Interviu su Vladimiru Azanovu
Tris kartus esu peržengęs tą ribą, tai yra, patyręs klinikinę mirtį. Tris kartus gydytojai mane atgaivino. Pirmą kartą peržengti ribą buvo iš tikro baisu. Patirti, jog išeini, žinoti, kad išeini ir daugiau negrįši, – tai baisu. Visi lekia tuo tuneliu veidu į priekį, o aš ėjau atbulas. Toks įspūdis, lyg dramblio straublys arba milžiniškas dulkių siurblys tave pastvėrė už nugaros ir kaip skruzdėlę traukia į tą tunelį. Ten tamsu, gale šviesu. Eini tuo tuneliu ir nežinai, kas tai? Tartum nematoma jėga tave išmeta, išspjauna… Milžiniškas rūkas ir šviesa, vaikšto žmonės baltais rūbais, kažkoks vaikas žaidžia kamuoliuku, mergaitė šokinėja per virvutę. Prieina senutė ir klausia: “Ką tu čia veiki?” Atsakau, jog nežinau, kodėl čia esu, o ji man sako: “Tavo valanda dar neišmušė. Tau reikia grįžti atgal”. Klausiu, kas tai? “Tau nereikia žinoti…” Ta pati jėga vėl stveria už nugaros, išmeta atgal, po kurio laiko atgauni sąmonę ir suvoki, jog visas kūnas maudžia ir skauda. Tai baisu. žmogus, išgyvenę klinikinę mirtį ir sugrįžęs atgal, gali pasakyti, jog tai nėra malonu. Antrą kartą jau buvau tam pasirengęs, todėl nebijojau, iš anksto žinojau, jog kažkokia jėga vis tiek sugrąžins mane atgal. Lygiai taip ir trečią kartą. Aš jau pabuvau “tame pasaulyje”, mačiau tuos žmones, kurie man visai nepažįstami, jų niekad anksčiau nesu sutikęs. Tai nebuvo sapnas. Kai astralinis kūnas atitrūksta, fizinis kūnas tampa lavonu.