Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau...
Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti. Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis...
Pastaruoju metu nemažai kalbama apie spiningavimą naktį. Dienomis, kai karšta, kai saulė alina ir žmones, ir gyvūnus, žvejyba spiningu didelėje upėje geriausių vaisių duoda tada, kai atslenka sutemos, kai pasidaro vėsiau ir lengviau. Vidurvasaris man visada buvo nei šioks, nei toks metais. Kad ir kaip stengdavausi, ne dažnai galėdavau pasigirti geresniais laimikiais, taigi rekomendacijos žvejoti tada, kai viskas nurimsta, kai meškeriotojai vynioja savo meškeres ir keliauja namo, suintrigavo — kodėl nepabandžius, vis tiek nieko neprarasiu. Štai ko pasiekiau. Visų straipsnelių autoriai vieningi: naktį...
Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras… Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar...
Pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau straipsnių apie populiarėjančią žvejybą Lietuvoje - žvejybą museline meškere. Šis meškeriojimo būdas formuoja naują požiūrį į žvejybą ir verčia naują, bet kartu ir seną muselinės istorijos puslapį Lietuvoje. Muselinės žvejybos istorija siekia pačius seniausius laikus. Pirmosios dirbtinės muselės buvo surištos 1400 p.m.e. Egipte ant kaulinių kabliukų. Šiuo metu mes galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė ir iš kokių medžiagų jos buvo surištos. Kaip ir kada muselinė atkeliavo į Europą nėra tiksliai žinoma. Pirmą sykį Didžiojoje Britanijoje muselinė paminėta...
Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje - tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę - kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma - belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei...
Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums. Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau. Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias...
Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši...
Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir...
Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu...
