuoti žmogaus ligą ir ją pagydyti savo (ar šalia esančios minios) bioenergija. Tad sugebėjimas gydyti yra ne žmogaus dovana Dievui, o Dievo – žmogui.

Kalendorius turi ilgaamžę istoriją, kai kurie jo puslapiai apgaubti paslapčių skraiste. Kalendoriaus šaknys prasideda iš senovės Egipto civilinio kalendoriaus ir randamas ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Popiežiaus Grigorijaus kalendorius šiuo metu laikomas vieninga laiko skaičiavimo sistema. Per ilgą egzistavimo laikotarpį egiptiečių kalendorius buvo ne vieną kartą pakeistas. Ir kiekvieną kartą kalendorių reformatorius ištikdavo ta pati lemtis – mirtis. Kodėl juos ištikdavo toks likimas sunku atsakyti, tačiau apie tai liudija nenuginčijami istoriniai faktai. Senovės Egipto astronomai metus dalindavo į dvyliką mėnesių po trisdešimt dienų. Metų paskutinės penkios dienos skaitydavosi papildomos ir būdavo pašvenčiamos dievams. Tikras metų ciklas yra 365,2422 saulės parų, o ne 365, kaip skaitė senovės egiptiečiai, todėl egiptiečių kalendorinių metų pradžia nuo tropinių metų atsilikdavo ¼ paros (laiko tarpas nuo vieno pavasario lygiadienio iki kito vadinasi tropiniai metai).

Visuomet išlieka svarbiausias klausimas – kam visa tai: mes, visas mus supantis pasaulis. Anksčiau ar vėliau dažną mūsų pradeda persekioti klausimai: iš kur atsiradau, kas esu, kur išeisiu. Kuo labiau pradedi domėtis egzistencija, pasaulio ir savęs pažinimu, tuo daugiau klausimų kyla. Į šiuos ir daugybę panašių dalykų žmonija atsakymų ieškojo per amžius, tačiau išsamių atsakymų nerado iki šiol. Kabalos mokslo Maskvos grupės sukūrimo iniciatorius Leonidas Ilizarovas teigia, kad būtent kabalos mokslas yra pats artimiausias žmogui, padedantis suvokti gyvenimo prasmę. Nė vienas mūsų nepasirenkame, kokioje šeimoje norėtume gimti, niekas nesirenka tautybės, rasės, vietos, kurioje norėtų gimti, kitų dalykų. Tai kažkieno už mus nulemta. “Kas tai nusprendžia? Yra aukštesnė jėga – kūrėjas, kuris ir tvarko visus reikalus.

Sapnai gali atskleisti ankstesnių ir dabartinių traumų sąsajas. Galima pagalvoti, kad sapnai tik sujaukta vaizdų seka, tačiau daugelis mokslininkų įsitikinę, kad sapnai gali suteikti daug informacijos apie mus ir mūsų pasąmonėje slypinčius rūpesčius. Jie gali būti traktuojami kaip mūsų patirties komentarai arba priminti dalykus, su kuriais vengiame susidurti. Jie tarsi stengiasi priminti apie pasąmonėje slypinčią problemą, kurią turime kaip nors išspręsti. Pateikite sau penkis klausimus, jie padės suprasti, ką sapnas stengiasi jums pasakyti.

Simonas Grunau, 1529 m. miręs dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo “Prūsijos kronikoje”1 aprašo bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai, toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų autorių) patikimumo – visų pirma istorinio – sulaužyta daugybė iečių; šio klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: “Mes, palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti”