Parapsichologija

Tauragnų apylinkėje, Žiazdrių kaime gyvena Grašių šeima: Andrius Grašys, jo žmona Jadvyga, sūnus Algirdas (gim. 1934 m.) ir duktė Ona (gim. 1944 m.) su jais kartu gyveno dar šie asmenys: Andriaus tėvas (irgi Andrius) ir dėdė Anupras.

1957 m. spalio mėn. 27 d. t.y. Kristaus Karaliaus dieną, jaunasis Andrius su žmona Jadvyga ir Anupru buvo išvažiavę Utenon turgun. Namuose tada pasiliko abu Andriaus tėvai ir dukra Onutė (Algirdas tada buvo kariuomenėje).

Apie 12 val. dienos Onutė perkėlė karves ir skubėjo trobon, kad galėtų sumos metu pasimelsti. Parbėgusi randa išdaužyta keletą lango stiklų negyvenamame trobos gale.

Atėjo Onutės draugė Stasė Grašytė, užsuko ir Strakšys (Žiezdrių km.), ėjęs pro šalį. Visi stebėjosi, kas gi čia galėjo išdaužyti langus ir dabar jiems besistebint, kažkas prorečiais mėtė į langą akmenukus.

Onutė ir jos draugė Grašytė nubėgo į Gegūniškį pas Antaną Starą prašyti, kad jis telefonu iškviestų milicininką.

Kadangi vaiduoklis siautėjo apie metus laiko, aišku, įvairiausių ir keisčiausių įvykių buvo labai daug. Būtų įdomu dar daugiau žmonių apklausinėti ir tai visa užrašyti. Tai juk neginčytini įvykiai kuriuos žmonės matė ištisus 1954 metus. Matė juos žmonės plačiausių apylinkių ir visokio luomo. Visi kaip vienas pripažįsta, kad tai labai įdomūs ir materialiai neišaiškinami reiškiniai. Čia netikėti gali tik toks žmogus, kuris yra iš anksto nusistatęs neigti visa, kas antgamtiška. Tokį reikėtų pavadinti užsispyrėliu fanatiku.

Man jau būnant Andriejeve, pas mus iš Vilniaus atvažiavo banko direktorius, kuris paprašė smulkiau papasakoti apie tuos įvykius. Kada papasakojau jis tarė:

- Būtų įdomu tai pačiam pamatyti. - Aš jam sakau:

- Paimk lengvą mašiną: tegul su jumis kartu nuvažiuoja keli aukštieji valdžios pareigūnai, keli aukštieji medicinos darbuotojai ir keli mokslininkai ir tegul vietoje ištiria. Juk tai labai retas ir įdomus reiškinys.

- Taip, taip, atsako direktorius: - Vilniuje buvo labai susirūpinta tuo reikalu. Dėl to įvykio buvo specialiai posėdžiaujama.

Nuvežus Aldoną į ligoninę, vieną dieną buvo ramu. Bet po to ir čia vaiduoklis ėmė vaidentis. Jis ėmė belsti į tą langą, kur palatoje gulėjo Aldona su kitais ligoniais. Žmonės teiravosi, kas čia beldžia.

- Dvasios atsivijo mane - paaiškino Aldona.

Vaiduoklis įsikraustė palatos vidun. Ėmė belsti į sieną ir lovas. Pradėjo ligonius už plaukų pešioti, gnaibyti, kilnoti lovas. Ligoniai ėmė nuogąstauti. Buvo gydytojai ir felšeriai. Vaiduoklis jiems pešiojo barzdas ir plaukus. Kai vienas felšeris atsigulė į lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felšerį, lyg silkę, išmetė ant grindų.

Buvo pakviesta milicija, bet ir ji čia nieko negalėjo padaryti. Aldona buvo atskirta nuo ligonių ir paguldyta į vienutę. Ji ten buvo tiriama ir gydoma. Pagaliau po trijų savaičių buvo nutarta ją vežti į Maskvą tirti. Nuvažiavęs Kaminskas užprotestavo: - Neleisiu savo dukters iš čia išvežti, nes jūs ne tirsite, bet išvežę nužudysite - ir dukterį parsivežė namo.

Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių. Vaiduoklis siautėte siautėjo: jis beldė į sieną, ją nagais braižė, Aldoną gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybių mėlynės.

Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Įėjo ir lietuvis valdininkas Tunėla.

- Čia nieko nėra, - sako jisai: - čia niekas nei peša, nei smaugia, nei baldosi.

- Atsigulk į šitą lovą - atkerta jam žmonės.- Tunėla nusimeta kailinukus ir atsigula, bet staiga atsisėda ir sako:

- Kai galvoji kad peša, tai ir atrodo, kad peša. - Ir jis atsigula vėl. Bet tuoj vėl atsisėda, jau gerokai išsigandęs. Dairosi į šalis, po lova. Galvoja, kad ten esąs kas palindęs ir jį pešąs. Atsigula trečią kartą ir staiga šoka iš lovos, sakydamas:

- Tikrai peša. - Tuo tarpu vaiduoklis baisiai sutrenkė į sieną. Tada įpuolė daugiau valdininkų ir sako, kad čia nieko nesą. O žmonės šaukia, kad yra. Tada vienas iš valdininkų pasiūlo:

- Čia yra Dievas: klaupkitės ir melskitės.

Kaminskai, pripratę girtuokliauti, vogti, žudyti ir bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei dėl Paulausko nelaimingos mirties. Pelenų dieną jie savo namuose surengė pramogėlę. Negana to, kad šoko, dainavo ir mėsą valgė - Kaminskienė savo dukrelei Aldutei nuplėšė nuo krūtinės kryželį, kurį jai buvo užkabinęs Lenkimų altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kryželį Kaminskienė, numetusi ant žemės, viešai spardė.

Buvo 1954 m. kovo mėn. pradžia. Naujas vaiduoklis, bet nebe siela, o pats velnias apstojo Kaminskų namus ir juos pačius. Velnias siautėjo iki 1955 metų sausio 6 dienos.

Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie pasakė: - Čia mūsų burtai nieko nepadės. Čia reikia maldos. - Toje vietoje, kurioje Kaminskas nakvojo, vaiduoklis ėmė vargintiir patį tų namų šeimininką ir kitus, kurie ten nakvojo. Jis juos visus vargino per visą naktį: beldė į sienas, pešė plaukus, gnaibė. Žmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvynininkų buvo 10.

Vaiduokliams aprimus, Kaminskas vėl ėmė spekuliuoti, kaip ir anksčiau, ir girtauti. Maldos vėl buvo pamirštos.

Susitaręs su Derkinčių kaimo gyventoju Paulausku, išvažiavo spekuliaciniais reikalais į Rygą. Ten, jie matyt kažkokį baisų darbą padarė. Abiem grįžtant namo, Paulauskas ėmė eiti iš proto. Parvažiavo labai nusiminęs. Žmona jį ir klausia:

- Vyreli, ko gi tu toks keistas - nei valgai, nei kalbi gal sergi?

- Aš su kirviu tuoj nukirsiu savo vaikui nykštį, - pasakė jisai ir tuoj puolė savo vaiką, bet žmona apgynė. Dabar ji suprato, kad jos vyrui yra kažkas negera, kad jis susirgęs proto liga. Paulauskas nesiliovė tolia grąsinęs:

- Eisiu ir uždegsiu savo namus - paskui pasikarsiu.

Uždegti savo namų jis neuždegė, bet žmona jį rado tikrai pasikorusį. Išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad buvo nesenai pasikoręs. Žmona atpalaidavo kilpą ir atgaivino.

Praėjo keletas dienų, bet vyro protas nesitaisė - atvirkščiai - ėjo blogyn. Tai sužinojo ir apylinkės žmonės ir išvežė jį į bepročių ligoninę. Ten jis pabuvo dvi savaites. Gydytojams atrodė tik laikinai pakvaišęs ir buvo paleistas namo.

1954 m. sausio mėn. 8 d. rytmetį, apie 10 val. pas mane atėjo labai susirūpinęs Kaminskas. Jo akys nuo nemigos paraudusios, veidas pageltęs. Jis buvo nereligingas žmogus. Bažnyčios niekada nelankė, poterių nekalbėjo, kalėdininkų nepriimdavo. Jo darbas - tai nuolat spekuliuoti bekonais, kuriuos jis veždavo į Rygą. Jis nuolat girtaudavo. Jo žmona buvo irgi nebloga degtinės megėja. Girta kartais net gatvėje pasirodydavo. Vaikų buvo penketas. Iš jų viena vienintelė dukrelė Aldona, kurią tėvas labai mylėjo. Žmona buvo visiškai nereliginga. Atėjęs Kaminskas man štai ką papasakojo:

- Blogi dalykai pas mus dedasi.

- Kas gi atsitiko? - teiravausi aš: - ar kas serga ar mirė?

- Sunkiai serga mano dukrelė Aldona - atsakė Kaminskas.

- Kas jai?

- Mūsų namuose pradėjo vaidentis - aiškino Kaminskas.

- Negali būti - sakau jam: - gal kas nors jus gąsdina kur pasislėpęs. Tai vieni juokai: šiais laikais vaiduoklių nebėra. Ar pranešėt milicijai?

Vokiečių didžioji enciklopedija “Der grosse Brokhaus” 1934 m. straipsnyje “Špuk”-”Bildukas” štai ką rašo: Jau senai yra žinomi tokie reiškniai, kad daiktai plevena ore, kai juos kažkokios nematomos jėgos mėto iš vienos vietos į kitą, kad kažkas nemotoma beldžiasi, barškina, jadkažkas nematoma žingsniuoja, skambina muzikos instrumentais, gulinčiam nutraukiama antklodė. “Duomenų apie spiritistinius reiškinius yra labai daugiš įvairių amžių ir tautų. Mokslas tuos reiškinius tiria, stengiasi tikrus, neginčytinus atskirti, atsijoti nuo netikrų. Tai padaryti nelengva. Nelengva dėl to, kad tokie reiškiniai vyksta tik vienoje tam tikroje ir tai tik tam tikromis sąlygomis, pvz.,tik patamsyje ar silpnai rusvoje šviesoje.” Minėtosios enciklopedijos 17 tome yra kitas straipsnis “Spiritizmus”. Jame štai kas sakoma apie parapsichologinius reiškinius: “Tie reiškiniai yra iš dalies paprasti ir naturalūs, kaip ir visi kiti fiziniai reiškiniai, pvz., beloimai, daiktų judinimai, skambinimai muzikos instrumentais, rašymai, gėlių atnešimai...... Bet jie yra nuostabūs ir nesuprantami dėl tų aplinkybių, kurioms esant jie vyksta. Kai kuriais spiritistiniais reiškiniaisgal būtų galima ir paabejoti ar juos palaikyti apgaule ar žiūrovų nepastabumu. Bet beldimai, niekieno neliečiamų daiktų judinimai yra tiek įrodyti, kad jais neabejoja netir reikliausi, kritiškiausi mokslininkai.” (1934 m. p. 700)

Parapsichologijos terminas pirmą kartą pavartotas XIX a. vokiečių tyrėjo Maxo Dessoir 1889 m. kaip vadinamųjų paranormalių psichikos reiškinių tyrimo sritis. O dar kiek anksčiau – 1882 m. – Didžiojoje Britanijoje įkuriama „Society for Psychical Research“, užsibrėžusi grynai scientistiniais metodais tyrinėti minėtus reiškinius. Jau XX a. parapsichologija patenka į kai kurių aukštųjų mokyklų programas kaip tyrinėjimų sritis ir akademinė disciplina, o patys paranormalūs reiškiniai įgauna psi fenomenų pavadinimą. Tie fenomenai populiarioje mokslinėje literatūroje dažnai skirstomi į kelias rūšis: telepatija (gebėjimas komunikuoti neverbaliniu būdu, mintimis; taip pat galia „skaityti“ kito mintis), telekinezė (gebėjimas judinti materialius objektus, juos veikti, nesinaudojant jokiomis fizinėmis priemonėmis ar įrankiais), aiškiaregystė (galia spėti ateitį, numatyti būsimus įvykius), ekstrasensorika ( gebėjimas diagnozuoti ir gydyti ligas nesinaudojant medikamentinio poveikio priemonėmis, matyti objektus, esančius dideliame atstume nuo suvokiančiojo arba užstojamus kliūčių, neįveikiamų normaliai regos juslei). Yra duomenų, jog įvairių valstybių specialiosios tarnybos domėjosi psi fenomenais, savo laboratorijose mėgindamos kurti vadinamąjį psichotroninį ginklą, tačiau tokios kūrybos rezultatai buvo labai menki.

Parapsichologijos sąvokos apibrėžtis yra gana miglotas reikalas. Jei žiūrėtume į paties termino reikšmę, išeitų, jog tai sritis, užsiimanti viskuo, kas yra „šalia psichologijos“ (t.y. mokslo apie sielą ar psichiką) – lyg ir tokia „tarsi psichologija“. Ta sąvoka ir patiems parapsichologijos adeptams kelia sunkumų. Tai matyti ne tik iš visokių ezoterinių bei okultinių mokymų ir technikų „mišrainės“, patiekiamos tiek parapsichologų renginiuose, tiek jų leidiniuose, bet ir iš jų pačių pasisakymų. Tarkim, p. V. Kazlauskas, vadinamosios „Vilniaus parapsichologijos akademijos“ rektorius, savo straipsniuose žurnale „Žmogus“ ar gausiuose interviu tai agituoja pripažinti parapsichologiją akademine disciplina, tai neigia jos moksliškumą sakydamas, kad tai daugiau menas nei mokslas arba dar ir filosofija, pasaulėjauta, religija bei panašiai. Mano manymu, sąvoka „parapsichologija“ gali būti įvardytas tam tikras kalbėjimo apie okultinius-maginius reiškinius bei efektus būdas. Tas būdas neturi nieko bendra su mokslu – taip pat kaip ir jį propaguojančios organizacijos. Daugių daugiausia tai yra siekinys manipuliuoti mus supančia ir empiriškai nepažinia tikrove – kaip ir žmonėmis, situacijomis, pačiu savimi. Iš esmės tai yra modernus burtininkavimo būdas, įvilktas į pseudomokslinio kalbėjimo drabužius. Įsidėmėtina, jog daugelio savo vartojamų terminų (tokių kaip „aura“, „biolaukas“, „kosminė energija“) parapsichologai nesugeba ir negali apibrėžti vienareikšmiškai.