Alus

Alaus gurmanai ir kritikai dažniausiai taip aprašo baltojo alaus sukeltą įspūdį: „Kai kalbama apie baltąjį kvietinį alų, pirmiausiai kylančios asociacijos yra „švelnus”, „gaivinantis” ir „vos karstelėjęs” – balkšvas, padūmavęs kvietinis alus iš visų alaus rūšių išsiskiria ypatingai gaiviu skoniu bei aromatų puokšte, kurioje sumišę vos juntami gvazdikėlio ir net banano kvapai; dėl savo putojimo ir gaivumo baltasis alus dar vadinamas šampanu tarp visų alaus rūšių”. Alaus istorikai juokauja, jog būtent kvietinis baltasis alus atvedė Europą iš Tamsiųjų amžių (ankstyvųjų viduramžių) į Atgimimo epochą (Renesansą). Šiuo periodu nuo Atlanto krantų (ypač – dabartinės Belgijos teritorijoje) iki Alpių papėdžių (dabartinės Vokietija ir Austrija) imta varžytis, kas pagamins gardesnį, švelnesnį, populiaresnį baltąjį alų. Baltasis alus tapo mados objektu. Per keletą amžių baltasis alus pasklido po visą Europą, pasiekė kitų vandenynų krantus. Tačiau baltasis kvietinis išliko originalumo ir subtilaus skonio pavyzdžiu.

"Kunigaikščių alaus" istorija įdomi ir paslaptinga. Produktas pradėtas gaminti apie 1923-1926 m. Archyvuose išlikusioje etiketėje "Kunigaikščiai" reklamuojamas net su dviem medaliais, įrodančiais labai aukštą alaus kokybės įvertinimą. Nėra žinoma, kodėl "Kunigaikščių" alaus gamyba nutrūko. Galima tik spėlioti, ar pavadinimas lėmė tokią ilgą pertrauką, ar jis buvo per daug kilmingo skonio. Po septyniasdešimties metų vėl pradėtas gaminti "Kunigaikščių" alus, tapo mėgiamu ir solidžiu produktu Lietuvos rinkoje. Tamsus alus pasižymi harmoningu skoniu, kuriame išryškėja karamelinio salyklo skonis ir aromatas su švelniu vyniniu prieskoniu. Stiprus "Kunigaikščių" alus yra itin mėgiamas Rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Latvijoje.

Kvietinis alus dar vadinamas baltu, mat vokiškas žodis "weise" reiškia baltas, o "weisen" - kviečiai. Panašiai kaip juoda duona skiriasi nuo pyrago, taip kvietinis alus -nuo miežinio. Todėl kvietinis laikomas ypatingu, išskirtiniu alumi ("specialties"). Šis alus yra labai lengvas, pasižymi mažesniu alkoholio kiekiu, švelniu subtiliu skoniu, yra gaivus, tad puikiai tinka atsigaivinti karštą vasaros dieną. Kviečiai suteikia alui troškulį malšinančios rūgštelės. Būtent kvietinis salyklas nulemia alaus skonį. Dažnai jis apibūdinamas kaip minkštas, "apvalus" (neragavęs - nesuprasi), jame gali jaustis kramtomos gumos ar obuolių, apelsino ar citrinos, netgi riešutų, migdolų bei gvazdikėlių prieskonis - nelyginant rūšis. Baltieji alūs labai kvapnūs - kartais kvepia medumi, kartais-gvazdikėliais.

Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas. Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei. Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo.

Įvairūs istoriniai šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką - nuo 7000 iki 10000 metų prieš Kristų, tačiau visi istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje.

Mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų …. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai staiga pakilęs vėjas atnešė nuo vynuogynų laukinių mielių, nes po kurio laiko vanduo ant grūdų aprūgo t.y. tapo …. alumi, nes moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Gal būt ne viskas buvo taip, kaip parašyta, bet tikėtina, kad alus buvo sukurtas atsitiktinai, Nėra jokių tikslių rašytinių šaltinių apie alaus sukūrimą, bet , kad alus buvo sukurtas seniai abejoti nereikia. Šumerai, kurie gyveno Pietinėje Mesopotamijoje, buvo pirmieji žmonės supratę, kad surado dieviško skonio gėrimą.

Narkologai tvirtina, kad alus, kaip ir kiekvienas alkoholinis gėrimas, gali tapti pražūtinga aistra, sukelti alkoholizmą. Ar egzistuoja alaus alkoholizmas? Medikai šį terminą vertina skirtingai. Vieni tvirtina, jog nėra jokio alaus alkoholizmo – yra tik įprastas, išsivystęs iš potraukio alui. Kiti sako, kad nuo alaus, kurį organizmas greitai įsisavina, apgirsti galima labiau nei nuo degtinės, o žmonės, įpratę alų gerti dideliais kiekiais, tampa nuo jo priklausomi. Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius Aleksandras Slatvickis sako, jog anksčiau buvo toks terminas, tačiau jis netikslus: “Tai – kaip cigaretės. Negalima tvirtinti, kad viena rūšis naudinga, o kita – kenksminga. Neturiu duomenų, kad alus sukelia didesnį girtumą”. A.Slatvickio nuomone, priklausomybė nuo alkoholio susidaro nepriklausomai nuo alkoholinių gėrimų rūšies. Jis neneigia ir paveldimumo įtakos. Anot centro direktoriaus, problemų kelia tai, kad mūsų visuomenė neturi alkoholio gėrimo kultūros.

Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus! Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus. Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.

Svarbiausia, kalbant apie alkoholį, – ne kokybė ir ne kaina. Ir netgi ne kiekis, nors kažkam ši mintis gali pasirodyti šventvagiška. Svarbiausia – kompanija. Kai geri namuose, Lietuvoje, viskas aišku. Andrius po 400 gramų išsyk užmiega, Vytas pradeda veltis į ginčus, o Stasį patraukia prie moterų. Tačiau, kilnodamas taurelę su užsieniečiais, visada gali tikėtis siurprizų. Apie tai – ir šios publikacijos mintys. Daryti apibendrinimų nereikėtų, nors vieną išvadą vis dėlto surizikuočiau pateikti: istorikams ne pro šalį būtų pamąstyti apie naują metodologiją. Užuot metų metus tyrinėję kokios nors tautos istoriją, kultūrą ir kalbą, eitų trumpesniu keliu: „pasigautų" kokį nors užsienietį ir su juo išgertų.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ kviečia aplankyti unikalią ekspoziciją „Alaus kelias“ bei sudalyvauti programoje „Žaldoko alus“. Čia susipažinsite su senosios aludarystės reikmenimis ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis.
Susėdę už balta staltiese padengto stalo paragausite biržietiško alaus, sūrio ir naminės duonos. Kartu su folkloro ansambliu „Siaudela“, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėsite skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti.
Kitose muziejaus salėse susipažinsite su turtinga Biržų krašto kultūra ir istorija.

Kas pirmasis išvirė alų – mes tikriausiai niekada nesužinosime. Jeigu Jūs, gerdami bokalą šio skanaus, gaivinančio, truputį apyniais kvepiančio gėrimo, mintimis norėtumėt padėkoti tiems, kurie tą gėrimą sukūrė, būtų keblu. Alus yra toks senas gėrimas, kad nustatyti pirmuosius gamintojus paprasčiausiai neįmanoma. Alaus gamyba prasidėjo nuo neatmenamų laikų. Nagrinėdami alaus receptus, iškaltus akmenyse, galime tvirtinti, kad maždaug 7000 metų prieš mūsų erą, t.y. prieš 9000 metų, šumerai jau mokėjo iš salyklo virti alų. Alų su malonumu gėrė ir didikai, ir skurdžiai. Jis buvo aukojamas dievams, juo mokėjo už darbą. Šumerai sakydavo; “Nežinosi alaus – nepažinsi džiaugsmo”. Alaus gamybos tradicija yra labai sena, jos procesas daug kartų keitėsi, todėl ir pats alus įvairiai vadinamas. Senovės germanų kalba alus buvo vadinamas Peor, Bior, Pier, taip pat Alu, Alo, Ealo, išlikęs anglų kalboje kaip Ale.