Įvadas į muselinę žūklę
Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje – tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę – kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma – belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo.
Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes – žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo.
Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus.
Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę „pateikti” žuviai – viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti. Muselinėje žūklėje svoris, kurį metame yra specialus muselinis valas – metamas ne masalas, o valas. Šiais laikais valai yra gaminami iš sintetinių medžiagų ir jie būna plaukiantys, skęstantys, skęstančiais galais, o anksčiau valai buvo pinami iššilko ir kitų medžiagų. Valas yra skirstomas pagal svorį ir jis turi būti pritaikytas prie meškerės.
Ritė muselinėje žūklėje dažniausiai reikalinga tik valui suvynioti. Kai kuriais atvejais, gaudant lašišas, arba gaudant jūroje dideles žuvis, ritė atlieka žymiai didesnį vaidmenį. Tam skirtos ritės dažniausiai yra didelės talpos, į jas telpa valas ir daug taip vadinamo bekingo – pinto valo, skirto muselinio valo prailginimui, nes muselinis valas yra dažniausiai 25-30 m. ilgio, todėl užkibusi didelė žuvis šias valo atsargas išvynioja per kelias akimirkas. Taip pat šios ritės dažniausiai turi gerus diskinius stabdžius, kurių stabdantis paviršius kartais yra dengiamas kamščiu. Museliniai kotai taip pat skirstomi į klases – koto klasė turi atitikti valo svorį. Šiais laikais gaminami kotai nuo 0 iki 12 klasės.
Sausa muselė. Vienas iš sudėtingiausių ir geriausiai žinomų klasikinių muselinės žūklės būdų. Muselė imituoja vabzdį, kuris plaukia ant vandens paviršiaus. Muselė turi būti praplukdoma pro numatomą (žinomą) žuvies stovėjimo vietą. Šis būdas reikalauja labai tikslaus metimo, žuvies maitinimosi vietos nustatymo, taip pat reikia žinoti kokias museles šiuo metu žuvis renka.
Dažniausiai sausa musele žvejojama tada, kai vandens paviršiuje matomas žuvies aktyvumas, kitaip tariant „bulkavimas”. Tai reiškia kad žuvis maitinasi vabzdžiais, kurie yra ant vandens paviršiaus, arba renka juos šiek tiek priskendusius. Norint kad muselę griebtų žuvis, reikia, kad vandens paviršių pirma pasiektų muselė, o po to valas. Mesti reikia taip, kad muselė plauktų nevagodama vandens paviršiaus.
Kai žuvis maitinasi nuo vandens paviršiaus, jos stovėjimo vietą nustatyti labai lengva – tereikia kelias minutes palaukti ir jei žuvis yra aktyvi, ankščiau ar vėliau ji išsiduos. Kartais būna, kad žuvis vos prisiliečia prie vandens paviršiaus arba tik sukelia raibulius be jokio garso. Tai reiškia, kad žuvis maitinasi labai smulkiais arba jau priskendusiais vabzdžiais. Ne kartą teko įsitiknti, kad tokius atsargius, begarsius raibulius kelia didelės žuvys.
Muselės parinkimą įtakoja keli faktoriai. Visų pirma reikia stebėti vandens paviršių ir priekrantes. Jūs niekuomet nesuklysite užsirišę tos muselės, kurišiuo metu skraido, imitaciją. Tereikia kuo geriau pritaikyti muselės dydį, formą bei spalvą ir kuo natūraliau ją patiekti.
Žvejyba sausa musele žavi tuo, kad viskas yra matoma: matai kaip plaukia muselė, kaip žuvis kyla prie muselės ir ją pagriebia.
Šlapia muselė, nimfa. Šlapia muselė imituoja jau subrendusį arba baigiantį bręsti vabzdį, kuris bando iškilti į vandens paviršių ir yra nešamas srovės vidutiniame sluoksnyje arba paviršiniuose sluoksniuose. Kai žuvis nerodo jokio matomo vandens paviršiuje aktyvumo, reikia pabandyti ją suvilioti šlapia musele arba nimfa. Nimfos imtuoja žemiausią vabzdžio vystymosi formą – ką tik iš kiaušinėlio išsiritusį vabzdį.
Šlapia musele galima žvejoti tiek skęstančiu, tiek plaukiančiu valu. Skirtingai nei žvejojant sausa musele, žuvies kibimas nėra matomas, jį galima tik pajausti. Kiekvieną kartą darant pravedimą reikia laikyti valą pirštais, taip jūs galėsite pajausti kibimą arba prisilietimą prie muselės. Galimi keli žvejybos šlapia musele būdai: 1) muselė plukdoma pro žuvies stovėjimo vietą taip, kad nei kiek nesipriešintų upės srovei 2) muselė praplukdoma pro žuvies stovėjimo vietą ir lėtai surinkinėjamas valas – muselė lėtai plaukia prieš srovę. 3) muselė nuplukdoma į žuvies stovėjimo vietą ir ten sulaikoma – meškerės galiuku galima muselę šiek tiek patraukti ir vėl atleisti.
Žvejyba nimfa yra šiek tiek panaši į žvejybą šlapia musele, tik šiuo atveju reikia stengtis muselę pravesti kaip galima arčiau dugno, nes nimfos gyvenamoji aplinka yra dugnas, arba ant dugno esantys akmenys ar dugno augmenija. Nimfos yra viena iš mėgstamiausių žuvies maitinimosi objektų. Žvejojant nimfa naudojamas skęstantis, o dar geriau labai greitai skęstantis valas ir tinka aukščiau aprašyti žvejybos šlapia musele būdai. Pasaulyje yra daugybė žvejybos nimfomis būdų, apie kuriuos rašysime vėlesniuose straipsniuose.
Strymeris. Šiek tiek mažiau mūsuose paplitęs žvejybos būdas. Strymeris imituoja žuvelę, varlę ar kitokį gyvį, kuriais maitinasi plėšrios žuvys ir yra surištas iš plunksnų, kailių, šerių ir kitokių medžiagų. Žvejyba strymeriais yra tikrai nepelnytai primiršta, nes be upėtakių, strymeriais galima žvejoti lydekas, šapalus, ešerius ir kitas plėšrias Lietuvos žuvis. Gaudant strymeriu reikės daug mėtyti, ir mėtyti žymiai daugiau sveriantį (palyginus su lengvutėmis sausomis aršlapiomis muselėmis) masalą, todėl reikalingi labai geri mėtymo įgūdžiai. Upėse strymeriu dažniausiai gaudoma metant palei srovę skersai, taip kad strymeris praplauktų pro numatomą žuvies stovėjimo vietą skersai srovės. Meškerės galiuku, arba renkant valą trumpais trūkčiojančiais judesiais, strymeriui suteikiamas papildomas judesys. Šis būdas yra gan sudėtingas ir labai įvairiapusis, todėl tikimės artimiausiu metu apie tai papasakoti plačiau.
Nuo ko pradėti. Geriausiai pradžiai paprašyti draugų pagalbos. Jei draugai ne muselininkai, stokit į muselininkų klubus, dalyvaukit klubų organizuojamuose renginiuose ar varžybose. Arba kreipkitės į mus. Mes su džiaugsmu padėsim. Tai toks trumpas įvadas į muselinę, kuriame mes palietėm tik pačius jos pagrindus. Tikimės jūsų dėmesio ir toliau.
Dalius Povilėnas ir Vytautas Skestavičius
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.