Šapalas – plūdine meškere
Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiausiose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdomiau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tikri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko sugauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maždaug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neužtiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vietos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, dideli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapalai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dugną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis didesnis slapukas. Todėl labai retai upėje pamatysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuose vandens sluoksniuose pasirodo retokai.