Olandai mielai kaukši medpadžiais, puošia jais savo namus ir siūlo turistams klumpėtą suvenyrų asortimentą
Ar galite save įsivaizduoti su… klumpėmis? Papuoštomis augaliniais arba geometriniais ornamentais, nulakuotomis arba nudažytomis? Tai – ne tik tautinio kostiumo dalis ar sveikas apavas, tai – Nyderlandų kasdienybė.

Lūžta lentynos

Prieš kelis šimtus metų klumpes Olandijoje dėvėjo tik turtingieji. Vėliau, kai klumpės tapo prieinamos daugumai, sparčiai keitėsi jų išvaizda. Klumpės išduodavo, iš kur žmogus atvykęs ir kokiu tikslu. Mat kiekviena proga derėjo avėti skirtingą medinį apavą: kasdieninį, šventinį, vestuvinį ir sekmadienio.

Šiais laikais tokią prabangą sau gali leisti kiekvienas, ir nebūtinai olandas (Olandija – viena iš dvylikos Nyderlandų provincijų). Kasmet Nyderlanduose pagaminama apie keturis milijonus porų klumpių. Nuo klumpių lūžta suvenyrų parduotuvės, jų galima įsigyti tiesiai iš klumpdirbių.

Didmiesčių batsiuviai pirkėjus vilioja natūralios odos klumpėmis su mediniu padu. Tokią modernią avalynę galima įsigyti čia pat arba užsisakyti. Pirkėjas ne tik renkasi dydį ir spalvą, bet ir sprendžia, ar reikia sagtelės, dirželio, aukštesnių pakulnių. Klumpes galima ir patiems namuose pasigaminti. Tereikia lakios vaizduotės ir interneto.

Medpadžiais kaukši ir jaunimas

Daugelyje turistinių brošiūrų bei internete rašoma, kad, savaime suprantama, klumpių šiandien niekas nebedėvi. Nenustebkite atvykę į Nyderlandus: čia dažnas ūkininkas savęs neįsivaizduoja bent be vienos poros klumpių. Šis medinis apavas turi daug privalumų: lengvas, natūralus, neperšlampamas ir šiltesnis už aulinius batus. Todėl į jį įsispiriama tiesiog basomis ar su storesne kojine.

Apsaugines klumpes, nešiojamas kartu su kitu apavu, galima rasti prie namo durų, ypač jeigu šalia jo yra sodas. Klumpes kasdien avi mažų kaimelių gyventojai, siekdami išlaikyti tradicijas ir prisivilioti kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Marken salos senolius lengva atskirti nuo atvykėlių, nes jie kasdien dėvi tautinį kostiumą ir kaukši klumpėmis. Klumpėtas miestų jaunimas, ne paslaptis, maloniai nustebina vyresniuosius ir patraukia užsieniečių dėmesį.

Vardinės klumpės

Klumpės – iš kietos, bet lengvos medienos pagaminta avalynė. Rąstigaliai supjaustomi į atitinkamo ilgio gabalus, kirviu aplyginamas padas ir aptašomi šonai. Vidus išskaptuojamas, prieš tai jame išgręžus dvi skylutes. Paskui dar kartą lengvai aptašomas padas, paviršius ir padailinamas užkulnis. Klumpės puošiamos įvairiais ornamentais, dažomos arba lakuojamos.

Įvairūs istorijos šaltiniai teigia, kad XII amžiuje klumpės vadintos galijokijomis (Galliochios). Tuomet jos teturėjo medinį padą ir jį prilaikančius dirželius. Tokią apsauginę avalynę ypač vertino Europos miestų gyventojai, nes odinis apavas gana greitai susidėvėdavo nuo kieto akmens grindinio.

Viduramžiais šios klumpės tapo prieinamos ir vargingiesiems. Neturėdami kitos avalynės, jie apsaugines klumpes dėvėjo it batus, juos prisitvirtindami prie basos pėdos. Šiandien gerai pažįstamas klumpes XIII amžiaus antroje pusėje pirmieji sau išsiskaptavo olandai. Seniausios klumpės rastos 1250 metais Amsterdame, Šiaurės Olandijoje, ir 1271 metais Roterdame, Pietų Olandijoje. XVI amžiuje ši vien tik iš medžio pagaminta avalynė labai išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų. Smailėjančius, nepatogius ir nepatvarius batus pamažu pakeitė apvalios formos, atviros, sveikos ir tvirtos klumpės. Nyderlanduose klumpės buvo itin svarbus apavas. Ant šios medinės avalynės paviršiaus klumpdirbiai dažais užrašydavo ilgesniam laikui išplaukiančių žvejų ir jūreivių vardus. Į krantą išplautos vardinės klumpės liudijo jų savininkus skenduolius.

XVII amžiuje danai pirmąkart pagamino uždaras odines klumpes su mediniu padu. Toks apavas labai priminė šiuolaikinę avalynę. XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje atviras klumpes, vadintas sabotomis (Sabots), avėjo tik vargšai. Frankofonijos legenda pasakoja, kad valstiečiai, norėdami išlieti savo tulžį ir pademonstruoti tvirtą ryžtą dalyvauti revoliucijoje, sukūrė simbolinį darbo klumpių laužą. Paėmus į nelaisvę karalių Liudviką XVI, atsiranda naujas žodis – sabotažas, kildinamas iš prancūziškos medinės avalynės pavadinimo.

Į Lietuvą atkeliavo per žemaičius

Klumpes gamino ne tik olandai, danai ir prancūzai, bet ir daugelis kitų Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europos tautų. Įvairių šalių medinės avalynės tiek išvaizda, tiek vardas skiriasi. Tiksliausiai ji apibūdinama angliškai – clogs: pagaminta iš rąstgalių (angl. logs), kurių kaukšėjimas primena pliaukšėjimą (angl. clap).

Lietuviškasis žodis “klumpės” ne be reikalo siejamas su olandišku žodžiu “klompen”. Manoma, kad jos iš netolimų Nyderlandų į Lietuvą atkeliavo per Šventąją ar Palangą. Nors patys žemaičiai turi ir kitokią versiją. Jie teigia, kad prie klumpių atsiradimo daug prisidėjo meninės prigimties ir šviesaus proto kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Pasakojama, kad jis specialiai iš Austrijos atsivežė klumpių meistrą, kuris išmokė vietinius gyventojus klumpdirbystės amato. Spėjama, kad patyręs žemaitis klumpdirbys per dieną padarydavo apie dešimt, o kartais ir daugiau medinio apavo porų.

Klumpės Žemaitijoje labiausiai paplito XIX a. pabaigoje. Aukštaičiai negalėjo pasigirti tokiu medinės avalynės populiarumu ir gausa. Tačiau prieš porą šimtų metų mėgstamiausias apavas Molėtuose buvo iš beržo ar juodalksnio išskaptuotos lengvos klumpės. Klumpės Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, sparčiai paplito. Šiandien jos – tautinio kostiumo dalis ir su jomis šokamas lietuvių liaudies šokis “Klumpakojis”.

Nuo papuošalų iki muziejaus eksponato

Nyderlanduose žodis klumpė nebūtinai asocijuojasi su medine tam tikro dydžio ir spalvos avalyne. Klumpė gali būti dailus suvenyras namams papuošti. Tai – svetainės sienos dekoracija, peleninė ar rašiklių laikiklis ant darbo stalo, taupyklė, šiuolaikiškas vazonas ant palangės su maža gėle ar sūrinė virtuvėje.

Amsterdamo oro uoste viena iš saugomų automobilių stovėjimo aikštelių pavadinta klumpės vardu. Istorinių miestelių gatvėse neretai stovi gigantiška klumpė, viliojanti sustoti ir nors trumpam joje atsipūsti. Prie įvairių parduotuvių įėjimo dažnai galima rasti dvi klumpes, į kurias tereikia įlipti ir nusifotografuoti. Sidabrinės įmantrios klumpės-auskarai dera merginų ir moterų ausyse, klumpės netikėtai virsta raktų ar kaklo pakabukais. Netgi linkėjimai iš Nyderlandų gali tapti klumpėtais: tereikia įsigyti atviruką ir pašto ženklelį su klumpėmis.

Šalyje įkurti net trys klumpių muziejai. Viename iš jų, Eildės miestelyje (Eelde), šalia iš įvairių pasaulio kampelių atkeliavusių klumpių puikuojasi ir lietuviškosios – žemaitiškos klumpės su gintariukais.

Klumpės šen, klumpės ten. Gražu ir savotiška. Todėl vietinės suvenyrų parduotuvės traukte traukia ne tik užsieniečių, bet ir vietinių gyventojų dėmesį. Nėra ko stebėtis: olandai kruopščiai saugo ir puoselėja savo tradicijas. O mes, lietuviai?

Views All Time
Views All Time
5453
Views Today
Views Today
1
0 0