| | |

Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką
| | |

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką

Metams baigiantis – Metų žuvis. Rokiškio rajone esančiame Rasų ežere uteniškis Algis Kalinauskas pagavo 17,26 kilogramo svorio ir 1,19 m ilgio lydeką. Žvejys mėgėjas A.Kalinauskas yra Utenos rajono mėgėjiškos žūklės varžybų nugalėtojas. Utenos apskrities žvejai mėgėjai tvirtina, kad tokio ilgio, maždaug šešiolikos-septyniolikos metų amžiaus lydeka Utenos apskrityje buvo pagauta ir nufotografuota pirmą kartą.

| | |

Kaip nusipirkti dugninę meškerę?

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

| | |

Muselinis valas

Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių: 1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu. 2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal.

| | |

Mintys apie ešerių žūklę

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

| | |

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light – tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 – 100 gr arba 80 – 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

| | |

Kaip pagauti bronzinę žuvį?

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g. Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso. Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė. Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse.

| | |

Didelio ežero problemos žvejojant karšius

Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m. Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“. Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m.

| | |

Sportinė meškerė. 1 dalis

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.

| | |

Sirgti sveika

Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai – kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.