Subkultūros

Hipiai, tai subkultūra kilusi iš jaunimo judėjimo, prasidėjusio JAV septinto dešimtmečio pradžioje ir paplitusio visame pasaulyje. Pats žodis hipis yra kildinamas iš amerikietiško žodžio hipster, reiškiančio klubus aptempiančias kelnes. Sąvoka pirmą kartą panaudota apibūdinti bytnikus, atsikėlusius į San Francisko Haight-Ashbury rajoną. Šie žmonės neigė tradicinę kultūrą ir gyvenseną, kūrė atskiras bendruomenes, klausė psychodelic rock, stovėjo seksualinės revoliucijos priešakyje ir naudojo narkotikus (dažniausiai LSD ir kanapes) kaip priemonę savo sąmoningumo tyrinėjimams. 1967 metais „Žmonių Sueiga“ (Human Be-In) San Franciske išpopuliarino hipių kultūrą ir privedė iki legendinės „Meilės Vasaros“, vykusios vakarinėje JAV pakrantėje, ir 1969 metais vykusio Vudstoko festivalio rytinėje šalies dalyje. Jungtinėje Karalystėje mobilios „taikos kolonos“ tarsi piligrimai keliavo į nemokamus muzikos festivalius Stounhendže. Judėjimas žymų mastą įgijo ir Meksikoje bei Naujojoje Zelandijoje, tačiau daugiau ar mažiau buvo aptinkamas beveik visur. Hipių stilius, maniera ir vertybės turėjo didelį poveikį kultūrai, muzikai, televizijai, filmams, literatūrai ir dailei. Jau nuo septinto dešimtmečio pradžios vyraujanti visuomenės dalis įsisavino daugelį hipių kultūros aspektų. Hipių išpažįstamas religinis ir kultūrinis įvairumas susilaukė plačiai nusidriekusio pripažinimo, tokiu būdu Rytų filosofija ir jos dvasinės idėjos pasiekė Vakarų pasaulio auditoriją.

Išgirdęs „Jefferson Airplane“ muziką, ją tikrai pamėgsi. Tave sužavės vaikiškas pirmojo albumo skambesio naivumas, pakerės vėliau atsiradę paslaptingi tonai, galop visa aplinka pradės raibuliuoti ir įgaus magiškos šviesos. Hipių epochos receptas tebeveikia, juolab dėl to, kad realybė irgi išlieka ta pati – beprasmiai karai, buki diktatoriai, nyki visuomenė ir didžiulis noras numetus visus pančius būti kartu... Septintojo dešimtmečio San Francisko muzika buvo kažkas daugiau nei muzika – tai buvo požiūris. Grupės iš šio miesto buvo orientuotos į kai ką kita, nei melodingumu pasižymėję Los Andželo kolektyvai (The Byrds, Buffalo Springfield, The Mamas and the Papas, The Beach Boys) ar įspūdingus triukus savo studijose naudoję anglai (The Beatles, ankstyvieji Pink Floyd, Moody Blues). Kai kurios grupės pajuto Cream ir Jimi Hendrix Experience įtaką, bet jau 1966, prieš Hendrixo debiutinio albumo „Are You Experienced?“ išleidimą, San Franciske bendruomeninės improvizacijos jaudulys pradėjo lenkti poreikį eksperimentuoti. Kitų miestų muzikantai išsiskirdavo purizmu atliekant bliuzo ir roko kūrinius, tuo tarpu San Francisko aplinka tarsi skatino kūrėjus „viską krauti į mišrainę“. Todėl šios scenos palikimas yra muzikine prasme sunkiai aprėpiamas, ir jį sunku priskirti prie kokių nors kategorijų. San Francisko muziką nelengva kopijuoti – improvizacija muzikantą „nuneša“ į ten, kur niekas kitas nepateks.

Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika - tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį - rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“ Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė.

Hipių judėjimas sovietinėje Lietuvoje buvo didžiausias ir stipriausias jaunimo judėjimas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose kilęs (JAV, persiritęs per Didžiąją Britaniją, paskui ir per Vakarų Europą) hipių judėjimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos, kur tapo vienu iš masiškiausių ir ryškiausių jaunimo judėjimų. Hipiai tarsi „neįtilpo“ į „normalios“ visuomenės rėmus, atsiribojo nuo jos. Jie buvo maištaujantis avangardas: neigė komunistų propoguojamas vertybes, oficialias mąstymo, išvaizdos normas, nesiskaitė su įprastiniais visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais. Hipiai žavėjosi tuo, kas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama (roko muzika, domėjimasis rytų religija ir filosofija, narkotikai, etc.). Jie padėjo pagrindus vėlesniems jaunimo judėjimams, su jais siejamas ir roko gimimas bei jo išpopuliarėjimas. Lietuvoje, kur vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, hipai tapo alternatyva ne tik jam, bet ir visai to meto jaunimo kultūrai. Lietuviškoje istoriografijoje šis savotiškos jaunimo „revoliucijos“ etapas iki šiol nebuvo tyrinėtas. Tiesa, jau po truputį pasirodo studijos, kurios daugiau ar mažiau liečia šį užmirštą istorijos tarpsnį, bet išsamių tyrimų, liečiančių tam tikros sovietmečio jaunimo dalies kultūrą, iki šiol nėra. Todėl literatūra, susijusi su šiame darbe nagrinėjama tema, nėra gausi ir išsami. Ir iš viso, apie jaunimo kultūrą ar judėjimus sovietinėje Lietuvoje beveik nėra rašyta.

Ko šiandien klausosi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai? Buvę ilgaplaukiai, pavargę nuo pragariško jaunystės eliksyro, nuo visų ZZ TOP brauškalų, Van Haleno saikingo metalinio erzelio, pasitenkina dažniausiai ramesniu bliuzu, kiti panyra į klasiką (kodėl nors kartą gyvenime nepasigėrėti Filadelfijos simfoniniu ar Jaša Heifecu?), prakaituoja džiazo koncertuose. Vienetai įsigilino į avangardą, parsidavė triukšmo estetikai. "True sailing is dead", tikras buriavimas mirė, - dainavo Jimas Morrisonas. Ar dar gyvas tikras rokas? Pensininkų "The Rolling Stones" koncertuose stadionų publika šėlsta, kai kurios porelės net mylisi tarp gerbėjų skambant "Negyvoms gėlėms" ar "Laukiniams arkliams". Ir senukai rolingai kol kas uždirba daugiau už visas Britney. Seni hipiai visai nebijo mirti, nes moka mylėti. Taip, po dešimtmečio jų nebebus. Kiek liko tų mūsų kartos nenupezusių atlikėjų? Kadaise, apsilankęs jankių krašte, užsukau į Naująjį Orleaną, mat ten gimė visa ši velniava. Niekuomet nemėgau diksilendo, bet kai Prancūzų kvartale, "Preservation Hall" daržinėje, už vieną dolerį pasiklausiau senukų negrų atliekamo dixie, supratau, kokia muzika yra linksmiausia pasaulyje. Tie seniai juodžiai, rodės, nuvirs iš tingulio, o pliekė taip užkrečiamai, kad visa "bakūžė", kurioje, beje, pradėjo savo karjerą Armstrongas, šoko. Jei norite suprasti mūsų šaknis, vykite, kaip daugelyje dainų pasakoja rokmenai, bliuzmenai, džiazmenai, į Naująjį Orleaną, nebūtinai Mardi Gras festivalio dieną.

Dainos gelbsti, prikelia, įkvepia, suvedžioja, nuramina. Vieniems patinka matinės, miglotos, kitiems - nepadorios. Vieniems - nieko nereiškiančios, padedančios užsimiršti, kitiems - tik prasmingos, dramatiškos, piktdžiugiškos, vingrios, nutrūktgalviškos. Vieniems dainos - sekso pakaitalas, kitiems - papildas, fonas. Dainos - maži mūsų romanai, novelės. Kartą nežinojau, kaip elgtis keblioje situacijoje, ieškodamas išeities klausiausi "Deep Purple" dainos "Living Wreck". Išsiverčiau pavadinimą. Jie dainavo apie laivo nuolaužas, griuveną. Supratau, kad pats esu gyva griuvena, tai paskatino keisti padėtį. Tik netampykit marškinėlių, nesispjaudykit. Kai perskaitysit, galėsit spirti į storą mano užpakalį. Pirmiausia apie lietuviškas, pamirštas dainas. Kas nerūpestingai skaldė apie išsiskyrimą? Berods "Gintarėliai" sakė - neisiu ta gatve, kuria tu nuėjai, nedainuosiu tos dainos, kur dainavai, nes tu eini, dainuoji su kitu. Ir man negaila nieko, tik vasaros. Cool. Arba mes dar susitiksim, taip mėnuo man sako, ne veltui jis lieja sidabrą ant tako. Paprasta, genialu. Susitiksim, dar ne viskas prarasta. Tokia viltis lieka normali, vyriška. AR NEPASTEBĖJOTE, KAD GERIAUSIOS YRA TOS DAINOS, KURIŲ KLAUSĖMĖS, KAI MOKĖJOME KARŠČIAUSIAI MYLĖTI? Tad gal kam nors tai buvo tvistas "Ja pušistyj belenkij kationok", kitam - "Senieji Vilniaus stogai". TADA net panos klausėsi roko. Beveik visos. "Raganiai" jau prieš 30 metų pliekė be kompleksų.