Įvadas į muselinę žūklę
Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje – tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę – kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma – belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes – žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę “pateikti” žuviai – viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.