10 000 straipsnių
Starka – tūkstantį metų senesnis ir šimtą kartų geresnis gėrimas už viskį. Lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko šventė. Apie Starko ir kitas šventes... ”Starka” – ypatinga, proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratesėjo gimimo proga. Jau ... Skaityti toliau
"Tai - ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad "Alaus namai" turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje", - pažymėjo "Alaus namų" bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), "Davros" (Pakruojis), "Rinkuškių" (Biržai), "Būtautų dvaro alaus" (Biržai), "Biržų alaus", "Vilniaus alaus", "Piniavos alučio" (Panevežys), "Alaus purslų" (Panevėžys) ir "Vilkmergės alaus" (Ukmergė) daryklų alus. "Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.
Lietuvos biudžetas gali netekti beveik 18 mln. litų mokesčių. Naujoji Vyriausybė 2009 metų biudžeto projekte ne tik siūlo naikinti akcizo lengvatas smulkioms alaus darykloms, bet ir padidinti bendrą alaus akcizą 10 procentų. Mažų alaus daryklų asociacija įsitikinusi, kad panaikinus lengvatas mažosios alaus daryklos bankrutuos, dėl to mažės valstybės biudžeto pajamos."Vyriausybės siūlomi sprendimai yra dvigubas smūgis smulkiajam alaus verslui. Kadangi planai bus įgyvendinti per vieną naktį, galime teigti jog tai - trigubas smūgis. Įsipareigojimai tiekėjams ir pirkėjams jau yra pasirašyti, o už jų nesilaikymą numatytos baudos," - sako asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė. Pasak jos, naujoji Vyriausybė sąmoningai žlugdo lietuvišką smulkųjį verslą - sudaromos sąlygos klestėti užsienio investuotojams priklausančioms didžiosioms bendrovėms, nors smulkiosios alaus daryklos saugo šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus. Šią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitetas vienbalsiai balsavo, kad natūralios fermentacijos gėrimams - alui, vynui ir sidrui - akcizas būtų didinamas 10 proc. Galutinį sprendimą dėl akcizo artimiausiu metu priims Seimas. Pasak asociacijos pirmininkės, krizės laikotarpiu didžiosioms alaus darykloms sudrytos sąlygos atsikratyti konkurentų. Mažos alaus daryklos bus priverstos uždaryti savo verslą. Suskaičiavus dabartinių ir planuojančių tapti asociacijos nariais bendrovių darbuotojus, galima teigti, jog be darbo liks 350 žmonių.
Teikiamu projektu siūloma riboti alkoholio prieinamumą griežtinant alkoholio pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus, drausti vartoti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams asmenims, uždrausti visų formų alkoholio reklamą nuo 2010 m. sausio 1 d., alkoholio reklamos kontrolę visuomenės informavimo priemonėse grąžinti iš Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai, taip pat suvienodinti Alkoholio kontrolės įstatyme vartojamų sąvokų nuostatas su kitais įstatymais. Taip pat siūloma drausti fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje taroje automobilių salonuose. Be to, siūloma drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose ir nestacionariose degalinėse. Siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą gyventojams, siekiama drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose, sanatorijose, įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, masiniuose renginiuose ir mugėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus, parodose - alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 13 procentų. Projekte numatoma įvesti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą mažmeninės prekybos įmonėse, sugriežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose namuose.
Medikai tvirtina, kad silpnųjų gėrimų pranašumas prieš stipriuosius tėra mitas. Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: į specialistus dėl alkoholio priklausomybės kreipiasi dvidešimtmečiai. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad reklama ne tik informuoja, bet ir skatina rinktis. Iš visų reklamos funkcijų – informuoti, priminti ir skatinti – pati svarbiausia yra pastaroji, sako ekspertai. „Ugniniams saulėlydžiams begęstant, anuomet iškiliuose dvaro rūmuose neretai panelės ir ponaičiai mėgaudavosi nekaltais maišyto skonio gėrimais. Sodrios giros taurė, pagardinta „Kunigaikščių“ alumi, ne tik maloniai šildė, bet ir nuteikė žaismingai“, – skelbia viena gerai žinoma reklama. Visi žino, kad reklamos tikslas – ne tik informuoti apie naujo produkto rinkoje atsiradimą, bet ir įsiūlyti jį vartotojams. Pamatęs reklamą žmogus turi užsinorėti paragauti – išgerti. Ar jis naują produktą gers vietoje sau įprastinio alkoholinio gėrimo, ar gers tik todėl, kad norės išbandyti, nuspręs pats. Svarbu, kad išgertų. Dar geriau, jei gers ir toliau, ir dažniau. Visiems buvo aišku, ko siekė alkoholinių gėrimų bendrovė, skatindama kovoti už „laisvę Joninėms“. Kokia šventė be alkoholio? 2008–uosius Seimas paskelbė Blaivybės metais ir nusprendė, kad veiksmingiausias būdas kovoti su plintančiu girtavimu – uždrausti alkoholio reklamą. Taip problemos sprendimas visiškai politizuotas ir įbruktas į Prezidento rankas.
Portveinas. Tai vienas geriausiai žinomų pietietiškų vynų. Jo tėvynė – pietinė Portugalija. Žodis “portveinas” kilęs iš vieno svarbiausių Portugalijos jūrų uosto Portu pavadinimo. Įprastas vynas tapo stipresnis dėl to, jog portugalai į eksportuojamą vyną įpildavo vyno spirito ir taip ilgiau jį išlaikydavo nesugedusiu. Taigi į Britų salas plukdomas vynas įgaudavo konjako prieskonį ir netrukus šis skonis tapo portugališko vyno skiriamuoju ženklu. Raudonieji ir rubino raudonumo portveinai ilgai brandinami, dažniausiai tai kelių vynų mišinys. Gali būti saldūs su vaisių prieskoniu. Baltasis portveinas taip pat bręsta keletą metų statinėse, o paskui supilstomas į butelius. Portveinai puikūs aperityvai, labai tinka prie mėsos patiekalų.
Absentas (pranc. absinthe – pelynas) - stiprus, daug eterinių aliejų (1-20%) turintis alkoholinis gėrimas. Gėrimo pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. Artemisia absinthium, graik. Absinthion) pavadinimo. Karčiojo pelyno trauktinė yra žalios spalvos, turi anyžių prieskonį, jai būdingas kartus skonis. Gėrimas labai stiprus (60-80%), nes tik tokia alkoholio koncentracija gali surišti didžiulį eterinių medžiagų kiekį. Literatūroje prancūziskai kartais vadinamas La Fee Verte – “Žalioji Fėja”. Absentas gaminamas distiliuojant spiritinį pelynų antpilą. Po distiliacijos, skoniui pagerinti ir spalvai suteikti, įmaišoma anyžių, mėtų, melisos, koriandro ir kitų vaistinių augalų ekstrakto. Susimaišius šiam skaidriam žaliam gėrimui su vandeniu, išsiskiria eteriniai aliejai, dėl to gėrimo spalva pakinta į baltą (opalo) spalvą, o ištirpęs cukrus sušvelnina kartoką absento skonį. Dėl didelio eterinių aliejų kiekio, ypač tujono, šis gėrimas turi svaiginantį poveikį. Aktyvioji medžiaga tujonas, gaunamas iš bitkrėslių, tujų ir didžiausią jo koncentraciją turinčio karčiojo pelyno, naudojamas farmacijoje ir priskiriama prie nervus paralyžuojančių medžiagų.
Amerikos užkariavimo pionieriai, įsikūrę Kentukyje, derlingoje žemėje užaugino gausius kukurūzų derlius. Jacobas Beamas įsteigė malūną ir už savo paslaugas prašydavo atseikėti dalį kukurūzų. Gautą užmokestį jis panaudodavo gaminti namuose viskį. Jį ragaudavo su šeima ir draugais. Tik po 1795 metų jo talentą įvertinti galėjo visi. Tuomet įkurdinta įmonė yra viena seniausių Jungtinėse Valstijose. "Jim Beam" gamykla galėtų būti laikoma modernizacijos ir automatizacijos pavyzdžiu. Tačiau "Jim Beam" ragaujantys burboninio viskio mėgėjai gali būti tikri, kad Jacobo Beamo vaikaičiai 200 metų saugojo ir išlaikė "Kentucky Straight Bourbon Whiskey" slaptą gamybos formulę. Šiuo metu distiliavimo meistru dirba Bookeris Noe – įkūrėjo ainis. Būsimas viskis yra supilamas į naujas ąžuolo statines ir brandinamas ne mažiau kaip 4 metus.
Cheresas, kaip ir portas, madera, marsala, malaga ir montilla priklauso spirituotų vynų kategorijai. Žodis „spirituotas“ asociacijuojasi su prastos kokybės gėrimais, tačiau cheresas turi ką pasiūlyti gurmanams. Chereso vardas dažnai rašomas trimis kalbomis: ispaniškai jerez, prancūziškai xérèz ir angliškai sherry. Ispanijos pietvakariuose, Andalūzijos provincijoje pagamintas vynas pas mus dažnai vadinamas tiesiog „šeriu“. Cheresas – vienas seniausių žinomų vynų. 200 m. prieš Kristų Ceretanum vynas, kilęs iš Cereto (Jerezo) miesto, buvo vežamas į Romą ir giriamas poeto Martialo, o XIV a. cheresas tapo žinomas britų namuose. Rašytojai minėjo cheresą savo darbuose: Viljamas Šekspyras „Henriko IV“ veikėjų lūpomis siūlė pakeisti vartojamus birzgalus cheresu, o Edgaras Po parašė istoriją „Amontilliado statinaitė“.
Kalvadosas (nuo pranc. Calvados regiono) - iš sidro (obuolių vyno) gaminamas spiritinis gėrimas, kilęs iš Žemutinės Normandijos (Prancūzijos regionas). Daromas maždaug iš 50 skirtingų obuolių rūšių: šie surenkami ankstyvą rudenį, paskui subrandinami, iš jų išspaudžiamos sultys, iš kurių daromi sidrai. Vėliau atitinkami sidrai distiliuojami ir brandinami ąžuolo statinėse. Kalvadoso gamybą reguliuoja valstybiniai standartai, tiesa, ne tokie griežti, kaip, pvz., konjako ar armanjako. "Appellation Calvados contrôlée" teritorija apima Calvados, Manche, and Orne departamentus bei dalis Eure, Mayenne, Sarthe ir Eure-et-Loir departamentų. Griežtesnio "Appellation Calvados Pays d'Auge contrôlée" teritorija apima tik rytinę Calvados departamento dalį bei dvi šalimais esančias teritorijas. Panašiai, kaip ir vynai, kalvadosai skirstomi pagal gamybos vietą. Tikrą skonį ir aromatą kalvadosas įgyja po kelerių metų išlaikymo ąžuolinėse statinėse bei tinkamo iš skirtingų sidrų išvaryto spirito sumaišymo.
Krupnikas - 35-45% stiprumo lietuviškas medaus ir žolelių likeris. Geriamas mažomis taurelėmis, pašildytas iki 50 laipsnių temperatūros. Tai vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas. Krupnikas 1593 sukurtas Benediktinų vienuolių, apgyvendintų Radvilų dvare Nesvyžiuje. Likeris ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau - ir kitose pasaulio šalyse. XX a. pradžioje krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, maždaug tuo pat metu nekokybiškos krupniko imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas. Tuo metu krupnikas dideliais kiekiais buvo gaminamas Lenkijoje, kur labai išpopuliarėjo, todėl dabar kartais net laikomas lenkišku gėrimu. Šiuolaikinės krupniko receptūros skiriasi nuo senovinių (kuriose buvo naudota kelios dešimtys skirtingų žolelių), vietoje medaus neretai naudojami pakaitalai. XIX a. pabaigoje, bei, ypač, Tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis, bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai - ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas. Vieną geresnių krupnikų gamina Stumbro gamykla.
Brendis laikomas seniausiu iš distiliuotų (spiritinių) gėrimų, pradėtas gaminti dar XII amžiuje, o kai kurių istorikų manymu - dar anksčiau (Romos imperijos ar ankstesniais laikais). Vynas buvo distiliuojamas, siekiant supaprastinti jo pervežimą į tolimas šalis. Labiausiai brendžiai ėmė plisti XVII-XVIII amžiuose, įvairių šalių gamintojams bandant sukurti gėrimus, panašius į Prancūzijoje gaminamus konjaką ir armanjaką. Labiausiai paplitusios brendžio rūšys gaminamos imituojant konjako gamybos technologijas, regionuose, esančiuose netoli Cognac provincijos. Šiais laikais pamėgdžiojami netgi konjako markiravimai (X.O., Napoleon ir pan.). Kadangi brendžių standartizavimas gan menkai paplitęs, toks markiravimas neretai būna melagingu (gali reikšti seniausią iš rūšių, panaudotų gamyboje, arba net iš viso būti beprasmiu). Nepaisant to, yra ir itin gerų brendžio rūšių, niekuo nenusileidžiančių konjakams ar armanjakams.