Įranga ir reikmenys

Vobleriais žūklauti buvo pradėta Šiaurės Amerikoje. Jie buvo naudojami žūklėje su tempiamu valu, t.y. velkiaujant. Iš pradžių vobleriai turėjo imituoti aukšles ar kitas smulkias žuvis. Jie buvo drožiami iš medžių žievės arba iš balzos. Tačiau su tokiais vobleriais nebuvo galima toli užmesti masalo, nes jų svoris buvo nedidelis, o su papildomais svareliais tokių voblerių judėjimas vandenyje nebuvo panašus į žuvų. Situacija pasikeitė tik tuomet, kai buvo sukurti plastikiniai vobleriai. Šiandien yra šimtai įvairiausių spalvų ir dydžių voblerių modelių. Jie yra populiarūs tiek tarp spiningavimo, tiek tarp velkiavimo entuziastų. Jei iš pradžių tai buvo plaukiojantis masalas, tai dabar jis gali būti ir grimztantis, ir "plevenantis" vandenyje, skirtingų formų ir turėti pačių įvairiausių priekyje esančių liežuvėlių. Daug voblerių yra sukurta žvejybai gilesniuose vandenyse (iki 8 metrų gylio). Prikabinus svarelį, paravaną arba giluminio velkiavimo įrangą, vobleris gali panirti gerokai giliau. Šios rūšies vobleriai nėra labai jautrūs oro sąlygoms ar vėjui, jie sėkmingai privilioja laimikį tiek šviesiu, tiek ir tamsiu paros metu, nepriklausomai nuo to, ar vėjas pučia, ar ne. Giluminius voblerius galima naudoti įvairiose žvejybos situacijose. Iš esmės tai yra paprasti vobleriai su ilgu ir plačiu liežuvėliu, dėl kurio jie atrodo gana juokingai.

Apie Smith voblerius rekia pasakyti ypatingai: pasakymas „yra iš ko pasimokyti“ dar nepilnai išreikš įspūdį nuo šių masalų pasirinkimo, kas mus domina tiesiogiai. Net ir taip vadinamas „kokybės sertifikatas iš Imperatoriškos šeimos“ liudija apie itin aukštą techninį išpildymą. Vertinant iš vartotojo pusės – tai japonų firmos gaminys, aukščiau visų pagyrų- kas liečia tiek asortimentą, tiek ir spalvinimus, nekabant jau apie puikią kokybę ir kibumą. Mano vienas pažystamas, pirmą kartą į rankas paėmęs spiningą su vobleriu, jis net neturėjo jokių iliuzijų (tuo labiau gaudant vobleriu) pagauti, ant CAMION ir „padaryti“ visus! Atsitiktinumas? Naujokams sekasi? Ne. Nuo to karto mūsų būrelis pasipildė: mano pažystamas tapo tikru, žūklės vobleriais, fanatu. Ir laimikiai pas jį tokie, kad kartai vertėtų ir pavydėti! Aišku baltu... Camion SR. Ryškus fat‘as. Didžiulė spalvinimų gama. SR modelis. Svoris 2,5g, ilgis 32mm. Panyra (pagal tinklapio duomenis) iki 70-80 cm, realiai – iš tikrųjų taip, nors galbūt šiek tiek mažiau. Puikiai užsimeta. Pradžioje buvo komplektuojamas su standartinio kotų dydžio kabliukais – kartais jie vienas už kito kabindavosi. Po kurio laiko pastebėjau, kad sekančios partijos ėjo su trumpesniais trišakių koteliais – ir jų kabinimosi tarpusavyje problema dingo visiems laikams. Aukštas dažnis su padoria amplitude. Labai tolygus žaidimas srovėje, išnušti iš vėžių jų praktiškai neįmanoma. Neskaitant visų plėšriųjų, vobleris gerai dirbo ir ant meknių.

Megabass. Apie šią Japonų firmą vienu metu mes girdėjome viena ausimi, dėl žemos kokybės kiniečių gamybos klastočių. O juk kinų klastotės niekada neturėjo nieko bendra su tikruoju Megabass. Ir kaip nustebo piliečiai, kai pasirodė tikroji Megabass produkcija. Tiesa ir kainos nustebino, bet jau nemaloniai. Taip, žingsnis po žingsnio Megabass išsikovojo stabilią, nors ir nelabai plačią, paklausą. Kol kas aprašysiu tik vieną modelį, nors dabar sostinėje ir kituose regionuose, jų jau galima įsigyti. X-30 Marukin. Labai įdomus vobleris. Anksčiau buvo pardavinėjamas tik skęstančio tipo 1,5g svorio. Šiame sezone žada plaukiančią modifikaciją 1,2g. apie naujieną aišku nieko negaliu pasakyti, o apie skęstantį - yra ką. Visų pirma jis imituoja vabzdį, todėl spalvinimo įvairovėje yra daugiau tamsių, neryškiai blizgančių, atspalvių. Man stebint juo buvo sugauta šapalai, salačiai, ešeriai ir net aukšlės, kas gaudant mažais masalais visai nestebina, ir rodiklis yra tai, kad žuvis užkibo traukiant masalą, t.y. užkibo prisivijusi. Tai mums svarbu, nes aukšlė, užkimba iš karto tik masalui nusileidus į vandenį, arba jam beplaukiant. Su dvišakiu. Skęsta tiesiai žemyn galva. Pasikartosiu – labai įdomus vobleris. Bet ne visiems sekasi juo gaudyti. Tame tarpe ir man, aš vis dar nesutariu su juo. Pasiekimų turiu, bet aš jo niekaip negaliu suprasti, taip pat kaip ir negaliu jam rasti optimaliausio žaidimo.

Tai amerikiečiai sukūrė pavadinimą vobleriams – idiot baits, kas pažodžiui išvertus – „masalas idiotams“ *. Ta prasme, ne galvok, o mesk ir trauk – ir būtinai kažkas panašaus į žuvį tikrai užsikabins. Galbūt apie save jie turbūt kažkiek teisūs, bet man ir visiems kitiems mano pažystamiems, UL gerbėjams, žūklę vobleriais vertinti kaip paprastą žuvies pagavimą, jos neišskiriant – tiesiog nepriimtina. Mums žūklė – tai sunki, tikslinė medžioklė. Palikdami amerikiečių pasisakymus jų sąžinei, mes pereikime prie temos apie tai, kas gi įdomesnio, vis kylant dėmesiui, UL pasaulyje: apie tuos pačius, nedidelių dydžių ir svorių „idiot baits“. Iš tikrųjų mini-vobleriai šiuolaikiniame UL turi ant tiek didelę reikšmę, kad neįvertinantys šio fakto, švelniai tariant yra trumparegiai, prarandantys daugybę įdomių akimirkų. Tiek atrodytų paprastų, o iš tikrųjų sudėtingų masalų žaidime, tiek kalbant apie emocijų audras gaudant šiais masalais. Kažkada ir man buvo atradimas kad mini-vobleriu galima pagauti daugiau nei gaudant įprasta sukriuke arba mini-vartykle. Aišku apie tai aš buvau girdėjęs, ir netgi skaitęs, bet patikėti vis tik buvo sunku, kol galiausiai kartą sėkmė lydėjo būtent mini-voblerius. Tą dieną kibo ir ant sukrės, bet vobleris pralenkė ją kibumu, net ir kokybinė „baltos žuvies“ sudėtis, kaip ir pagautos žuvies dydis, buvo ne sukrės naudai. Bėgant laikui panašių įvykių teigiama statistika vis augo, aš vis daugiau skirdavau laiko tokiai žūklei.

MEGABASS STEP CAT. Tai nedidelis, negiliai neriantis vobleris, skirtas konkrečių „taškų“ patikrinimui. Jo funkcija labai svarbi ir atsakinga – „valymas“. Kuomet lydeka, atakavusi bet kokį kitą masalą, nepasikirto arba pajutusi kabliukus išspjovė masalą, aš pasiūlau jai Step Cat. Savo žaidimu jis sugeba priversti žuvį jį atakuoti. Be to, Step Cat puikiai tinka ir tokioms vietoms, kuriose tiksliai žinoma kad yra plėšrūnių, bet pritraukti jų dėmesį niekaip nepavyksta. Paprastai tai yra vandenžolių „sienos“ pakraščiai, įvairūs „langai“ žolėse ir t.t. Mažas masalo dydis neglumina net stambios plėšrūnės, todėl žvejo gluminti irgi neturėtų. Step Cat traukimas – įprastas lengvas lėtas tvičingas. Taip traukiant vobleris aktyviai juda į šonus, ir šie judesiai labai tikroviškai imituoja paliegusią žuvelę. Jei žuvys neaktyvios, tarp trūktelėjimų reikėtų išlaikyti 2-3 sekundžių pauzes. Šios pauzės įtikina plėšrūnę kad jos puolimas bus rezultatyvus, juk auka bejėgė, o tai reiškia, kad nesugebės išsisukti. Seklumose gaudant šiuo vobleriu puikiai kimba ešeriai. Kada aš gaudau lydekas Step Cat vobleriu, ešerių kiekis laimikyje žymiai padidėja, lyginant su dauguma kitų lydekinių voblerių. ZIP BAITS RIGGE. Šiam vobleriui ypatingo pristatymo nebereikia. Jis priskiriamas minnow klasei ir paprastai gaminamas dviejų versijų: skęstantis ir plaukiantis. Rigge 70 ir 90, nepaisant identiškos formos, vis dėlto skiriasi savo judesiais ir traukimo ypatumais.

„Tvičingo“ populiarumas auga kaip lavina. Daugėja publikacijų, kuriose autoriai dalinasi savo nuomonėmis dėl masalų pasirinkimo ir traukimo ypatumų. Egzistuoja didžiulis „tvičinginių“ voblerių pasirinkimas, bet apie praktinį jų panaudojimą beveik nėra jokios informacijos. Tvičingas – tai dirbtinio masalo traukimo būdas, kai atliekami trumpi trūkčiojimai spiningu, ko pasėkoje masalas juda kaip sužeista ar nusilpusi žuvelė. Vienas iš pagrindinių natūralios atrankos principų: išgyvena stipriausias; ligotas ar sužeistas žuvis plėšrūnai suryja pirmiausiai, netgi kuomet nėra alkani. Būtent į tai ir orientuotas tvičingas. Kada žuvys maitinasi aktyviai, jos griebia siūlomą masalą, traukiamą bet kokiais būdais. Bet jei plėšrūnai pasyvūs, žūklaujant tuo pačiu būdu kibimų skaičius ženkliai sumažėja arba kibimas apskritai liaujasi. Dauguma žvejų, pamanę, kad šiandien „nekibos diena“, baigia žūklę, o ypatingai užsispyrę piliečiai keitinėja masalus, tikėdamiesi atrasti kibųjį variantą, arba bando keisti masalo traukimo būdą. Dažnai iš pradedančių spiningautojų tenka girdėti, kad kai tik jie pradėdavo naudoti lėtesnį masalo traukimą, darydami pauzes ir įvairius staigesnius trūktelėjimus, tuoj pat sulaukdavo kibimo. Tokiais atvejais jie aiškindavo, kad lydekos aptingusios ir tiesiog neturi jėgų ir noro vaikytis greitai traukiamų masalų.