Įranga ir reikmenys

Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose - teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur - vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės sistema, svareliai, plūdės turi būti kiek kitokie. Taigi pabandykime panagrinėti, kaip žvejojama meškerėmis be ritės srovėje. Pati paprasčiausia yra žūklė upėje, kurioje yra nedidelių žuvų, besimaitinančių netoli vandens paviršiaus, pavyzdžiui, aukšlės, strepečiai, ar šiek tiek giliau - kuojos, gružliai, plakiai. Žvejojamos tokios žuvys neilgomis, iki 5 metrų, lengvomis meškerėmis, labai plonais valais ir pačiais mažiausiais kabliukais. Svarelius galima išdėstyti, kaip pavaizduota žurnalo "Žvejys ir žuvis" šių metų trečiame numeryje (19 p., 1 schema). Bet plūdė turėtų būti didesnė ir labiau pilvota, kadangi žvejojama upėje. Kai nėra vėjo, kai gaudoma netoli vandens paviršiaus, užtenka ir 0,5 g svorio plūdės. Tačiau pučiant stipriam vėjui, žvejojant gilesniuose vandens sluoksniuose, pavyzdžiui, jau net 1 m gylyje, geriau rinktis sunkesnę - 1 g svorio plūdę.

Klasikinė tolimo užmetimo meškerė apie 3,90 m ilgio. Anksčiau tokios meškerės sudarė didžiausią asortimento dalį. Tiesa, gamintojai siūlė ir 3,60 m ilgio meškerę, skirtą artimesniems metimams ir mažesniems gyliams, bei 4,20 m meškerę tolimesniems metimams, didesniems gyliams ir žvejybai upėje. Prieš keletą metų italų (o ne tolimo metimo meškerės išradėjai konservatyvieji anglai), kurie mėto masalą labai toli (50 m ir daugiau), dėka, žūklės rinkoje atsirado 4,50 m bei 4,80 m ilgio tolimo užmetimo meškerės. Šiuolaikinės technologijos, aukštos klasės anglies pluoštas bei profesionalų konsultacijos padėjo pagaminti ilgas tolomo užmetimo meškeres, kurios savo charakteristikomis nesiskiria nuo klasikinių 13 pėdų meškerių. Ilgosios tolimo užmetimo meškerės skirtos labai tolimiems metimams, naudojant sunkias, kartais virš 20 g plūdrumo plūdes. Be to, netgi žvejojant 4 m gylyje, plūdę galima sumontuoti stacionariai, visai nebūtina, kad ji slankiotu valu. Pasižiūrėję į italus, anglai taip pat pagamino keturių dalių (apie 6 m ilgio) tolimo užmetimo meškerę. Ši meškerė anglams pakeitė boloniškąją, ir ją naudoja savo giliose didelėse upėse, be to, ten dažnai ir vėjai stiprūs pučia, ir lietūs neretai užklumpa. Tokiomis sąlygomis meškerė su tankiai išdėstytais žiedeliais (kaip ir dera “Match” meškerei) yra labiau vertinama. O mūsų atmosferos sąlygomis visai pakanka tradicinės boloninės meškerės. Ilgos tolimojo užmetimo meškerės, nežiūrint visų privalumų, nėra patogios.

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light - tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 - 100 gr arba 80 - 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.

Pirmoje dalyje trumpai aptarėm ir panagrinėjom pagrindines sportinės meškerės dalis. Dabar paminėsiu kelis labai svarbius privalumus. Labai svarbus yra užmetimo tikslumas, nes esant vienodam valo ilgiu, jūs visada užmesite į tą pačią vietą, būtent ten, kur jaukinote žuvį, ir jums nereikės imtis jokių papildomų priemonių, žymint valą ar jį kitaip tvirtinant, kaip tai daroma žvejojant meškere su rite. Žinoma, aš jokiu būdu nesakau pamiršti tokias meškeres su ritėmis, nes esant didesniam gyliui, be jų neišsiversim. Bent man sportinėmis meškerėmis patogiausia žvejoti iš valtelių. Meškerę renkuosi pagal gylį, kuriame esu numatęs žvejoti. Paprastai, jei gylis yra apie 3-4 metrus, imu 6 metrų meškerykotį, jo man pilnai užtenka, nes žvejojant iš valties nereikia kažkur toli užmetinėti. Na jei gylis jau apie 4-5 metrus ar dar šiek tiek giliau, tai reikėtų 7 ar net 8 metrų meškerės. Žvejojant upėse, nuo kranto, tokios meškerės taip pat labai patogios, nes jomis labai patogu prilaikyti plūdę srovėje („ant prilaikymo”). Dabar apie sistemėles: valą, plūdes, svarelius ir kabliukus. Kaip ir kitose meškerėse, taip ir sportinėse, viskas turi būti suderinta. Yra šiokia tokia taisyklė: renkantis valo storį, siūloma laikytis tokios proporcijos - pagrindinis valas būtų storesnis už pavadėlį 0,04 mm. Pavyzdžiui jei pagrindinis valas yra pasirenkamas 0,14 mm, tai pavadėlis bus 0,10 mm. Tačiau aišku galimi kažkokie nukrypimai, nes čia nėra taisyklė, o tik rekomendacija.

Ilgosios meškerės jau nieko nebestebina. Anksčiau jas turėjo vos vienas kitas sportininkas, vėliau, kai jos tapo labiau prieinamos, šiomis "Kartimis"apsiginklavo beveik visa Lietuvos varžybose dalyvaujanti sportininkų plejada. Šių meškerių privalumais įsitikino ir ne vienas mėgėjišką žūklę propaguojantis meškeriotojas, nes vis daugiau tokių įrankių nuperkama, didėja jų pasiūla. Pavadinimas - ilgosios meškerės - nėra tikslus. Nes iš tiesų meškerė be ritės gali būti ir 2 metrų ilgio, o gali siekti net 16 metrų. Pastarosios atrodo ypač įspūdingai. Ne mažiau įspūdinga ir jų kaina. Visos šios meškerės pasižymi viena bendra savybe - jos neturi nei ritės, nei žiedelių, o valas rišamas tiesiai prie meškerės galo (sąlygiškai, nes kaip vėliau pamatysite, šis tvirtinimas nėra visai tikslus). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai nepraktiška: turėdamas vieną meškerę, negali užmesti kur nori, negali pasinaudoti rite vargindamas užkibusią žuvį, laikyti devynių metrų "pagalį" rankose - tikrai ne tas pats kaip trimetrinę tolimojo užmetimo meškerę. Tad kyla klausimas, kodėl vis dėlto sportininkai taip vertina meškeres be ritės, kodėl vis daugiau plūdinės meškerės mėgėjų atiduoda duoklę žvejybai ilgomis "kartimis" nustumdami į antrą planą visas kitas? Pabandykime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kokios tokios žūklės subtilybės, kokie įrankiai, kaip žvejojama, kaip jaukinama.