Mano pamiltą lynų vietą galutinai nualino tinklininkai. Visą pavasarį ir visą vasarą net ir per nerštą pačiame epicentre lupo ir lupo po 10 vnt. ar daugiau. Birželį – motininius, trykštančius ikrais. Skambinau gamtosaugai. Bet kur ten visus suganysi, kai sužino, kad tik iš vakaro išmeti 30 Lt vertą daiktą ir jau išryt turi lynų už 50 Lt. Tad teko ieškotis naujos, nenualintos vietos. Ne taip toli radau lyg ir panašią, bet daugiau kaip 10 metrų nuo kranto lelijomis užžėlusią. Savaitė prieš tai meškere prazondavau dugną. Ištraukiau teisingų lyninių žolių. Apsičiupinėjau gylius, skardžius ir šlaitus. Ketvirtadienį pro naktį, prikėlęs visą ežerą savo „milijoniniais perkūnais“, mat tik atvykęs mašiną ant dugno pasodinau, prasiskyniau pjautuvu siaurutę properšėlę lelijose. Mesti visai netoli tereikia. Bet dar gerai nenusitaikiau krypties. Tad pirmą rytą tik vieną kibimą ir tepamačiau. Vakare – dar keletą. „Atbulais dantimis“ ir nei vieno nepakirtau. Pastebėjau, jog kimba tik ant dešiniosios. Pradėjau mesti dešiniau. Vakare dar pastačiau penkis kabliukus su naktiniu unguriams. Šitie kabliukai davė man atrakcijos visą žūklę. Kitą ryt tik prabudęs pamačiau pritemptą sargelį. Visad miegu prie kotų. Turiu spec. lovą ir miegmaišį, su kuriuo net ir liūtis nebaisi. Ištraukiau apie 300 g. Vėl ant dešiniosios. Pradėjau mesti dar dešiniau. Pradėjo kibti ant abiejų. Ir kaip sustartavau apie 4:00 nakties, taip ir variau net šlapias iki pusės aštuonių. Viso ištraukiau 12 vnt. nuo 250 iki 600 g.

Konas storas, trumpas, labai gleivėtas. Nugara tamsiai žalia, šonai žalsvai auksinės spalvos, papilvė pilkšva arba gelsva. Uodegos stiebelis trumpas. Akys mažos, raudonos. Žiotys mažos, galinės, jų kampuos yra po trumpą ūselį. Žvynai pailgi, ploni, giliai įaugę į odą. Pelekai apvaliais pakraščiais, tamsūs. Lynai užauga iki 60 cm ir 5-6 kg., dažniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 0,5-1,5 kg. svorio. Auga lėtai. Neršia birželio – liepos mėn., kai vanduo sušyla iki + 19-20°C. Minta zoobentosu, vabzdžių lervomis, moliuskais, augalais, detritu. Nereiklūs deguonies kiekiui, gyvena priedugnyje, sėslūs, toli nemigruoja, dažniausiai laikosi pamėgtose vietose.

Nedaug kas gali pasigirti gaudęs lynus. Ne, ne pagavęs, kas kartais nutinka gaudant karpius ar karosus, bet gaudęs BŪTENT lynus. Viena, Klaipėdos krašte mažai vandens telkinių, kur lynai sudarytų daugumą, antra, yra pakankamai daug kitų žuvų, kurios kimba dažniau ir jų pagaunama daugiau. Klaipėdiečiams galėtume patarti išbandyti Eketės tvenkinį. Sako, anksčiau jame pasitaikydavo visai gerų egzempliorių. Lyno pavadinimas tikriausiai kilęs iš slaviškos šaknies „liniatj“ (blukti) dėl savybės ore keisti spalvą: ištrauktas lynas nedelsiant pasidengia didelėmis juodomis dėmėmis. Taip nutinka, nes lyno oda padengta storu permatomu gličiu sluoksniu, kuris ore kietėja, tamsėja, o po to atkrenta dideliais lopais, palikdamas tose vietose geltonas dėmes. Lyno spalva priklauso nuo vandens, kuriame jis gyvena. Iš tikrųjų jo nugara tamsiai žalia, šonai žalsvi su aukso atspalviu, pilvas pilkšvas. Upėse ir švariuose ežeruose gyvenantys lynai visada geltonesni, nei užaugę tarp augalų ir dumblo. Ten pagaunama visiškai juodų lynų. Tikrų auksinių lynų Lietuvoje nepasitaiko ir ši graži lynų rūšis sutinkama tik Bohemijoje bei Silezijoje. Lynas nuo kitų karpinių žuvų skiriasi storu nepaslankiu kūnu, labai stora uodega, labai smulkiais žvynais ir mažytėmis raudonomis akimis. Jo burna maža, mėsinga, atrodo kaip patinusi, o kampuose styro po nedidelį ūselį. Lynai auga gana lėtai, bet gyvena ilgai, todėl dideliuose tvenkiniuose, kur tarp žolių jam gana saugu, pasiekia milžiniškų dydžių.

Prisiklausęs kalbų apie nepaprasto dydžio lynus, nutariau ir aš pamėginti jų pagauti, todėl su bičiulių, kuris sutiko pabūti gidu ir parodyti tas žuvingas vieteles, patraukėme į Kuršėnų karjerus lynų. Atvažiavome gana anksti ir pradėjome ieškoti tinkamos vietelės, neiškarto radome, tačiau po ne ilgų paieškų pavyko rasti padorią ir atrodo lynams patinkančia vietelę. Kaip visada ruošiam pašarus, drėkinam, maišom… Aš nutariau žvejoti 8 metrų sportine meškere, o bičiuliai žvejojo paprastomis meškerėmis su ritėmis. Bandom įvairius masalus, tačiau žūklės pradžia neatrodo sėkminga, užkimba keletas kuojų, ešeriukas ir viskas. Kolegos taip pat neturi kuo pasigirti. Tuomet nusprendžiu keisti kabliuką į mažesni, ir šiek tiek ploninti pavadėlį, nes tokia taktika kada žuvis sunkiai kimba, man pasiteisindavo. Ir iš tiesu, pakeitus pavadėli į 0,10 mm su mažesniu kabliuku, žuvis pradėjo kibti šiek tiek aktyviau, tačiau tai buvo tik kuojos, taip laukiamų lynų nė kvapo… Taip žvejojau gan ilgokai, viena kita kuoja, ir viskas. Žvejoju taip atsipalaidavęs, stebiu plūdę, jau nebesitikiu didesnės žuvies, murkt, murkt, kertu, o ten vidutinio dydžio kuoja, vėl maunu ant kabliuko kukurūzą ir vėl lauku kibimo. Taip po eilinės ištrauktos kuojos, vėl uždėjau marinuotą kukurūzą ir užmečiau, plūdė keletą kartų niurktelėjo ir lėtai nuskendo, eilinė kuoja, pamaniau, kirtimas…., o, meškerė perlinko, smūgis kaip į kelmą, tačiau jaučiasi kitam gale galinga žuvis.

Pirmąjį lyną sužvejojau prieš penkioliką metų. Per tą laiką buvo visko. Tačiau ši žuvis mane ypač sudomino ir jau penkerius metus gaudau tik lynus. Lynai patraukė dėl gana paprastų priežasčių. Man lynas – neįprasta, nestandartinė žuvis. Jau vien tik jo išvaizda ko verta. Nėra nė vienos kitos tokio grožio žuvies. Be to, lynai labai stiprūs, todėl žvejyba būna emocinga ir gyva. Ne kartą girdėjau draugų, kuriems pirmą kartą gyvenime užkibo pusės kilogramo lynas, džiūgavimus, jog jiems užkibęs keturių kilogramų karpis. O kai ištraukia – nustemba. Esu gana konservatyvus ir žūklės vietų dažnai nekaitalioju. Dažniausiai lynus žvejoju šalia Kėdainių tyvuliuojančioje Bublių užtvankoje, prie Aristavos miestelio, čia šios žuvys kimba neblogai. Retai kada grįžtu iš žūklės nepagavęs lyno (apie septyniasdešimt procentų žūklių yra sėkmingos). Per lynų žūklės sezoną, trunkantį nepilnus tris mėnesius, daugiausiai esu sužvejojęs septyniasdešimt lynų (žūklaudamas tik savaitgaliais). Žvejodamas šioje užtvankoje ar kitur, visada mintyse turiu tam tikras lynų vietų ieškojimo taisykles. Žinoma, jos negalioja absoliučiai visur, tačiau vis dėlto naudingos. Paprastai stengiuosi išsirinkti žūklės vietą vakariniame krante. Tokioje vietoje gaudant lyną, saulė spigina tiesiai į akis. Užtvankoje meškerioja labai daug karpininkų. Kai tik pradėjau ten gaudyti lynus, jie iš manęs juokdavosi. Karpininkai meta plūdes toli – 10-15 metrų nuo kranto, o aš pusmetrį ar metrą nuo žolių. Tačiau juokėsi neilgai.