Žuvys

Žvejai verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose šiemet turės nutraukti 15 dienų anksčiau, tai yra birželio 1 dieną, o rudenį išvis bus draudžiama žvejoti migruojančius ungurius, pranešė Aplinkos ministerija. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždrausta jų žvejyba ūdomis, masalui naudojant sliekus. Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, unguriai – viena vertingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jų ištekliai labai sparčiai nyksta. Tarptautinės jūrų tyrimo tarybos duomenimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. Kaip nustato 2007 metų Europos Tarybos priimtas reglamentas, Europos Sąjungos valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, mūsų šalis jau prieš dvejus metus ėmėsi pirmųjų prevencijos priemonių, kad dėl žvejybos nemažėtų ungurių ištekliai. 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama žvejoti migruojančius ungurius, skaičius, uždrausta šias žuvis žvejoti ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose ir vandens talpyklose jų neršto metu nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, o žvejams mėgėjams per parą leista sugauti ne penkis, o tris ungurius.

Ungurys, arba upinis ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Dažna verslinė žuvis, nes yra labai vertinga. Ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.

Vakarų Airijoje yra įspūdingų vietų mėgėjiškai žvejybai. Šiomis dienomis iš šio krašto grįžo Arnoldas. Klaipėdietis, dažnai savo laisvalaikį skiriantis meškeriojimui Kuršių mariose, Nemune, Baltijos jūroje pirmą kartą lankėsi Airijoje. Arnoldas su draugu žvejojo Atlanto vandenyne. Jūriniais spiningais meškeriojo nuo kranto. Gylis pakankamas. Pirmieji laimikiai – ryklys apie 1,5 kilogramo, skumbrės. Sutemus vyrai susiruošė į ungurių žvejybą ant molo. Apsiginklavo patvariomis dugninėmis. Masalas – skumbrės porcija. Geriau sekėsi Arnoldo draugui. Jis pagavo net penkis ungurius. Teko matyti nuostabų reginį: atoslūgį. Nuseko vanduo. Prie molo beliko metras gylio. Aišku, kibimas baigėsi. Reikėjo laukti, kol vanduo vėl pakils. Tie pasikeitimai įvyko per 4 valandas. Kitą dieną vyrams buvo patarta pažvejoti nuo skardžio. Nuostabaus grožio vieta. Užmeti meškerę nuo 50 metrų aukščio. Gylis prasideda prie kranto. Pavojinga? Be abejo. Yra įspėjamieji užrašai. Gali ir nemeškerioti, jei bijai. Vietiniai ten nežvejoja. Atsibodo. Už tai gausu atvažiavusiųjų. Žvejyba nemokama. Kas kimba? Skumbrės. Ir nemažos. Jas gaudo kaip pas mus strimeles. Su girliandomis. Kiek buvo kabliukų, tiek vienu užmetimu ištrauki skumbrių. Įspūdinga buvo kitos nakties žvejyba nuo molo. Jis puikiai apšviestas. Vėl vyrai kabino strimelės gabalus ir mėtė dugnines. Ir tada Arnoldo draugui užkibo stambus laimikis. Užmesta buvo toli.

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas – dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, – vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

Nuo balandžio 1 iki birželio 15 dienos leidžiama visų dydžių migruojančių ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis. Šias žuvis gaudyti bus galima Aplinkos ministerijos patvirtintose žvejybos vietose bei išnuomotose upėse, jų ištakose ir protakose. Ungurių žvejybos vietų ir įrankių limitai neišnuomotuose valstybiniuose ir vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, yra patvirtinti aplinkos ministro šių metų kovo 7 dienos įsakymu. Šiuo įsakymu patvirtintose 49 ungurių žvejybos vietose galima žvejoti ne daugiau nei viena ungurine gaudykle. Ungurius galima atskirti iš mažos galvos ir akių, išsidėsčiusių virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas, oda stora bei gleivėta. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai plaukia neršti į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, o po to žūva. Jaunikliai maitinasi dugno be-stuburiais gyviais, kirmėlėmis, o kai paauga, pradeda gaudyti kitas žuvis – daugiausia pūgžlius. 2004 metais ungurių Lietuvoje buvo sugauta 16345 kilogramai. Palyginimui 1937 metais ungurių buvo sugauta 137 tonos. Europinių ungurių ištekliai per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo dešimt kartų. Tarptautinė jūrų tyrimų taryba ungurių išteklius apibūdino kaip esančius jau už saugaus rūšiai biologinio limito ribų.

Iškyla klausimas, kodėl Lietuvos žvejai, prie vandens telkinių gyvenantys ūkininkai nesiima auginti ungurių. Šios žuvys nėra reiklios. Jos puikiai auga tvenkiniuose, uždaruose ežerėliuose. Ungurius galima auginti kartu su karpiais, lynais, sidabriniais karosais ir kitomis žuvimis. Manau, kad ungurininkystės plėtrą turėtų remti ir Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų valdininkai, kurie dosniai dalija Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvoje yra sukaupta stiklinių ungurių įžuvinimo patirties. Šioje srityje pasidarbavo Vilniaus universiteto docentas Augustinas Mačionis. Dar prieškarį unguriukų įžuvinimą jis išbandė Vilniaus krašte. 1928-1939 metais jį valdžiusi Lenkija iš Anglijos importavo per tris milijonus unguriukų. To įžuvinimo rezultatai dar buvo jaučiami ir pokariu. Užfiksuota, kad Vilnijos krašte ungurių sugauta dar 1957 metais. Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo unguriais banga kilo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį. 1956 metais buvo atvežta 344 tūkstančiai unguriukų. Įžuvinimas vyko ir vėliau. Iki 1978 metų į Lietuvos ežerus ir Kuršių marias buvo išleista per 28 milijonus unguriukų. Sėkmingai vykdytas Kuršių marių įžuvinimas unguriais davė rezultatų. 1960-1969 metais Lietuvos žvejų ungurių sugavimo vidurkis siekė 1725 centnerius, kai Kaliningrado srityje – 1524 centnerius. Vėlesniais metais ungurių Kuršių mariose sumažėjo, o vėliau įžuvinimas visai nutrauktas. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti.