“Homo faber”, 1997 m., 210 psl.
Iš anglų kalbos vertė A. Sabonis, iliustravo Qentin Blake.

Žanras: raganofobiška apysaka

Apžvelgė: Mirmeka Alba , ©
Apžvalga įdėta: 2004 01 23

Veikiami šiuolaikinės literatūros ir humanistinių tendencijų baigiame patikėti, kad raganos yra geros, visuomenės nesuprastos moteriškės, o jas keikti – amoralu ir nedora. Rašytojas R.Dalas (1916 – 1990 m., Velsas) grąžina tradicinį baisios raganos įvaizdį, praturtinęs jį savo raganofobiškomis fantazijomis. Jo raganos nelakioja ant šluotų, o gyvena tarp žmonių, apsimetusios paprastomis moteriškėmis. Tačiau visų šios seserijos narių tikslas – naikinti vaikus. Išnaikinti kuo daugiau vaikų! Nes kiekvienas vaikas raganai kažkodėl dvokia… šuns išmatomis. Nesiimu tvirtinti, kad tai pats blogiausias dalykas, kuris gali dvokti, bet va toms baisenybiškoms moteriškėms klausimų nekyla. Kuo mažiau vaikų pasaulyje, tuo geriau joms gyventi.

Raganų genealogija neaiškinama, nežinia, iš kur jos atsirado, kas jos tokios ir kodėl jų fiziologija taip skiriasi nuo žmonių. O ji tikrai skiriasi: tikra ragana visada vaikšto su pirštinėmis, nes jai auga ilgi aštrūs nagai, su peruku, nes ant jos galvos nėra nė vieno plauko, jos seilės mėlynos, o kojos – be pirštų, ir dar ji turi nepaprastai gerą uoslę (tikras prakeikimas, kai aplink knibžda vaikai). Aišku, raganos visa tai drįsta parodyti tik tokių pačių raganų susibūrimuose, o aplinkiniai žmonės jose matys tiesiog mielą pirštinėtą moteriškę. Jei tokia prieina prie vaiko ir pažada jam saldainį ar žaislą, o vaikas patiki ja ir eina iš paskos, jam galas. Jis niekad nesugrįš pas tėvus. Ir gal net – priklausomai nuo tos šalies papročių – jos leis tėvams patiems nužudyti ir suvalgyti savo sūnų ar dukrą, pavertusios juos kokiu medžiojamu gyvūnu ar dešrainiu. Brrr. Tik bėda, kad žmonės paprastai nieko nenutuokia apie jų pašonėje gyvenančias monstres. “Jei tvirtai žinotume, ar moteris yra ragana, ar ne, tuomet išgaudytume jas visas ir sukištume į mėsmalę”, be jokių skrupulų pareiškia rašytojas. Atrodo, čia kvepia vaikystės trauma… Bet tiek jau to. Pažiūrėkim, kaip sekėsi su raganomis bendrauti pagrindiniam knygos herojui.

Bruno – septynerių metų berniukas, žuvus tėvams, auga su senele. Jo senelė – viena iš nedaugelio raganų specialistų, nemažai žinanti apie šias būtybes. Ji perspėjo anūką laikytis atokiau nuo moteriškių su pirštinėmis, viliojančių vaikus dovanomis. Vieną kartą Bruno pavyko išsisukti, bet kartą jis atsitiktinai pakliuvo į raganų suvažiavimą (tiesa, apsimetusios jos buvo Karališkosios vaikų draugijos narėmis)… Jau vien nukasytų plikių jūros vaizdas gali jautresniam žmogui šoką įvaryti, o čia dar į tribūną pakyla šlykšti Raganų Ragana ir išdėsto savo planą, kaip per metus išnaikinti visus Anglijos vaikus. Jo pagrindas – tas pats, kaip ir senais laikais, kai raganos viliodavo vaikus meduoliniais nameliais. Tačiau čia kur kas bjauresnė užmačia: smaližiams pasivaišinus siūlomais saldumynais, po tam tikro laiko jie visi turėjo pavirsti… pelėmis. Ir nieko neįtariantys suaugusieji patys turėtų imtis naikinti peles, kurios tada užplūs mokyklų klases. “Klasėse pelių būriai/ Šmirrrinėja įžūliai./ Mokytojoms prrrotas maišos,/ Klykia, spiegia – fisai kvaišos./ Šoka ant stalų ir šaukia:/ “Bjaurrrūs gyfiai, jukš į lauką!/ Spęskit spąstus, fyrrrai mūrrrai,/ Kuo daugiau užmaukit sūrrrio!” Pasakyta – padarrryta,/ Spąstai šaudo – galfos rrritas.” Štai tokia dainelė buvo sudainuota “Karališkosios vaikų gynimo” draugijos suvažiavime. Bruno teko imtis visų priemonių, kad šiurpusis planas nebūtų įvykdytas. Tiesa, ne taip lengva kovoti su dviem šimtais raganų, kai esi paverstas pele…

Nepaisant visų baisybių, tai knyga, skirta būtent jaunesnio amžiaus vaikams. Tokio, kai iš pasakų dar nereikalaujama politkorektiškumo ir moralumo, – blogis turi būti sunaikintas ir jokio ten perauklėjimo!

Views All Time
Views All Time
2686
Views Today
Views Today
1
0 0