Apie didelius šamus ir mažą biznį
| | |

Apie didelius šamus ir mažą biznį

Geras žmogus ir teisingas žvejys Gintas jau ketvirti metai važiuoja į Kazachstaną gaudyti didelių šamų. Jo įspūdžiai apie šių metų žūklę. Veiksmas vyko Ili upės, įtekančios į Balchašo ežerą, deltoje. Ežeras yra Kazachstano teritorijoje. Balchašo ežeras daug kuo unikalus. Jo plotas – 25 000 kvadratinių kilometrų (daugiau nei trečdalis Lietuvos), ilgis – 650 km, plotis plačiausioje vietoje – 85 km. Trečdalis ežero vandens sūrus, du trečdaliai – gėlas. Šamai ten kadaise buvo užveisti dirbtinai ir dėl puikių gyvenimo sąlygų puikiai prisitaikė. Sazanai (laukinis karpis) irgi yra atvežtinė žuvis, kuri taip pat gerai prisitaikiusi. Ili upės delta – viena iš labiausiai mėgstamų pasaulio šamų gaudytojų vietų. Visa Europa, ištroškusi nepakartojamų “Big game” įspūdžių, šamų kibimo sezono metu sėdi ten. Beje, rezervuoti laiką žūklei reikia iki spalio mėnesio, vėliau laisvų tarpų nebelieka. Nuolatiniai lankytojai ten yra vokiečiai, austrai, vengrai. Dar pasitaiko vienas kitas lietuvis. Pasak Ginto, gamtosauga ten sutvarkyta daug geriau nei Lietuvoje. Aplinkosaugininkai vis sukasi aplink ir už bet kokius nusižengimus baudžia be jokių “švogerizmų”. Brakonierių yra ir ten, tačiau jų gyvenimas sunkus. Upėje pilna didelių sazanų. 15 kilogramų žuvis ten nieko nestebina. Gintas laisvalaikiu nuo “Big game” pats gaudė salačius, sveriančius po 3-4 kg. Tai toms vietoms labai vidutiniai salačiai.

| | |

Ešerių žūklė žiemą

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

| | |

Blizgiavimo technika ir ešerių žvejyba

Blizgiavimo technika gaudant ešerius labai paprasta: staigus mostas į viršų, meškerytė greitai grąžinama į pradinę padėtį ir pauzė, kurios metu pakilusi blizgė nusileidžia, po to vėl mostas ir t.t. Mosto amplitudė gali būti įvairi priklausomai nuo žūklės laiko. Žvejojant ant pirmo ledo blizgiauti geriau plačiai užsimojant, turi būti didelis mostas. Meškerytės galiukas pakeliamas maždaug 30 – 50 cm. Pauzė išlaikoma apie 5 sekundes. Pauzės metu galima lengvai virpinti meškerytės viršūnėlę. Gana dažnai pasiteisina blizgės sodinimo į dugną metodas. Po pauzės blizgė nusileidžia ant dugno ir ją reikia nežymiai truktelti, taip sukeliamas nedidelis dumblo debesėlis. Pirmojo ledo metu ešerys griebia užtikrintai, beveik nereikia pakirtinėti. Belieka tik traukti ešerį, neleidžiant jam pasprukti. Traukiant ešerį patariama dešinę ranką su meškeryte pakelti tiek aukštai, kiek tik įmanoma, kaire ranka paimti valą prie pat eketės ir po to abiem rankom traukti valą ir jokiu būdu neatpalaiduoti. Viduržiemyje blizgiaujant mostas trumpesnis – 10 – 30 cm, o pauzė gali trukti ir 10 sekundžių. Tai visai suprantama, nes viduryje žiemos ešeriai vangūs ir staigūs judesiai gali juos nubaidyti. Kibimas visai ne tas, koks žiemos pradžioje. Kibimas – nestiprūs stuktelėjimai į masalą ir nestiprus sargelio virptelėjimas. Bet koks įtartinas sargelio ar valo judesys ir verta kirsti. Paskutinis ledas tai kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp pirmojo ir paskutinio ledo.

| | |

Ešerys

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų – tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos – raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose – iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs – pavieniui. Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

| | |

Ešerių gaudymas dirbtiniais masalais

Kaip ir lydeka, ne mažesnis grobuonis yra ešerys, kurį gaudant žvejas patiria daug įspūdžių ir malonumo. Sakoma, kad vienas stambus ešerys spiningautojui atstoja dvi lydekas. Ešerys nėra itin stambus, pagavus netoli 1 kg svorio laikomas labai dideliu. Daugiau jų yra ežeruose ir upių užtvankose, todėl ten ir geriausia juos gaudyti. Paprastai laikosi būriais, tik stambesnieji būna pavieniui. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešerys maitinasi triukšmingai, puldamas žuveles vandens paviršiuje. Žuvelės, sprukdamos į visas puses, net iššoka iš vandens, tuo parodydamos žvejui kur ešeriai maitinasi ir kur reikia jį gaudyti. Nors ir godus, tačiau ešerys kartais labai atsargiai griebia masalą.

| | |

Ešeriai

Ešerys viena iš labiausiai paplitusių žuvų. Sutinkamas beveik visoje Europoje (išskyrus Ispaniją), Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV – tai dažniausias žvejų mėgėjų laimikis. Gyvena upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net nedideliuose rūgščiuose ežeriukuose. Spygliuota, raina žuvis, tamsesnės žalios spalvos nugara, šonuose turi 5-9 tamsesnes juostas, pilvas baltas. Žuvies spalvos tonai gali skirtis priklausomai nuo telkinio dugno. Po pirmųjų metų spartaus augimo į ilgį, ešeriai pradeda didinti svorį aukštyn ir platyn. Dėl to didžiuosius ešerius vadina kupriais. Didžiausi ešeriai užauga iki 50 centimetrų ir gali sverti apie 3 kilogramus, literatūroje minimi ir pagauti 5-6 kilogramus svėrę ešeriai. Mažesni ešeriai būriais vasarą dažniausiai laikosi nedideliuose gyliuose, vietose, užaugusiose vandens augalais. Tuo tarpu didieji ešeriai laikosi giliose vietose, dažniausiai pavieniui. Į būrius seklesnėse vietose renkasi vasaros pabaigoje. Iš gylio didesni ešeriai pakyla pamedžioti saulažuves. Žiemos metu į didesnius gylius nusileidžia ir mažesni ešeriai. Ešerių augimas dar nėra galutinai ištirtas. Kelia klausimą, kodėl iš didelio kiekio ešerių ne visi išauga į kuprius. Buvo net manoma, kad didieji ešeriai yra atskira ešerių rūšis. Tikima, kad augimą nulemia ešerių maitinimosi būdas. Didieji ešeriai, mokslininkų nuomone, yra kanibalai, po pirmojo gentainio surijimo ima sparčiai augti, auga apie 4 metus.

| | |

Ant Danės ledo – kova dėl ešerių

Poledinės žūklės entuziastai šeštadienį Klaipėdoje buvo gana gausiai apgulę užšalusią Danės upę – vyrai viliojo ešerius. Ties Mokyklos gatvės tiltu vienas žvejys reporterių apie 11 val. paklaustas, kada atvyko gaudyti žuvų, linksmai tarstelėjo: “Kai žmona išvarė, tada ir atėjau”. Dar vienas numojo ranka, teigdamas, kad kimba tik menki ešeriukai ir pūgžliai, tačiau pridūrė, kad namie kimba tik barakudos. Žvejų susibūrimo vietoje šalia geležinkelio tilto Joniškės gatvėje nuotaikos buvo visai kitokios, mat vyrai traukė vieną po kito vidutinio dydžio, kokių 10-15 cm ešerius. Netoli Danės gyvenantis ponas Rimas per valandą iš upės ištraukė 8 ešerius. “Ateinu čia iš namų, pasėdžiu kelias valandas. Kimba, nekimba, sušąlu, ir einu namo. Ešerius vilioju uodo trūklio lervomis. Kiti – vadinamosiomis avižėlėmis, musių lervomis”, – pasakojo klaipėdietis. Jis žurnalistų akyse per keletą minučių iš po ledo “išpešė” porą vidutinio dydžio ešerių. Ant ledo teko sutikti ir keletą vyrų su mažamečiais vaikais, kurie mokėsi poledinės žūklės gudrybių. Klaipėdietis Martynas prisipažino, kad savo 9 metų sūnų Marką žvejoti ant ledo atsivedė pirmą kartą, tad berniukas uoliai timpčiojo poledinės žūklės meškerę. “Pavyko ištraukti keletą ešeriukų. Galima žuvis gaudyti ant trūklio lervų, tačiau didesnė gali užkibti naudojant blizgę. Sėkmė priklauso ir nuo to, kurioje vietoje skylę lede išgręši”, – teigė Martynas.

Rudeninė lydekų žūklė
| | |

Rudeninė lydekų žūklė

Lydeka – pati populiariausia ir, galima drąsiai sakyti, pati geidžiamiausia mūsų vandenyse gyvenanti žuvis. Kiekvienas vos prakutęs meškeriotojas, nors kartą nuskandinęs blizgę vandenyje, jaučia “pareigą” sugauti lydeką. Lydekos – kaulinės žuvys, tačiau jų pelekuose vyrauja minkšti, elastingi spinduliai, panašūs į karpio, lašišos ar menkės. Įdomus pelekų išsidėstymas – nugarinis pelekas gerokai pasislinkęs atgal, išaugęs tiesiai virš analinio peleko. Šis abiejų pelekų bei galingos uodegos “komplektas” – tai tiesiog tobulas “variklis”, galintis žaibiškai iššauti į priekį torpedos formos kūną. Mokslininkai ištyrė, kad lydeka, sulaikyta puolimo metu, gali turėti pagreitį, aštuonis kartus viršijantį gravitacijos jėgą. Kitaip sakant, jei neatsižvelgtume į vandens pasipriešinimą, vieno kilogramo svorio lydeka turi jėgos patempti aštuonis kilogramus. Lydekos paplitusios beveik visos Europos gėluosiuose vandenyse. Lietuvoje lydekos aptinkamos beveik visuose ežeruose ir upėse, o ypač jų gausu Nemuno deltoje. Ruduo nuo seno žvejų lydekautojų yra vadinamas didžiųjų laimikių laiku. Tai visų metų kantrybės ir laukimo derlius. Pradėjus rudeniškai vėsti orams, margašonės ima aktyviai maitintis kaupdamos atsargas nenuspėjamai žiemai. Šiuo metų laiku lydekos būna pasiskirsčiusios visame vandens telkinyje ir, ko gero, niekas iš anksto nesugebėtų tiksliai nurodyti jų buvimo vietų.

Lydekų žūklė gyva žuvele
| | |

Lydekų žūklė gyva žuvele

Ežeras pakankamai gilus visame savo ilgyje, gylis jau nemažas visai šalia kranto. Prie kranto dažni nuvirtę medžiai, povandeniniai kelmai. Lydekos pasislėpusios stoviniuoja netoli nuo kranto, stengiasi neišsiduoti puldamos eilinę savo auką. Kuojų ar ešeriukų būrius jos nesivaiko, o puola iš savo slaptaviečių pavienes, atsilikusias nelaimėles. Net visai prie pat kranto gylis yra apie 1m ir daugiau, todėl plėšrūnės puolimas plikai žvejo akiai lieka nematomas. Todėl daug kas net nenumano, kad čia netoli kranto ežere gali būti lydekų. Žvejybą spiningu padaro problematiška ne tik povandeniniai kelmai, kiti kliuviniai, bet ir plaukiantys medžių lapai. pastarieji užkliūva už masalo, valo, taip atbaido plėšrūnes. Pirmą kartą pradėjau aš čia gaudyti lydekas gyva žuvele praeitų metų pačioje lapkričio pradžioje. Žvejybos įranga neįmantri: 3.30m ilgio, 20-40g užmetimo spiningas, didelė plūdė, atitinkamas svarelis, pavadėlis, dvišakis kabliukas – štai ir visa ekipiruotė. Pačioje mano sistemėlės gale tvirtinau didesnį svarelį, kuris gulasi ant dugno. Virš svarelio, 30-40cm atstumu pritvirtinamas pavadėlis su dvišakiu. Gyva žuvelė užkabinta ant dvišakio visada yra 20-30cm aukščiau dugno bei pastoviai plaukiojas, “dirba”. Žuvelę kabinu ant kabliuko po nugariniu peleku, niekada neveriu stovinčiame vandenyje per burną – labai daug tuščių kibimų. Žuveles lydekoms gaudau vietoje. Tokiuose vandens telkiniuose lydekos retai migruoja dideliais atstumais.

Lydekos žvejybos ypatumai
| | |

Lydekos žvejybos ypatumai

Pirmiausia lydekų kibimas priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonio kiekio vandenyje. Klasikinė lydekų žvejyba vyksta pagal tokį scenarijų. Lydeka griebia gyvą masalą. Po kelių staigių ritės apsisukimų seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos dydžio ir gyvos žuvelės. Šiuo momentu lydeka lyg sustoja vietoje, suspausdama žuvelę nasruose, lyg lėtai judėdama toliau. Visais atvejais ji prarija ją, perversdama jį nasruose. Pagal valo išsiviniojimą iš ritės galima sekti visą lydekos valgymo procesą. Prarijusi gyvą žuvelę, plėšrūnas tęsia savo kelionę, galbūti, stengdamasis pavyti laiką, kurį išnaudojo žuvies puolimui ir kitiems manevrams. Valas išsilygina ir tai geriausias momentas pakirtimui. Jeigu plėšrūnas yra įspūdingo dydžio, o žuvelė maža, tai griebia ir rija labai greitai. Lydeka tokiu atveju prieš ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medžioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį prarija. Todėl intensyvus valo išsiviniojimas, pirmuoju kibimo etapu, visiškai neapibūdina žuvies didumo ir kibimo kokybės. Jei plėšrūnas griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo išsiviniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėšrūnas, visiškai praris masalą. Šį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą – lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų, o gali ir pradėti intensyviai išsivinioti.