Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi. Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą...
Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose - teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur - vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės...
Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir... pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip?...
Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai. Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis? Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias. Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą,...
Klasikinė tolimo užmetimo meškerė apie 3,90 m ilgio. Anksčiau tokios meškerės sudarė didžiausią asortimento dalį. Tiesa, gamintojai siūlė ir 3,60 m ilgio meškerę, skirtą artimesniems metimams ir mažesniems gyliams, bei 4,20 m meškerę tolimesniems metimams, didesniems gyliams ir žvejybai upėje. Prieš keletą metų italų (o ne tolimo metimo meškerės išradėjai konservatyvieji anglai), kurie mėto masalą labai toli (50 m ir daugiau), dėka, žūklės rinkoje atsirado 4,50 m bei 4,80 m ilgio tolimo užmetimo meškerės. Šiuolaikinės technologijos, aukštos klasės anglies pluoštas bei profesionalų konsultacijos...
Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau...
Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes...
Siūloma sugriežtinti savo ir kitų gyvybe rizikuojančių mėgėjiškos žūklės dalyvių atsakomybę. Tai numatantį Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo parlamentaras Julius Dautartas. Pagal projektą, mėgėjiškos žūklės taisyklių bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių mėgėjišką žūklę, žuvų apsaugą, pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 100 litų iki 300 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Šiuo metu už tai numatyta bauda nuo 25 litų iki 200 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo....
Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti. Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis...
Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti...
