Absentas (pranc. absinthe – pelynas) – stiprus, daug eterinių aliejų (1-20%) turintis alkoholinis gėrimas. Gėrimo pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. Artemisia absinthium, graik. Absinthion) pavadinimo. Karčiojo pelyno trauktinė yra žalios spalvos, turi anyžių prieskonį, jai būdingas kartus skonis. Gėrimas labai stiprus (60-80%), nes tik tokia alkoholio koncentracija gali surišti didžiulį eterinių medžiagų kiekį. Literatūroje prancūziskai kartais vadinamas La Fee Verte – “Žalioji Fėja”.

Absentas gaminamas distiliuojant spiritinį pelynų antpilą. Po distiliacijos, skoniui pagerinti ir spalvai suteikti, įmaišoma anyžių, mėtų, melisos, koriandro ir kitų vaistinių augalų ekstrakto. Susimaišius šiam skaidriam žaliam gėrimui su vandeniu, išsiskiria eteriniai aliejai, dėl to gėrimo spalva pakinta į baltą (opalo) spalvą, o ištirpęs cukrus sušvelnina kartoką absento skonį.

Dėl didelio eterinių aliejų kiekio, ypač tujono, šis gėrimas turi svaiginantį poveikį. Aktyvioji medžiaga tujonas, gaunamas iš bitkrėslių, tujų ir didžiausią jo koncentraciją turinčio karčiojo pelyno, naudojamas farmacijoje ir priskiriama prie nervus paralyžuojančių medžiagų.

Istorija

Absentą 1792 sukūrė Šveicarijoje gyvenęs prancūzas daktaras Pierre Ordinaire kaip vaistą, skirtą virškinimo bei kitoms ligoms gydyti.

XIX a. viduryje absentas paplito tarp Alžyre buvusių Prancūzijos kareivių, kurie jį naudojo dezinfekcijai bei kaip vaistą užkrečiamų ligų profilaktikai. Prancūzai pastebėjo, kad vietiniai gyventojai musulmonai geria absentą, maišytą su vandeniu, nors alkoholį gerti jiems draudžia tikėjimas. Gyventojai galimybę gerti absentą aiškino tuo, kad sumaišytas su vandeniu jis tampa baltos spalvos ir Alachas negali jo atskirti nuo arbatos su pienu. Kareiviai perėmė šį absento gėrimo būdą ir atvežė į Prancūziją, kur jis tapo rafinuotu elito gėrimu, kurį vartojo tik aukštuomenė ir vidurinioji klasė kaip aperityvą prieš valgį. Buvo sukurti brangiai kainuojantys įrankiai: specialus grafinas ir taurės, skylėti sidabriniai šaukšteliai bei specialios šakutės. Pats gėrimo būdas pasikeitė ir tapo ritualu: į taurelę įpildavo šiek tiek absento, ant jos padėdavo šakutę su gabalėliu cukraus, ant pastarojo užlašindavo dar truputį absento ir jį padegdavo, pradėjus cukrui lydytis, užpildavo vandens.

XIX a. pabaigoje absentas išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir tapo vienu iš populiariausių stipriųjų gėrimų. Su įkvėpimu ir kūryba absentą siejo menininkai, pvz., Van Gogh, Rimbaud, Maignan, Picasso ir kiti.

Nepaisant gėrimo populiarumo buvo pastebėti ir neigiami absento efektai: dėl savo stiprumo gėrimas buvo alkoholizmo priežastis. Spalvai pagerinti, tuo metu buvo naudojami vario junginiai, kurie sukeldavo lėtinius organizmo apsinuodijimus. Didelės eterinio aliejaus tujono dozės gerokai sustiprindavo apsvaigimą, kaip manoma, ilgainiui sukeliantį haliucinacijas. Po Šveicarijoje įvykusios tragedijos, kai girtas, alkoholizmu sergantis Jean Lanfray išžudė savo šeimą (tarp gertų gėrimų buvo ir absentas), daugelio šalių vyriausybės nutarė gėrimą uždrausti. Visgi draudimai neįsigalėjo Ispanijoje, Portugalijoje, Lotynų Amerikos šalyse.

XX a. antroje pusėje, šalių, neuždraudusių absento, patirtis parodė, kad saikingai vartojant, neigiami absento poveikiai nepasireiškia. Dauguma anksčiau su absentu sietų negalavimų yra paprasčiausios alkoholizmo pasekmės. Absente esančiam eteriniam aliejui tujonui priskirtos haliucinacijos, kaip manoma, dažniausiai susijusios su naudotais vario priedais. Šiuo metu Europos Sąjungoje absento gamyba leidžiama, nors daugumoje šalių ribojamas tujono kiekis, kuris negali viršyti 10 promilių (1 litrui spirito gali būti ne daugiau kaip 10 ml “Absento”).

Views All Time
Views All Time
4933
Views Today
Views Today
1
0 0