Kulinarija

Viena Čilės kompanija tvirtina išvedusi naujos rūšies grybus, kurių skonis yra toks pats, kaip mėsos. "Funghi Chile Ltd" teigia, kad šie grybai yra sveikesnė alternatyva mėsai. Kompanija pažymi, kad nuo tada, kai jie pasirodė rinkoje, jų pardavimai išaugo trigubai. "Jei jums užrištų akis ir duotų paragauti šių grybų, jūs niekada neatskirtumėte, ar tai tikra mėsa, ar ne. Jų skonis 100 proc. atitinka mėsą", - laikraščio "Las Ultimas Noticias" tinklalapiui sakė šios įmonės generalinis direktorius Ricardo Sanchesas (Rikardas Sančesas). "Valgydami mūsų grybus galite mėgautis mėsa be jokių riebalų ir cholesterolio", - pridūrė jis. Kol kas mėsos skonio grybai pardavinėjami tik Čilėje, tačiau juos išvedusi kompanija tikisi, kad netrukus pradės juos eksportuoti ir į kitas šalis.

Mūsų klimato juostoje grybų mėgėjams aktualūs grybų konservavimo būdai. Jų ne tiek ir daug: džiovinimas, sūdymas, marinavimas, rauginimas bei šaldymas. Patikimiausiu konservavimo būdu laikomas džiovinimas. Net keletą metų pastovėję džiovinti grybai išsaugo aromatą, nepraranda savo mitybinės vertės. Džiovinti galima visus baravykinius ir nemažai lakštabūdinių grybų. Šiuo būdu konservuojami grybai turi būti nesukirmiję. Juos reikia švariai nuvalyti, tik jokiu būdu neplauti. Išdžiūvę grybai būna kieti, paspaudus lūžta. Tokie grybai turi būti laikomi sandariuose stikliniuose induose, medžiaginiuose maišeliuose ir būtinai sausoje vietoje. Į džiovintus grybus labai greit įsiskverbia drėgmė (jie pradeda pelyti) ar įvairūs kvapai (benzino, česnako, dažų). Pravartu kas keletą mėnesių patikrinti, kaip laikosi jūsų džiovinti grybai ir prireikus dar padžiovinti. Grybai džiovinami keletą dienų: iš pradžių 30-50 °C, vėliau 60-70 °C, galiausiai - ne aukštesnėje kaip 40-50 °C temperatūroje. Svarbu žinoti, kad džiūdami kai kurie grybai, pavyzdžiui, bobausiai, išskiria nuodingas rūgštis, todėl jų negalima džiovinti patalpoje. Mieste kaip grybų džiovykla dažniausiai tarnauja dujinė viryklė. Prieš vartojimą džiovinti grybai kelioms valandoms pamerkiami drungname vandenyje arba piene.

Pomėgį grybams ir grybavimui, matyt, galima vertinti kaip skirtingus dalykus. Pomėgis grybams dažniausiai yra įgyjamas natūraliai, o pomėgiui grybauti gali turėti įtakos ir aplinkos sąlygos, ypač pastaruoju metu, kai susikūrė daugybė grybų supirkimo punktų, ir grybingų teritorijų gyventojams grybavimas gali tapti papildomu pragyvenimo šaltiniu. Nors valgomųjų grybų yra gana daug rūšių, tačiau grybautojai pažįsta ir renka vidutiniškai apie 20. Skirtingų vietovių gyventojai renka ir vertina skirtingas grybų rūšis. Tai, žinoma, priklauso nuo miškų tipo, jų grybingumo konkrečioje teritorijoje. Pavyzdžiui, dzūkams paprastasis kelmutis ar ūmėdė nėra vertingi grybai, o Vidurio, Šiaurės Lietuvos grybautojai šiuos grybus renka ir giria, nes jų lankomuose miškuose voveraitės, o ir baravykai yra nedažni. Be to, grybavimo patirtis tradiciškai perduodama iš kartos j kartą. Piengrybis paberžis (pūkuote), taip pat ir juosvasis piengrybis renkami sūdymui ir labai mėgstami šiauriniuose Rusijos rajonuose, o Lietuvoje šie grybai nėra populiarūs, nors ir gana dažni. Senesnėje, o kartais ir 9-ojo dešimtmečio literatūroje grybai vadinami „miško mėsa" ar „dievų maistu".

Apibūdinant kepurėtųjų grybų reikšmę žmogui, galima teigti, kad ji beveik nekinta nuo gilios senovės. Pagrindinė jų funkcija ir šiandien yra mitybinė. Tačiau kartais specialiojoje ar populiariojoje literatūroje galima perskaityti apie makromicetų (aukštesnės kategorijos grybų) naudojimą medicinoje. Pavyzdžiui, tikroji pintis jau prieš daugelį šimtmečių būdavo dedama ant žaizdos kraujavimui sustabdyti. Maumedžio pintimi, kuri dar vadinama „vaistininkų pintimi", buvo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, o įkandus gyvatei, ji buvo vartojama kaip pleistras. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir juodajam beržo grybui (žmonės jį vadina čagra), kurio veikliąsias medžiagas buvo mėginama panaudoti netgi vėžiniams susirgimams gydyti. Baravyku senieji liaudies medicinos vadovėliai siūlo gydyti nušalusias kūno vietas (netgi sunkiausio laipsnio nušalimus), o poniabude - reumatą. Ieškant antibiotikų, buvo nustatyta, kad jų galima rasti pieviniuose, taip pat kultūriniuose (dvisporiuose) pievagrybiuose. Valgomuosiuose grybuose galima aptikti ir praktiniu požiūriu labai svarbių fermentų.