Apibūdinant kepurėtųjų grybų reikšmę žmogui, galima teigti, kad ji beveik nekinta nuo gilios senovės. Pagrindinė jų funkcija ir šiandien yra mitybinė. Tačiau kartais specialiojoje ar populiariojoje literatūroje galima perskaityti apie makromicetų (aukštesnės kategorijos grybų) naudojimą medicinoje.

Pavyzdžiui, tikroji pintis jau prieš daugelį šimtmečių būdavo dedama ant žaizdos kraujavimui sustabdyti. Maumedžio pintimi, kuri dar vadinama „vaistininkų pintimi”, buvo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, o įkandus gyvatei, ji buvo vartojama kaip pleistras.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir juodajam beržo grybui (žmonės jį vadina čagra), kurio veikliąsias medžiagas buvo mėginama panaudoti netgi vėžiniams susirgimams gydyti. Baravyku senieji liaudies medicinos vadovėliai siūlo gydyti nušalusias kūno vietas (netgi sunkiausio laipsnio nušalimus), o poniabude – reumatą. Ieškant antibiotikų, buvo nustatyta, kad jų galima rasti pieviniuose, taip pat kultūriniuose (dvisporiuose) pievagrybiuose.

Valgomuosiuose grybuose galima aptikti ir praktiniu požiūriu labai svarbių fermentų. Dėl šios ir kitų priežasčių kai kurių rūšių kepurėtuosius grybus buvo planuojama vartoti pašarų gamybos pramonėje. Tačiau iki šių dienų nepavyko rasti srities, kurioje kepurėtieji grybai galėtų būti naudojami efektyviau nei maisto pramonėje. Taigi kepurėtųjų grybų vaidmuo žmogaus gyvenime nuo gilios senovės lyg ir nepakito.

Šiandien pagrįstai kyla klausimas – ar nepakito patys grybai, nes aplinka labai dinamiška, Ją veikia įvairūs veiksniai – pramonės intensyvumas, transporto srautas, didesnės ar mažesnės avarijos, kurių metu į aplinką patenka įvairių medžiagų ir t.t. Grybų pasaulis, taip pat ir valgomųjų, yra labai įvairus, įvairus jis tiesiogine prasme -valgomųjų grybų galima priskaičiuoti apie 300 rūšių, kurių daugelis yra tikra mūsų miškų puošmena, ir netiesiogine – atskiros grybų rūšys labai savitai reaguoja į aplinkos pasikeitimus.

Pastaruoju metu vis dažniau tenka išgirsti, kad apsinuodijama gerai pažįstamomis ir anksčiau maistui jau vartoto-tų rūšių grybais. Matyt, tie grybai buvo surinkti labiau užterštoje vietoje, o juos valgęs žmogus buvo galbūt jautrus tą vietovę užteršusioms medžiagoms.

Grybai sugeba sutraukti iš aplinkos ir vaisiakūniuose sukaupti gana didelius įvairių medžiagų kiekius. Pavyzdžiui, grybų radioaktyvumas beveik visada būna kelis kartus didesnis už toje pačioje vietoje augančių augalų. Vienos grybų rūšys yra linkusios sukaupti daugiau teršalų, kitos – mažiau. Po Černobylio avarijos buvo nustatyti pagrindiniai radioaktyviųjų medžiagų (radioaktyvaus cezio) kaupėjai. Tai raukšlėtasis gudukas, pilkoji meškutė, kai kurios baravykinių grybų rūšys, ypač rudakepuris baravykas.

Gudukas ir rudakepuris baravykas yra gyventojų labai mėgstami, tačiau avarijų atveju, kai į aplinką patenka radioaktyviosios medžiagos, patartina jų nerinkti, o ir šiaip neverta ypatingai jais žavėtis. Tuo labiau, kad gudukas turi polinkį kaupti ne tik radionuklidus, bet ir sunkiuosius metalus. Tai aiškus pavyzdys, kai, pakitus aplinkos sąlygoms, kai kurios valgomųjų grybų rūšys negali atlikti savo tradicinės funkcijos.

Dažnai mažesni radiocezio kiekiai nustatomi tuose grybuose, kuriuose randama didesnė kitų teršalų koncentracija, pvz., sunkiųjų metalų. Šiai grupei galima priskirti paprastąjį kelmutį, kriaušinį pumpotaukšlį, stambiažvynes, kai kurias ūmėdes bei baltikus. Metalus grybai kaupia taip pat nevienodai. Pavyzdžiui, seleno daugiausia turi baravykai, vario kaupėjais laikomos žvynabudės, kadmio ir gyvsidabrio – pievagrybiai (laukiniai), vanadžio – musmirės, arseno -lakabudes ir t.t. Taigi cheminių medžiagų koncentracija grybuose priklauso nuo individualių rūšies savybių ir aplinkos sąlygų. Vadinasi, keičiantis aplinkos sąlygoms, grybai kaip maistas turi tendenciją taip pat keistis.

Views All Time
Views All Time
5613
Views Today
Views Today
1
0 0