Žuvys

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

Blizgiavimo technika gaudant ešerius labai paprasta: staigus mostas į viršų, meškerytė greitai grąžinama į pradinę padėtį ir pauzė, kurios metu pakilusi blizgė nusileidžia, po to vėl mostas ir t.t. Mosto amplitudė gali būti įvairi priklausomai nuo žūklės laiko. Žvejojant ant pirmo ledo blizgiauti geriau plačiai užsimojant, turi būti didelis mostas. Meškerytės galiukas pakeliamas maždaug 30 – 50 cm. Pauzė išlaikoma apie 5 sekundes. Pauzės metu galima lengvai virpinti meškerytės viršūnėlę. Gana dažnai pasiteisina blizgės sodinimo į dugną metodas. Po pauzės blizgė nusileidžia ant dugno ir ją reikia nežymiai truktelti, taip sukeliamas nedidelis dumblo debesėlis. Pirmojo ledo metu ešerys griebia užtikrintai, beveik nereikia pakirtinėti. Belieka tik traukti ešerį, neleidžiant jam pasprukti. Traukiant ešerį patariama dešinę ranką su meškeryte pakelti tiek aukštai, kiek tik įmanoma, kaire ranka paimti valą prie pat eketės ir po to abiem rankom traukti valą ir jokiu būdu neatpalaiduoti. Viduržiemyje blizgiaujant mostas trumpesnis – 10 – 30 cm, o pauzė gali trukti ir 10 sekundžių. Tai visai suprantama, nes viduryje žiemos ešeriai vangūs ir staigūs judesiai gali juos nubaidyti. Kibimas visai ne tas, koks žiemos pradžioje. Kibimas - nestiprūs stuktelėjimai į masalą ir nestiprus sargelio virptelėjimas. Bet koks įtartinas sargelio ar valo judesys ir verta kirsti. Paskutinis ledas tai kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp pirmojo ir paskutinio ledo.

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs - pavieniui. Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Kaip ir lydeka, ne mažesnis grobuonis yra ešerys, kurį gaudant žvejas patiria daug įspūdžių ir malonumo. Sakoma, kad vienas stambus ešerys spiningautojui atstoja dvi lydekas. Ešerys nėra itin stambus, pagavus netoli 1 kg svorio laikomas labai dideliu. Daugiau jų yra ežeruose ir upių užtvankose, todėl ten ir geriausia juos gaudyti. Paprastai laikosi būriais, tik stambesnieji būna pavieniui. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešerys maitinasi triukšmingai, puldamas žuveles vandens paviršiuje. Žuvelės, sprukdamos į visas puses, net iššoka iš vandens, tuo parodydamos žvejui kur ešeriai maitinasi ir kur reikia jį gaudyti. Nors ir godus, tačiau ešerys kartais labai atsargiai griebia masalą.

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.