Regis, senuko Darvino teorija, jog mūsų protėviai buvę beždžionėmis, praranda savo pozicijas. Ne taip seniai buvo užbaigtas vienas didžiausių per pastaruosius penkerius metus bendras, NASA specialistų ir prancūzų mokslininkų tiriamasis projektas. Pagaliau parengta šio projekto ataskaita įrodė neįtikėtiną faktą, jog Žemė prieš 25 tūkstančius metų patyrė globalinį branduolinį karą.

Visoje mūsų planetoje mokslininkai aptiko daugiau kaip 100 įdubų, paliktų labai tolimais laikais galingų sprogimų. Pati giliausia, siekianti net 120 kilometrų, surasta pietinėje Afrikos dalyje. Būtent pagal jos liekanų analizę, o tiksliau, pagal joje esančius radionuklidus, ir buvo nustatyta grandiozinės katastrofos data. Mokslininkai taip pat nustatė ir atominio sprogimo galią: trotilo ekvivalentas – 500 tūkstančių tonų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti: Hirosimos bombardavimas prilyginamas – 20 tūkstančių. O dabar pabandykite įsivaizduoti, koks galingas turėjo būti sprogimas, kad galėtų pakeisti Žemės sukimąsi apie savo ašį! Tai nutiko dėl to, kad didelės žemės paviršių dengusios vandens masės pradėjo judėti, taip sudarydamos milžiniškus sūkurius. Jų jėga paragino Žemę suktis greičiau.

Praeitame amžiuje majų gyvenvietėse buvo aptikti senoviniai kalendoriai, kuriuose paros buvo lygios… 36 valandoms. Mokslininkai mano, kad tokia ir buvo tikroji paros trukmė iki branduolinio karo. Beje, ši informacija yra išlikusi ir dabarties žmonių genetinėje atmintyje. Fiziologų bandymai parodė, kad, žmogų patalpinus po žeme, be galimybės orientuotis pagal laiką, jo organizmas pakeis gyvenimo ritmą, tarytum paroje – ne mums įprastos 24, o 36 valandos.

Užuominos apie labai galingą, kadais įvykusią branduolinę katastrofą, mokslininkų nuomone, išliko daugelio tautų padavimuose ir epuose. Jeigu išverstume Afrikos pigmėjų mitus apie „didelę ugnį, nusileidusią iš debesų“, atmetę metaforas, tai gautume tikrai realią sprogimo ir jo rezultato – staiga prasidėjusios branduolinės žiemos – kroniką.

Visame pasaulyje žinomas istorinis indų epas „Mahabharata“ gan tiksliai nupasakoja, kaip išsigelbėjo tie, kam pavyko išlikti po 25 tūkstančių metų senumo branduolinio kataklizmo. Nuo naikinančios liepsnos žmonės slėpėsi po žeme, rausdami pirmąsias žmonijos istorijoje slėptuves.

Tokių požeminių galerijų yra Altajuje ir Urale, Tian Šanyje ir Sacharoje, Permės srityje; jų išliko net Pietų Amerikoje. Kad šios katakombos yra sukurtos dirbtinai, tampa akivaizdu net ir ne specialistui – pakanka jas palyginti su natūraliomis, suformuotomis gamtos. Dirbtinės pasižymi lygiais ir proporcingais parametrais, o gamtinės kilmės – sunkiai išmatuojamos ir neproporcingos.

Dar vienas branduolinės katastrofos rezultatas – neišvengiama gyvų organizmų mutacija. Radioaktyvūs mutagenai pakeitė žmogaus chromosomų grandinę. To rezultatas – pakitusi žmogaus išvaizda, o blogiausia tai, kad skirtingų žmonių chromosomų eilės, veikiamos radiacijos, keičia savo įprastą struktūrą netikėta linkme, o po to formuojasi skirtingi genotipai.

Mūsų tolimi protėviai neišvengė šitos dalios. Greitai po globalinio sprogimo žmonių bendruomenė buvo panaši į „mutantų taupyklę“. Pavyzdžiui, tarp jų buvo sparnų rudimentų turinčių žmonių ir gigantų – jų griaučiai iki šiol randami kasinėjimų metu, o taip pat ir neūžaugų, kurių tiesioginiai palikuoniai yra dabartiniai Afrikos pigmėjai, dopa ir chama tautelės iš Tibeto. Kai kurios iš šių atšakų išmirė, nesugebėjusios išgyventi naujomis aplinkos sąlygomis. Kiti buvo išnaikinti į jų teritoriją įsibrovusių konkurentų.

Mokslininkai mano, kad senovės žmonės turėjo trečią akį – maždaug tarpuakyje, o mūsų laikais šio organo genetinė atmintis apdovanoja žmogų labai geru intuicijos pojūčiu.

Tipiniu spinduliavimo rezultatu esti ciklopizmas ir mongoloidizmas, tad galiausiai ciklopai ir mongoloidai tapo pagrindiniais konkurentais kovoje už išlikimą. Mongoloidai laimėjo: išgyventi su dviem akim buvo lengviau, nekaip su viena. Ir dabar jų rasė yra labiausiai paplitusi pasaulyje, o mongoloidams būdingi bruožai reguliariai pasireiškia ir kitose šiandienos rasėse. Specialistų nuomone, mutacijos procesas, nors ir labai lėtai, bet vyksta.

Taigi, prieš 25 tūkstančius metų mūsų planeta pavirto gigantišku Černobyliu, o mes – šių dienų žmonės – esame mutantų, atsiradusių dėl šitos katastrofos, palikuonys. Visa tai – amerikiečių – prancūzų tyrimo išvados, tačiau kokie buvo to branduolinio karo motyvai ir kas jo iniciatoriai – taip ir nežinoma.

Mokslininkai užsimena apie tuo metu egzistavusias galingas civilizacijas, įvaldžiusias technologijas, kurių paslaptys iki šiol tebėra nežinomos. Bet, kaip sako specialistai, informacijos rinkimas apie jas – tai jau naujo, šį rudenį prasidėsainčio projekto užduotis.

Parengė Julija Tenkova.

Views All Time
Views All Time
23315
Views Today
Views Today
1
0 0