Laumės

Laumės – yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Laumės ypač grėsmingos vyrams. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Didžioji Laumė buvusi stebuklingo grožio deivė, kuri gyvenusi debesyse, sėdėjusi mitologiniame dangaus centre. Ten po laumės akmeniu esantis ir gyvybės vanduo. Dievas Perkūnas ir deivė Laumė mitologijoje buvę sužieduotinių arba sutuoktinių pora. Kad Laumės turėjusios ryšį su Perkūnu, rodo tai, jog ketvirtadienis laikytas ir Laumių ir Perkūno diena. Iš pradžių laumės buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas buvo paukštė karvelis, kuris daug kur vadintas Laumės paukšte. Jos vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų, ant kurių iš jų išaugdavo laumių šluotos. Iš miško augalų dar su laumėmis susieti laumriešučiai, laumpaparčiai. Zoomorfiniu pavidalu jos vaizduojamos laukinėmis ožkomis, moterimis su raguotomis ožkos galvomis, didelėmis krūtimis, meškomis, katėmis, rudomis gauruotomis kalėmis, kumelėmis.