Alus

"Tai - ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad "Alaus namai" turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje", - pažymėjo "Alaus namų" bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), "Davros" (Pakruojis), "Rinkuškių" (Biržai), "Būtautų dvaro alaus" (Biržai), "Biržų alaus", "Vilniaus alaus", "Piniavos alučio" (Panevežys), "Alaus purslų" (Panevėžys) ir "Vilkmergės alaus" (Ukmergė) daryklų alus. "Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.

Lietuvos biudžetas gali netekti beveik 18 mln. litų mokesčių. Naujoji Vyriausybė 2009 metų biudžeto projekte ne tik siūlo naikinti akcizo lengvatas smulkioms alaus darykloms, bet ir padidinti bendrą alaus akcizą 10 procentų. Mažų alaus daryklų asociacija įsitikinusi, kad panaikinus lengvatas mažosios alaus daryklos bankrutuos, dėl to mažės valstybės biudžeto pajamos."Vyriausybės siūlomi sprendimai yra dvigubas smūgis smulkiajam alaus verslui. Kadangi planai bus įgyvendinti per vieną naktį, galime teigti jog tai - trigubas smūgis. Įsipareigojimai tiekėjams ir pirkėjams jau yra pasirašyti, o už jų nesilaikymą numatytos baudos," - sako asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė. Pasak jos, naujoji Vyriausybė sąmoningai žlugdo lietuvišką smulkųjį verslą - sudaromos sąlygos klestėti užsienio investuotojams priklausančioms didžiosioms bendrovėms, nors smulkiosios alaus daryklos saugo šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus. Šią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitetas vienbalsiai balsavo, kad natūralios fermentacijos gėrimams - alui, vynui ir sidrui - akcizas būtų didinamas 10 proc. Galutinį sprendimą dėl akcizo artimiausiu metu priims Seimas. Pasak asociacijos pirmininkės, krizės laikotarpiu didžiosioms alaus darykloms sudrytos sąlygos atsikratyti konkurentų. Mažos alaus daryklos bus priverstos uždaryti savo verslą. Suskaičiavus dabartinių ir planuojančių tapti asociacijos nariais bendrovių darbuotojus, galima teigti, jog be darbo liks 350 žmonių.

Šventėse ir mugėse pakruojietę aludarę Aldoną Udrienę daugelis pažįsta kaip kaimiško gyvojo alaus gamintoją ir to krašto senųjų amatų puoselėtoją. Kas bent kartą važiavo "Alaus keliu" per Pakruojį, būtinai užsuko pas verslinkę Aldoną Udrienę. Jos svečių knygoje beveik kiekviename įraše palinkėjimas neišsenkančios energijos. Keliauninkai turbūt nė nežinojo, kad ši moteris energijos turi kiek mitologinis paukštis feniksas. Vaikystėje sudegusi iki apanglėjimo ji vis dėlto pakilo gyventi, likusi viena su sūnumi glėbyje ir nebaigtomis statybomis - išpuoselėjo vieną iš gražiausių mieste sodybų, ne kartą žlugus verslui, imdavosi naujo.

Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų - "est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije. Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią "Tauro" pavadinimu. Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų - tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.

Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes! Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.

Uždarosios akcinės bendrovės SIGRAMA alaus darykla Vilniuje savo veiklą pradėjo 2001 metais. Bet dar 1993 metais dabartinis daryklos savininkas Ramūnas Šermončius, tuo metu tik 23 metų, bet jau turėjo privačią alaus daryklą Gargžduose. Joje alų virė aludaris Žygintas (istorija pavardę nutyli) iš Biržų. Alus taip ir vadinosi "Aukštaičių Žygio Alus". Alus buvo platinamas visame pajūrio regione. Bet likimas lėmė, kad Ramūnas turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Visą tą laiką jo neapleido idėja virti alų. 2000 metų pradžioje ši idėja virto pastato naujai daryklai ieškojimu. Maždaug po pusmečio paieškų apsistota ties senu lenkiškos prieškarinės statybos pastatu dabartinės gamyklos ELFA teritorijoje. Po visų remontų ir alaus daryklos įrengimo 2001 metų rugsėjo 11 dieną (būtent tą pačią garsiąją dieną) gauta licenzija gaminti alui. Jau spalio pradžioje pirmasis alus atgaivino vilniečių sielas. Nuo pat pradžios iki šio laiko gaminamas "Žygio" (alk. 5 proc.) ir "Žygio Stiprusis" (alk. 7,5 proc.) alus.

Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams - šeimos šventėms pažymėti, o po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelį alaus gamybos patyrima. Taciau daugelis savo gamybos budus laike paslaptyje. Garsas apie tokius specialistus toli pasklisdavo. Į juos kreipdavosi žmonės artejant šventėms, darbų pabaigtuvėms ar vestuvėms, kad už tam tikrą atpildą padarytų ir jiems to skanaus gerimėlio. Labai gražiai vieną tokį Biržų krašto aludarį pavaizdavo režisierius ir dramaturgas B.Dauguvietis savo pjesėje "Žaldokynė". XVI amžiuje, kai didesniuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatininkų cechai, prie jų dirbtuvių atsiradusiose krautuvėlėse, šalia kitų prekių buvo galima nusipirkti ir salyklo alui pasidaryti. Pradėjo veikti ivairios nedidelės alaus daryklėlės arba jis buvo daromas tiesiog karčiamose, kur įmonės rinkdavosi įvairiems sandėriams, nesekmės karteliui nuplauti ar paprasčiausiai alaus paragauti. Pavyzdžiui, Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje pažymėta, kad Šiaulių mieste tais metais buvo net 147 alaus karčiamos, Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII amžiuje buvo 40 alaus bravorų, Kauno gubernijoje 1857 m. - 67 alaus daryklos.

Tūkstančio alaus daryklų kraštu vadinamoje Vokietijoje didelį pelningumą dažnai tebeužtikrina mažu kiekiu gaminamos alaus rūšys. Nors į šalies rinką skverbiasi užsienio milžinės ir mažėja alaus vartojimas, Vokietijos alaus mėgėjai yra tokie ištikimi vietinėms ir regioninėms rūšims, kad gali klestėti netgi mažiausios alaus daryklos, rašo dienraštis "Frankfurter Allgemeine Zeitung". Vokietijos miestuose ir miesteliuose tebeveikia daugiau kaip 1 tūkst. 250 alaus daryklų. Gaminamos įvairiausios rūšys - nuo naminių, kurių galima paragauti tik vienoje užeigoje, iki visame pasaulyje siūlomų rūšių, tokių kaip "Beck's". Tačiau "Ernst & Young" analitikas Rudolfas Boehlke (Rudolfas Biolkė) pastebi, kad šiame mažų alaus daryklų ir lojalių vartotojų rojuje formuojasi problemos.

1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė patvirtino instrukciją, kurioje miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti įvairius cechus, tarp jų ir bendrą aludarių, kepėjų, degtindarių ir gyvulių skerdikų. L.K.Radvilaitės komisarai 1686 m. Biržuose patvirtino 8 cechus, tarp jų ir paminėtą bendrą aludarių. Apibendrinus istorinius duomenis, galima teigti, kad 1686 m. lapkričio 25 d. Brandenburgo markgrafienės L.K.Radvilaitės nurodymas buvo įvykdytas. 1686 metus reikia laikyti Biržų alaus daryklos įkūrimo data. Po karo pirmiausia atstatyta ne miesto rotušė, o alaus darykla. Kai švedai 1704 metais užgrobė Biržus, sugriovė pilį ir sudegino miestą, jiems išsinešdinus biržiečiai po ginčų, ką pirmiausia atstatyti – miesto savivaldos simbolį rotušę ar alaus daryklą – pasirinko pastarąją. Po karo, maro ir bado miestas atsigavo sunkiai, tačiau po keliasdešimties metų Biržų apylinkėse jau veikė 43 užeigos, kuriose „reikėjo turėti gerų gėrimų ir juos pardavinėti teisingomis kainomis“.

Alaus gamyba - ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia gerų įgūdžių, žinių ir kruopštumo. Pagrindiniai alaus "gimimo" etapai ir žaliavos yra panašūs tiek gaminant alų namų sąlygomis, tiek šiuolaikinėje alaus darykloje. Visuomet galvojote, kad alus yra tiesiog alus? Pasaulyje gaminama nesuskaičiuojama daugybė įvairių alaus rūšių, tačiau visi jie skirstomi į dvi pagrindines grupes - viršutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų ir žemutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų. Pirmuoju atveju mielės po fermentacijos proceso pakyla į viršų, o antruoju - nusileidžia į indo apačią. Dėl to dažniausiai gerokai skiriasi šių dviejų alaus grupių skonis ir spalva. Taip pat yra dar viena nedidelė savaiminio rūgimo alaus rūšių grupė.

Rinkuškių daryklos krikštatėviu galima laikyti Joną Čygą. Jis garsėjo kaip vienas geriausių Biržų krašto aludarių. Jonas Čygas darydavo miežinuką krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams ir kitoms šventėms. Biržų sovietiniai valdininkai jo padaryto alaus nesigėdydavo vežti į aukščiausias valdžios institucijas. Alaus darymo paslaptis iš tėvo nusižiūrėjo jo sūnus Rimantas. Jis pasiūlė Sigitui Kalkiui imtis alaus verslo. Alus buvo pradėtas virti Petro Kalkio, Sigito Kalkio tėvo, įsikūrusio Biržų kaime, miestietiško tipo sodyboje. Rimantas Čygas atsinešė iš tėvo alaus gaminimo technologiją, Sigitas Kalkys, turintis Vilniaus universiteto statybų inžinieriaus diplomą, ėmėsi techninės dalies. Vėliau pastatas buvo pertvarkytas, savininkai pirko vis naujus įrengimus ir toliau tobulino daryklą.

Galime teigti, kad alaus istorija nuolat papildoma vis naujomis šio gėrimo gydomosiomis savybėmis. Jau senovės šumerai rekomendavo, dančiui suskaudus, burną skalauti alumi. Viduramžiais šiuo gėrimu iš inkstų varydavo akmenis, plaudavo pavargusias kojas, o veido kaukė iš alaus atgaivindavo pasenusią odą. Žymusis Paracelsas juo gydė kepenų ir kvėpavimo takų ligas. Čekų gydytojai laikė patikima priemone nuo choleros. Ir tikrai, šios ligos bacilos alaus tirpale žūdavo per keletą minučių. Tai liudija istorija. Didelių miestų gyventojus sunaikinanti choleros epidemija nepaliesdavo tik alaus viryklų darbininkų. Įdomu, kad XIX a. pradžioje vaistus rekomenduojama užsigerti alumi, nes jis laikomas tonizuojančiu, dezinfekuojančiu ir organizmą stiprinančiu gėrimu.