Ešerys viena iš labiausiai paplitusių žuvų. Sutinkamas beveik visoje Europoje (išskyrus Ispaniją), Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV – tai dažniausias žvejų mėgėjų laimikis. Gyvena upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net nedideliuose rūgščiuose ežeriukuose. Spygliuota, raina žuvis, tamsesnės žalios spalvos nugara, šonuose turi 5-9 tamsesnes juostas, pilvas baltas. Žuvies spalvos tonai gali skirtis priklausomai nuo telkinio dugno. Po pirmųjų metų spartaus augimo į ilgį, ešeriai pradeda didinti svorį aukštyn ir platyn. Dėl to didžiuosius ešerius vadina kupriais. Didžiausi ešeriai užauga iki 50 centimetrų ir gali sverti apie 3 kilogramus, literatūroje minimi ir pagauti 5-6 kilogramus svėrę ešeriai. Mažesni ešeriai būriais vasarą dažniausiai laikosi nedideliuose gyliuose, vietose, užaugusiose vandens augalais. Tuo tarpu didieji ešeriai laikosi giliose vietose, dažniausiai pavieniui. Į būrius seklesnėse vietose renkasi vasaros pabaigoje. Iš gylio didesni ešeriai pakyla pamedžioti saulažuves. Žiemos metu į didesnius gylius nusileidžia ir mažesni ešeriai. Ešerių augimas dar nėra galutinai ištirtas. Kelia klausimą, kodėl iš didelio kiekio ešerių ne visi išauga į kuprius. Buvo net manoma, kad didieji ešeriai yra atskira ešerių rūšis. Tikima, kad augimą nulemia ešerių maitinimosi būdas. Didieji ešeriai, mokslininkų nuomone, yra kanibalai, po pirmojo gentainio surijimo ima sparčiai augti, auga apie 4 metus.

Poledinės žūklės entuziastai šeštadienį Klaipėdoje buvo gana gausiai apgulę užšalusią Danės upę – vyrai viliojo ešerius. Ties Mokyklos gatvės tiltu vienas žvejys reporterių apie 11 val. paklaustas, kada atvyko gaudyti žuvų, linksmai tarstelėjo: “Kai žmona išvarė, tada ir atėjau”. Dar vienas numojo ranka, teigdamas, kad kimba tik menki ešeriukai ir pūgžliai, tačiau pridūrė, kad namie kimba tik barakudos. Žvejų susibūrimo vietoje šalia geležinkelio tilto Joniškės gatvėje nuotaikos buvo visai kitokios, mat vyrai traukė vieną po kito vidutinio dydžio, kokių 10-15 cm ešerius. Netoli Danės gyvenantis ponas Rimas per valandą iš upės ištraukė 8 ešerius. “Ateinu čia iš namų, pasėdžiu kelias valandas. Kimba, nekimba, sušąlu, ir einu namo. Ešerius vilioju uodo trūklio lervomis. Kiti – vadinamosiomis avižėlėmis, musių lervomis”, – pasakojo klaipėdietis. Jis žurnalistų akyse per keletą minučių iš po ledo “išpešė” porą vidutinio dydžio ešerių. Ant ledo teko sutikti ir keletą vyrų su mažamečiais vaikais, kurie mokėsi poledinės žūklės gudrybių. Klaipėdietis Martynas prisipažino, kad savo 9 metų sūnų Marką žvejoti ant ledo atsivedė pirmą kartą, tad berniukas uoliai timpčiojo poledinės žūklės meškerę. “Pavyko ištraukti keletą ešeriukų. Galima žuvis gaudyti ant trūklio lervų, tačiau didesnė gali užkibti naudojant blizgę. Sėkmė priklauso ir nuo to, kurioje vietoje skylę lede išgręši”, – teigė Martynas.

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

Blizgiavimo technika gaudant ešerius labai paprasta: staigus mostas į viršų, meškerytė greitai grąžinama į pradinę padėtį ir pauzė, kurios metu pakilusi blizgė nusileidžia, po to vėl mostas ir t.t. Mosto amplitudė gali būti įvairi priklausomai nuo žūklės laiko. Žvejojant ant pirmo ledo blizgiauti geriau plačiai užsimojant, turi būti didelis mostas. Meškerytės galiukas pakeliamas maždaug 30 – 50 cm. Pauzė išlaikoma apie 5 sekundes. Pauzės metu galima lengvai virpinti meškerytės viršūnėlę. Gana dažnai pasiteisina blizgės sodinimo į dugną metodas. Po pauzės blizgė nusileidžia ant dugno ir ją reikia nežymiai truktelti, taip sukeliamas nedidelis dumblo debesėlis. Pirmojo ledo metu ešerys griebia užtikrintai, beveik nereikia pakirtinėti. Belieka tik traukti ešerį, neleidžiant jam pasprukti. Traukiant ešerį patariama dešinę ranką su meškeryte pakelti tiek aukštai, kiek tik įmanoma, kaire ranka paimti valą prie pat eketės ir po to abiem rankom traukti valą ir jokiu būdu neatpalaiduoti. Viduržiemyje blizgiaujant mostas trumpesnis – 10 – 30 cm, o pauzė gali trukti ir 10 sekundžių. Tai visai suprantama, nes viduryje žiemos ešeriai vangūs ir staigūs judesiai gali juos nubaidyti. Kibimas visai ne tas, koks žiemos pradžioje. Kibimas – nestiprūs stuktelėjimai į masalą ir nestiprus sargelio virptelėjimas. Bet koks įtartinas sargelio ar valo judesys ir verta kirsti. Paskutinis ledas tai kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp pirmojo ir paskutinio ledo.

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų – tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos – raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose – iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs – pavieniui. Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Kaip ir lydeka, ne mažesnis grobuonis yra ešerys, kurį gaudant žvejas patiria daug įspūdžių ir malonumo. Sakoma, kad vienas stambus ešerys spiningautojui atstoja dvi lydekas. Ešerys nėra itin stambus, pagavus netoli 1 kg svorio laikomas labai dideliu. Daugiau jų yra ežeruose ir upių užtvankose, todėl ten ir geriausia juos gaudyti. Paprastai laikosi būriais, tik stambesnieji būna pavieniui. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešerys maitinasi triukšmingai, puldamas žuveles vandens paviršiuje. Žuvelės, sprukdamos į visas puses, net iššoka iš vandens, tuo parodydamos žvejui kur ešeriai maitinasi ir kur reikia jį gaudyti. Nors ir godus, tačiau ešerys kartais labai atsargiai griebia masalą.

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje… Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.