Author: Šiaurys Narbutas

Ko šiandien klausosi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai? Buvę ilgaplaukiai, pavargę nuo pragariško jaunystės eliksyro, nuo visų ZZ TOP brauškalų, Van Haleno saikingo metalinio erzelio, pasitenkina dažniausiai ramesniu bliuzu, kiti panyra į klasiką (kodėl nors kartą gyvenime nepasigėrėti Filadelfijos simfoniniu ar Jaša Heifecu?), prakaituoja džiazo koncertuose. Vienetai įsigilino į avangardą, parsidavė triukšmo estetikai. “True sailing is dead”, tikras buriavimas mirė, – dainavo Jimas Morrisonas. Ar dar gyvas tikras rokas? Pensininkų “The Rolling Stones” koncertuose stadionų publika šėlsta, kai kurios porelės net mylisi tarp gerbėjų skambant “Negyvoms gėlėms” ar “Laukiniams arkliams”. Ir senukai rolingai kol kas uždirba daugiau už visas Britney. Seni hipiai visai nebijo mirti, nes moka mylėti. Taip, po dešimtmečio jų nebebus. Kiek liko tų mūsų kartos nenupezusių atlikėjų? Kadaise, apsilankęs jankių krašte, užsukau į Naująjį Orleaną, mat ten gimė visa ši velniava. Niekuomet nemėgau diksilendo, bet kai Prancūzų kvartale, “Preservation Hall” daržinėje, už vieną dolerį pasiklausiau senukų negrų atliekamo dixie, supratau, kokia muzika yra linksmiausia pasaulyje. Tie seniai juodžiai, rodės, nuvirs iš tingulio, o pliekė taip užkrečiamai, kad visa “bakūžė”, kurioje, beje, pradėjo savo karjerą Armstrongas, šoko. Jei norite suprasti mūsų šaknis, vykite, kaip daugelyje dainų pasakoja rokmenai, bliuzmenai, džiazmenai, į Naująjį Orleaną, nebūtinai Mardi Gras festivalio dieną.

Dainos gelbsti, prikelia, įkvepia, suvedžioja, nuramina. Vieniems patinka matinės, miglotos, kitiems – nepadorios. Vieniems – nieko nereiškiančios, padedančios užsimiršti, kitiems – tik prasmingos, dramatiškos, piktdžiugiškos, vingrios, nutrūktgalviškos. Vieniems dainos – sekso pakaitalas, kitiems – papildas, fonas. Dainos – maži mūsų romanai, novelės. Kartą nežinojau, kaip elgtis keblioje situacijoje, ieškodamas išeities klausiausi “Deep Purple” dainos “Living Wreck”. Išsiverčiau pavadinimą. Jie dainavo apie laivo nuolaužas, griuveną. Supratau, kad pats esu gyva griuvena, tai paskatino keisti padėtį. Tik netampykit marškinėlių, nesispjaudykit. Kai perskaitysit, galėsit spirti į storą mano užpakalį. Pirmiausia apie lietuviškas, pamirštas dainas. Kas nerūpestingai skaldė apie išsiskyrimą? Berods “Gintarėliai” sakė – neisiu ta gatve, kuria tu nuėjai, nedainuosiu tos dainos, kur dainavai, nes tu eini, dainuoji su kitu. Ir man negaila nieko, tik vasaros. Cool. Arba mes dar susitiksim, taip mėnuo man sako, ne veltui jis lieja sidabrą ant tako. Paprasta, genialu. Susitiksim, dar ne viskas prarasta. Tokia viltis lieka normali, vyriška. AR NEPASTEBĖJOTE, KAD GERIAUSIOS YRA TOS DAINOS, KURIŲ KLAUSĖMĖS, KAI MOKĖJOME KARŠČIAUSIAI MYLĖTI? Tad gal kam nors tai buvo tvistas “Ja pušistyj belenkij kationok”, kitam – “Senieji Vilniaus stogai”. TADA net panos klausėsi roko. Beveik visos. “Raganiai” jau prieš 30 metų pliekė be kompleksų.