|

Zuoko armotos vėjuoja tvaiku

Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko. Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti. Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos? Antai pernai pavasarį su VGTU ir keliomis bendrovėmis buvo pasirašyta sutartis. Jos kaina – 790 tūkst. litų. Šių bendrovių paslaugos savivaldybei jau atsiėjo 355 tūkst. litų. Likusi suma, regis, bus panaudota, dar kitoms miesto transporto vizijoms išaiškinti. „Tolesnėje rengiamo projekto detalizavimo stadijoje pirmenybė būtų teikiama tramvajaus ir BRT tipo greitojo autobuso tinklo plėtrai“, – aiškina savivaldybė. O kokia vizijų realizavimo kaina?..

|

Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai. Viršelio tema taip ir vadinasi: „Atominė energija: žlugusi svajonė“. Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo. Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe! „Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“ Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?

|

Apie nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategiją

Šiomis dienomis Seime labai skubotai ir nepageidaujant jokios kritikos svarstomi labai svarbūs Lietuvai Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai (toliau Strategija) pagrindus klojantys įstatymų projektai. Įdomu, kad siekiant objektyvumo ir kad išvengti klaidų mokslinės publikacijos ar statinių projektai yra privaloma tvarka recenzuojami, tam skiriami oponentai, atliekamos įvairios ekspertizės ir t.t. Tuo tarpu dabar priimami milijardines investicijas ir Lietuvos piliečių pragyvenimą lemsiantys projektai turi būti patvirtinti per kelias savaites be jokios kvalifikuotos analizės ir jokios kritikos. Kiek nors abejojantys strateginiais projektais pravardžiuojami ir siūloma netgi bausti… Žinoma, tokioje situacijoje kyla didelė rizika, kad ir vėl bus priimti nepasverti, visapusiškai neapgalvoti sprendimai, už kuriuos tenka tik politinė atsakomybė, kuri Lietuvoje nieko nereiškia (bent kol kas). Už klaidas mokės visi Lietuvos piliečiai ir tokių pavyzdžių yra pakankamai. Tai atspindi politinės kultūros intelektinį nebrandumą. Suprantama, kad diskusijoje dėl Strategijos sąlygos nelygiavertės, nes valdžios įstaigos šių dokumentų rengimui ir reklamai išleido ne vieną milijoną, tuo tarpu kiti specialistai gali pasiremti tik bendrosiomis žiniomis ir paaukotu laisvalaikiu. Iš esmės sutinkant su Strategijoje formuluojamais galutiniais tikslais ir siekiais kelia abejones kai kurie pasirinkti keliai ir priemonės jiems įgyvendinti, prioritetų ir eiliškumo nesubalansavimas, vidiniai prieštaravimai ir nepakankamas alternatyvų bei išorinės naudos/rizikų įvertinimas.

|

Prievartautojai su daktaro laipsniu

Paskutinis puolimas Amerikoje prieš moralę, padorumą ir sveiką protą pradėtas pro-pedofiliškos grupės ir kelių akademikų, kurie atvirai gina pedofiliją, kaip normą ir jos legalizavimą. Krikščioniškos moralės principus ir vertybes vadindami „kultūriniu nusikalstamumo bagažu“, o suaugusiojo norą išnaudoti vaiką – „normatyviu“, šie grobuonys, turintys daktarų laipsnius bet kokia kaina siekia sunaikinti pagrindines moralines ribas ir svarbias visuomenės normas, kurios gina nekaltus vaikus nuo nenormalių ir pavojingų suaugusiųjų. Šių metų (2011) rugpjūčio 17-ą dieną, pro-pedofilinė grupė B4U-ACT parėmė Baltimorėje vykstantį renginį, kuriame dalyvavo mokslininkai, profesoriai, psichinės sveikatos specialistai ir “asmenys jaučiantys potraukį mažamečiams“ (angl. “minor-attracted persons” – MAP, eufemizmas suaugusiems žmonėms, užsigeidusiems lytinių santykių su vaikais). Šie asmenys pritaria pilnamečių priekabiavimui prie vaikų – laiko, kad tai normalu ir pasisako už tai, kad Amerikos Psichiatrų Asociacija (APA) nebelaikytų pedofilijos psichine liga.

|

Amerikietiškas požiūris į sekimą: 2012-ųjų metų gegužė

2012 metų gegužės 22 dieną, JAV Senato Žvalgybos komitetas balsavo už FISA įstatymo pataisos veikimo pratęsimą (terminas baigiasi 2012 m. pabaigoje). Balsavimas – tai pirmasis Barako Obamos administracijos žingsnis, pratęsiant įstatymo, kuris, siekiant užkardyti teroro atakas, leidžia perimti amerikiečių elektroninius laiškus ir skambučius į užsienį be teismo orderio, galiojimą. Pataisa, kuriai pritarė dar Bušo administracija po rugsėjo 11 teroro aktų, leidžia kontroliuoti komunikacijas be specialaus orderio kiekvienam asmeniui, paskirto pasiklausymui, jeigu asmuo nėra amerikietis ir yra už JAV ribų. Tad generalinis prokuroras ir nacionalinės žvalgybos direktorius gali gauti iš teisėjo orderį neriboto žmonių skaičiaus masiniam pasiklausymui. Teisių gynimo organizacija American Civil Liberties Union (ACLU, liet. – Amerikos piliečių laisvių gynimo sąjunga) 2008 metais ginčijo šį sprendimą kaip prieštaraujantį konstitucijai. Ieškovai tvirtino, kad jie turi pagrindo ieškiniui, nes jų susirašinėjimas su adresatais užsienyje gali būti perimtas. Apeliacinis teismas sutiko ir panaikino federalinio teisėjo, maniusio, kad ieškovai neturi legalaus pagrindo ieškiniui, sprendimą.

|

Amorali propaganda didina pagreitį

Nuolatinis iškrypimų ir palaido gyvenimo būdo propagandos skverbimasis į visuomenės sąmonę, deja, jau tampa norma, ir netgi vis labiau įsigali. Jei pamenate, prieš keletą (galbūt 5-7) metų panašios rašliavos būdavo įmetamos neva juokais, atsargiai, lyg saugantis neigiamos visuomenės reakcijos. Pripratinus skaitytoją prie tokio lygmens, vėliau pereinama prie kito, jau kategoriškesnio – iškrypimai ir ištvirkėliškas gyvenimo būdas iliustruojamas vis gausesniais „realiais“ pavyzdžiais iš „pažangių vakariečių“ gyvenimo, amoraliam elgesiui propagandiniame straipsnyje jau priskiriama teigiama ar bent jau neutrali samprata. Dar vėliau, skaitytojui pripratus prie šio „antibiotiko“, kartelė keliama gerokai aukščiau – iškrypėliškas gyvenimo būdas ir ištvirkimai pateikiami tik teigiamoje plotmėje, kaip progresyvus ir skatintinas gyvenimo būdas, kaip „tolerancijos“ visuomenėje apraiška. Siekiant iš piršto (ar šiuo atveju – galbūt ir kito organo) laužtus teiginius priartinti prie tikrovės, nevengiama pasitelkti „mokslinius tyrimus“, kurių iš tiesų niekas nedarė, „visuomenės apklausas“, kurių niekas nevykdė, ir taip toliau. Nuolat kalbama apie „toleranciją“ ir „žmogaus teises“, karts nuo karto lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodo pranešimai iš užsienio, kurioje Lietuva piešiama kaip itin netolerantiška, homofobiška ir kitokia „-obiška“ ir „anti“ šalis. Dar daugiau – jau pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė pagal galimai Konstitucijai prieštaraujantį BK 170 straipsnį ir už visiškai elementarius komentarus iškrypėlių atžvilgiu. Pavyzdžių, kuriuos skambiai aprašo lietuviška žiniasklaida, – daugiau nei apstu.

Žurnalisto Gintaro Visocko byla susidomėjo tarptautinė organizacija “Reporteriai be sienų”

Žurnalisto Gintaro Visocko byla susidomėjo tarptautinė organizacija “Reporteriai be sienų”

Maždaug prieš mėnesį Vilniuje viešėjo žurnalistų teises ginačios tarptautinės organizacijos “Reporteriai be sienų” (Reporters without Borders) atstovas. Pagrindinis vizito į Vilnių tikslas – susitikti su baudžiamąja byla už žurnalistinę veiklą nuteistu žurnalistu Gintaru Visocku. “Reporteriai be sienų” darbuotojo ir portalą Slaptai.lt bei laikraštį “XXI amžius” atstovaujančio žurnalisto G.Visocko susitikimas užtruko keletą valandų. Kriminaliniu nusikaltėliu paverstam Lietuvos žurnalistui teko atsakyti į dešimtis klausimų. Svečias iš užsienio domėjosi viskuo, įskaitant ir konflikto su Lietuvos prezidento posto siekusiu generolu Česlovu Jezersku priežastis. Slaptai.lt savininkas G.Visockas pateikė savo nuomonę, kodėl demokratine valstybe tebelaikomoje Lietuvoje žurnalistai už savo profesinę veiklą vis dar persekiojami baudžiamąja tvarka ir tuo pačiu prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. Svečią iš užsienio domino ir Lietuvos teisėjų Valerijaus Paškevičiaus bei Stasio Lemežio sprendimas solidžia pinigine bauda žurnalistą bausti ne už tai, ką korespondentas konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti statistinis Lietuvos rinkėjas ir skaitytojas. “Reporteriai be sienų” atstovas teiravosi, ar beveik 50-ies tūkst. litų baudos nepajėgiančiam sumokėti žurnalistui neteks sėdėti kalėjime, ar ši finansinė našta netrukdo šiandieninei portalo Slaptai.lt veiklai.

Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas

Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas

Niekad nemaniau, jog kada nors su savo valstybe teks bylinėtis Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Bylinėtis su savo valstybe – ne itin malonus užsiėmimas. Tačiau kitos išeities neturėjau. Lietuviškoji Temidė, įskaitant Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės, Vilniaus Apygardos ir Aukščiausiąjį teismus, pareiškė, jog teisėjas Valerij Paškevič, nagrinėjęs atsargos generolo Česlovo Jezersko privataus kaltinimo tvarka iškeltą man baudžiamąją bylą, nepadarė nė vienos klaidos. Ar tikrai čia nesama perlenkimų? Juk teisėjas V.Paškevič kriminaliniu nusikaltėliu, vertu solidžios piniginės baudos, mane pakrikštijo remdamasis ne konkrečiais kaltinimais, o iš kažkur ištraukta sąvoka apie “statistiniui skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę”. Aukštesniųjų instancijų teisėjai, įskaitant ir Vilniaus apygardos teisėją Stasį Lemežį, šią nuostatą patvirtino. Taigi nuo šiol Lietuvoje baudžiant žurnalistus kriminalinėse bylose (kur viskas turi būti ypatingai tikslu) konkrečių kaltumo įrodymų nebereikia. Užtenka kaip vėzdu pamojuoti sąvoka apie kažkaip statistiniam skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę. Be abejo, su tokia lietuviškosios Temidės traktuote taikstytis negalėjau. Kreipiausi į Strasbūrą. Šiandien jau turiu pranešimą, jog mano byla Strasbūro teisme bus nagrinėjama. Turiu net pareiškimo “Visockas prieš Lietuvą” numerį – 46231/11. Tačiau noriu pabrėžti: aš – ne prieš Lietuvą. Ir ne prieš visą lietuviškąją teisėsaugą.

„Abonentas“ sugrįžo
|

„Abonentas“ sugrįžo

Vos Aukščiausiasis teismas paskelbė, kad negali pasiųsti į kalėjimą „abonento” Artūro Zuoko, nes Generalinė prokuratūra nepasirūpino, kad jam būtų atimta Seimo nario teisinė neliečiamybė, ir po kelių dienų A.Zuokas sugrįžo valdyti Vilniaus. Beje, įdomi detalė, kad nors Generalinė prokuratūra pasirūpino, kad teisinė neliečiamybė būtų atimta Seimo nariams „darbiečiams” V.Uspaskich ir Gabšiui, tačiau padaryti tą pačią procedūrą A.Zuokui pamiršo. Ar tai atsitiktinis veiksmas, nors „abonento” byla tampoma po Vilniaus teismus jau daugiau nei penkerius metus, ir LL šaltinių duomenimis, kiekviename teismo hierarchijos lygyje atsakovams kainuoja šimtus tūkstančių litų. Juk ko vertas vien 1-os apylinkės teismo teisėjo Olego Zaicevo išteisinamasis nuosprendis. Dar 2005 m. teisėjas O.Zaicevas nutarė, kad visi kaltinamieji (A.Zuokas ir visi „Rubicon group” vadovai) nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų požymius. Ar generalinis prokuroras A.Valantinas toks idiotas, kad skundė Aukščiausiajam teismui A.Zuoką, tačiau pamiršo panaikinti jam teisinę neliečiamybę? Vargu bau, tuo labiau, kad iškarto po šio sprendimo Generalinė prokuratūra paskelbė, kad “A.Zuoko byloje padėtas taškas”.

|

„Rubicon group“ banditai – jėga

Visos penkerios Vilniaus miestą valdančios politinės partijos – Tėvynės sąjunga, „zuokininkai” liberalcentristai, Liberalų sąjūdis, socialdemokratai ir Nepriklausoma frakcija kartu su koalicijos sutartimi pasirašė ir sutarties priedą, kuriuo įsipareigojo realizuoti „Rubicon group” vykdomus penkis svarbiausius projektus Vilniaus mieste. Tai yra naujoji Vilniaus valdžia įsipareigojo nedelsiant spręsti šiukšlių deginimo gamyklos, nenutraukti „Vilniaus šilumos tinklų” nuomos sutarties, pakelti šiukšlių išvežimo tarifą, privatizuoti administruojančias įmones, savivaldybės lėšomis išvysti visą „Rubicon group” valdom pramogų parko infrastruktūrą. „Tai yra koalicijos sutarties priedas, kurio niekas iš jūsų nėra matęs, man tik pavyko pamatyti sutarties priedą iš vienos iš šalių, – teigia buvusio Vilniaus mero Juozo Imbraso patarėjas Remigijus Žemaitaitis, – todėl sakau – stebėkite naujojo mero ir administracijos vadovo veiksmus, nes ateinantys metai bus labai linksmi. Todėl kai bus surinkta visa medžiaga, kiek „Rubicon group” kainavo naujo mero postas, ji ir bus pateikta. Aš buvau Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas, ir dar pirmadienį man buvo brukamas klausimas, kad Vilniaus savivaldybė pratęstų švietimo įstaigų priežiūros sutartį su „Rubicon group”. Aš pasakiau: „Ačiū vyrai, šito dalyko nebus, pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir pagal prieš septynis metus pasirašytą sutartį privaloma skelbti konkursą. Kai atsisakiau, buvo sudaryta komisija, kad mane išeliminuoti”.