Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją)...
Kaip ir lydeka, ne mažesnis grobuonis yra ešerys, kurį gaudant žvejas patiria daug įspūdžių ir malonumo. Sakoma, kad vienas stambus ešerys spiningautojui atstoja dvi lydekas. Ešerys nėra itin stambus, pagavus netoli 1 kg svorio laikomas labai dideliu. Daugiau jų yra ežeruose ir upių užtvankose, todėl ten ir geriausia juos gaudyti. Paprastai laikosi būriais, tik stambesnieji būna pavieniui. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės...
Ešerys viena iš labiausiai paplitusių žuvų. Sutinkamas beveik visoje Europoje (išskyrus Ispaniją), Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV - tai dažniausias žvejų mėgėjų laimikis. Gyvena upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net nedideliuose rūgščiuose ežeriukuose. Spygliuota, raina žuvis, tamsesnės žalios spalvos nugara, šonuose turi 5-9 tamsesnes juostas, pilvas baltas. Žuvies spalvos tonai gali skirtis priklausomai nuo telkinio dugno. Po pirmųjų metų spartaus augimo į ilgį, ešeriai pradeda didinti svorį aukštyn ir platyn. Dėl to didžiuosius ešerius vadina kupriais. Didžiausi ešeriai užauga iki 50 centimetrų...
Poledinės žūklės entuziastai šeštadienį Klaipėdoje buvo gana gausiai apgulę užšalusią Danės upę - vyrai viliojo ešerius. Ties Mokyklos gatvės tiltu vienas žvejys reporterių apie 11 val. paklaustas, kada atvyko gaudyti žuvų, linksmai tarstelėjo: "Kai žmona išvarė, tada ir atėjau". Dar vienas numojo ranka, teigdamas, kad kimba tik menki ešeriukai ir pūgžliai, tačiau pridūrė, kad namie kimba tik barakudos. Žvejų susibūrimo vietoje šalia geležinkelio tilto Joniškės gatvėje nuotaikos buvo visai kitokios, mat vyrai traukė vieną po kito vidutinio dydžio, kokių 10-15 cm ešerius. Netoli...
Lydeka - pati populiariausia ir, galima drąsiai sakyti, pati geidžiamiausia mūsų vandenyse gyvenanti žuvis. Kiekvienas vos prakutęs meškeriotojas, nors kartą nuskandinęs blizgę vandenyje, jaučia "pareigą" sugauti lydeką. Lydekos - kaulinės žuvys, tačiau jų pelekuose vyrauja minkšti, elastingi spinduliai, panašūs į karpio, lašišos ar menkės. Įdomus pelekų išsidėstymas - nugarinis pelekas gerokai pasislinkęs atgal, išaugęs tiesiai virš analinio peleko. Šis abiejų pelekų bei galingos uodegos "komplektas" - tai tiesiog tobulas "variklis", galintis žaibiškai iššauti į priekį torpedos formos kūną. Mokslininkai ištyrė, kad lydeka, sulaikyta...
Ežeras pakankamai gilus visame savo ilgyje, gylis jau nemažas visai šalia kranto. Prie kranto dažni nuvirtę medžiai, povandeniniai kelmai. Lydekos pasislėpusios stoviniuoja netoli nuo kranto, stengiasi neišsiduoti puldamos eilinę savo auką. Kuojų ar ešeriukų būrius jos nesivaiko, o puola iš savo slaptaviečių pavienes, atsilikusias nelaimėles. Net visai prie pat kranto gylis yra apie 1m ir daugiau, todėl plėšrūnės puolimas plikai žvejo akiai lieka nematomas. Todėl daug kas net nenumano, kad čia netoli kranto ežere gali būti lydekų. Žvejybą spiningu padaro problematiška ne tik...
Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi. Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą...
Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes...
Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti...
Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas...
