| | |

Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

| | |

Didelio ežero problemos žvejojant karšius

Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m. Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“. Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m.