Žvejybos būdai

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g. Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso. Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė. Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse.

Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai - kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.

Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą... Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona... Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių... būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys... Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens... Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų... Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno... Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras… Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar vištą išmesdavo galvą, tai užsitraukdavo rimtą nemalonę (gaidžio skalpo plunksnos yra viena labiausiai naudojamų medžiagų šlapioms ir sausoms muselėms rišti). Rišdavome jas gana primityviais įrankiais, naudodavome paprastus spaustuvus (kaip mokyklos darbų kabinete, tik mažesnius gerokai), bet per gerą pusmetį saviveiklos pasiekėme ganėtinai šaunių rezultatų. Niekada nepamiršiu kaip pradėjome žvejoti atšilus orams. Meškeres pasidarėme iš pigių lengvų spiningų (tada kainavusių gal 20-30 Lt), pačioje rankenos apačioje prisukę su izoliaciją kažkokias senas inercines rusiškas rites, o vietoj muselinio šniūro panaudojome kaproninį, skalbiniams džiauti skirtą . Kad šis neskęstų įtrindavome lašinukais. Kai draugas Neryje sausa musele pagavo pirmąją aukšlę, šokinėjome iš džiaugsmo – „ant mūsų surištų muselių kimba!“. Laikai buvo gūdesni nei dabar.