Šventėse ir mugėse pakruojietę aludarę Aldoną Udrienę daugelis pažįsta kaip kaimiško gyvojo alaus gamintoją ir to krašto senųjų amatų puoselėtoją. Kas bent kartą važiavo “Alaus keliu” per Pakruojį, būtinai užsuko pas verslinkę Aldoną Udrienę. Jos svečių knygoje beveik kiekviename įraše palinkėjimas neišsenkančios energijos. Keliauninkai turbūt nė nežinojo, kad ši moteris energijos turi kiek mitologinis paukštis feniksas. Vaikystėje sudegusi iki apanglėjimo ji vis dėlto pakilo gyventi, likusi viena su sūnumi glėbyje ir nebaigtomis statybomis – išpuoselėjo vieną iš gražiausių mieste sodybų, ne kartą žlugus verslui, imdavosi naujo.

“Nemiriau tyčia”

Aldona Udrienė sako, kad jos gyvenimas – be vaikystės. Buvo devynerių, kai, sprogus degiam mišiniui, smarkiai apdegė jos tėvelis, mama, o ji – labiausiai.

“Buvau kaip nuodėgulis juoda, du mėnesius visiškai nieko nemačiau, – prisimena verslininkė. – Rankos buvo apdegusios iki pečių, veidas, kaklas, nusvilę plaukai.

Girdėdavau, kaip atėjusieji manęs lankyti dūsaudavo: “Mirs, neišgyvens”. Savo abejonių nebeslėpė ir daktarai. Atsimenu, iš skausmo šaukdavau, kad mirsiu, bet mirti bijojau.

Kai po trisdešimties metų sutikau vieną pažįstamą, jis negalėjo atsistebėti: “Ar čia ta pati sudegusi Aldutė?” Išgyvenau. Dabar galiu pajuokauti: nemiriau tyčia.”

Aldona mano, kad vaikystėje patirtas mirties pavojus ir troškimas gyventi, jai suteikė stiprybės visam likusiam gyvenimui. “Kartais galvoju: Dieve, neatimk sveikatos. Minčių ir planų galva prikimšta, kad tik užtektų laiko juos įgyvendinti.”

Likimo siųsti išbandymai

Po patirtų kančių vaikystėje Aldoną Udrienę likimas bandė dar ne vieną kartą.

Sūnui buvo devyneri, kai ji išsiskyrė su savo žmogumi ir liko viena. Viena baigė statytis namą, viena išaugino ir doru žmogumi išauklėjo savo vienturtį. Šiandien jos Arūnas su žmona Edita – didžiausi pagalbininkai aludarystės versle. O dvylikametį anūką Martyną Aldona mano būsiant jos verslo paveldėtoju.

“Mano senelis buvo aludaris, tėvas darė alų, šeimos tradicijas pratęsiau ir aš, – sako ponia Aldona. – Kaimišką Jovarų alų verdame, kaip jį virė senovėje – paveldėjau giminės alaus receptą”.

Aldona Udrienė aludarės amato ėmėsi prieš septynerius metus. Moteris prisimena: pradėti šį verslą reikėjo daug drąsos ir ryžto. Mat būta ir į akis abejojančių, ar jai verta trečią kartą imtis naujo verslo ir pradėti viską iš pradžių. Aldona savimi pasitikėjo, nors nusivylimo ir neišsipildžiusių verslo planų tuokart atrodė esą daugiau nei tikėjimo ateitimi.

Prieš porą dešimtmečių dėl etatų mažinimo viename kolūkyje prarado zootechnikės darbą. Tada įkūrė polietileno maišelių gamybos cechelį, o kai šis verslas nebebuvo pelningas – įsteigė siuvyklėlę. Rinka ir siuvyklai nebuvo ilgai palanki – bankrutavo.

“Atrodo, jau nebeturiu jėgų nei gyventi, nei dirbti, – apie sunkiausius verslo metus ir pirmuosius aludarės žingsnius sako Aldona. – Bet gyvenimas užgrūdina: eini, klumpi ir vėl keliesi. Suimi save į rankas ir, rodos, vėl pakyli kaip iš pelenų.”

Nelengvo likimo užgrūdinta moteris išmoko atskirti mažas nesėkmes nuo didelių, sukaupti valią ir jėgas joms įveikti. Aldona džiaugiasi, kad dideliame jos bičiulių rate – gausus būrys šalyje žinomų žmonių. Ji net negali pasakyti, kas tuos užimtus žmones traukia į jos namus, kodėl jie prisimena jos gyvenimo reikšmingus įvykius, datas.

Paveldėjimas

Aldonos Udrienės namai retai būna tušti. Nors verslo reikalai šeimininkei atima beveik visą dieną, čia kad ir trumpam užklydęs svečias yra laukiamas.

“Svetingumą tikriausiai paveldėjau iš tėvelio, – šypsosi Aldona. – Jis buvo kolūkio daržininkas, daržoves gabendavo į Vilnių, Rygą. Turėjo daug bičiulių, buvo žmonių mėgstamas. O mūsų namuose netrūkdavo svečių.

Nesvetimos man ir kitos tėvelių namuose puoselėtos savybės – atjauta ir atidumas silpnesniam ar vargingesniam. Tai iš tėvelio ypač patyriau po apdegimo. Jis manimi labai rūpinosi, globojo, tarsi jausdamas, kad nelaimė su ugnimi įvyko dėl jo neatsargumo.

Aldona sako, kad yra laiminga mama. Jos sūnui dabar trisdešimt treji. Juo gali didžiuotis ir pasitikėti.

“Nuo mažumės jam skiepijau darbštumą. Būdavo, kiti vaikai gatvėje žaidžia, o maniškis dirba, – prisimena vienišos motinos dalią verslininkė. – Gal ir jo vaikystė nebuvo lengva augo be tėvo. Bet pati išmokyta darbštumo kitaip nemokėjau auklėti ir savo vaiko.

Dabar smagu matyti, kad ir sūnaus vaikai mokomi to paties. Vadinasi, jie niekada gyvenime nelauks, kol kas ką padarys už juos, kol atneš ir padės prie kojų glėbį gėrybių. Darbas išmoko pažinti tikrąsias vertybes, išmoko saugoti ir tausoti tai, kas kitų sukurta.” Taip ponia Aldona sako apie brangiausią paveldėjimą – darbštumą.

– Kai galva pilna planų ir sumanymų, belieka dirbti ir dirbti. Tada nebelieka laiko dejuoti, kad sunkus gyvenimas. Tada ir pačiam gera nuotaika, ir su tavimi esantiems žmonėms, – įsitikinusi verslininkė.
Energiją grąžina dangus

Aldona Udrienė įsitikinusi, kad šiandieniniame aludarystės versle moteriai išsilaikyti sunku.

“Aš manau, kad verslininkė stengiasi daugiau nei verslininkas. Žinoma, jei įmonė neša didelį pelną ir gali visus darbuotojus samdyti, yra kita kalba. Kai pelnas nėra didelis, o nelegalūs aludariai klesti, mums, smulkiųjų alaus daryklėlių savininkams, išlikti rinkoje – sudėtinga.”

Aldona Udrienė sako, kad kas beatsitiktų su smulkiųjų aludarių verslu, ji jau turi sumanymų ir netradiciniam šio krašto gėrimui – vynui gaminti. Ypatingus svečius Aldona vaišina ne tradiciniu alumi, bet ajerų, valerijonų ar ąžuolo žievės vynu.

Sako, kad mintis gaminti tokius vynus, jai kilo prieš ketverius metus. Svečiai paprastai jos vynų paragavę būna priblokšti: kaip išspausti vyną iš medžio žievės, žolės šaknies? Aldona savojo vyno receptą laiko paslaptyje. Sako, kas žino, gal ateis diena, kai Jovarų gyvenvietėje šalia alaus daryklėlės atsiras ir dar niekur negirdėto vyno darykla.

O kol neužšalo, Aldona braido paupiais ir renka ajerus. Kol šiemetiniu vynu ji galės pavaišinti svečią, prabėgs treji metai. Aldona neslepia, kad tokio vyno statinių nepridarysi – ir vienam buteliui pagaminti reikia daug laiko, varginančio darbo.

“Kartais juokauju, kad turėdama butelį savojo vyno privalau jį užrakinti devyniais raktais, o tuos raktus užkasti ir užmiršti, kur.”

Aldona sako, kad gamindama vyną sudeda visą meilę ir geras mintis žmonėms, kurie šiuo vynu vaišinsis. “Ta meilė kaip bumerangas grįžta atgal ir virsta negęstančia energija gyventi. Dėkoju dangui, kad tą energiją man vis dar grąžina”.

Views All Time
Views All Time
3302
Views Today
Views Today
1
0 0