Dainos gelbsti, prikelia, įkvepia, suvedžioja, nuramina. Vieniems patinka matinės, miglotos, kitiems – nepadorios. Vieniems – nieko nereiškiančios, padedančios užsimiršti, kitiems – tik prasmingos, dramatiškos, piktdžiugiškos, vingrios, nutrūktgalviškos. Vieniems dainos – sekso pakaitalas, kitiems – papildas, fonas. Dainos – maži mūsų romanai, novelės. Kartą nežinojau, kaip elgtis keblioje situacijoje, ieškodamas išeities klausiausi “Deep Purple” dainos “Living Wreck”. Išsiverčiau pavadinimą. Jie dainavo apie laivo nuolaužas, griuveną. Supratau, kad pats esu gyva griuvena, tai paskatino keisti padėtį.

Tik netampykit marškinėlių, nesispjaudykit. Kai perskaitysit, galėsit spirti į storą mano užpakalį. Pirmiausia apie lietuviškas, pamirštas dainas. Kas nerūpestingai skaldė apie išsiskyrimą? Berods “Gintarėliai” sakė – neisiu ta gatve, kuria tu nuėjai, nedainuosiu tos dainos, kur dainavai, nes tu eini, dainuoji su kitu. Ir man negaila nieko, tik vasaros. Cool. Arba  mes dar susitiksim, taip mėnuo man sako, ne veltui jis lieja sidabrą ant tako. Paprasta, genialu. Susitiksim, dar ne viskas prarasta. Tokia viltis lieka normali, vyriška. AR NEPASTEBĖJOTE, KAD GERIAUSIOS YRA TOS DAINOS, KURIŲ KLAUSĖMĖS, KAI MOKĖJOME KARŠČIAUSIAI MYLĖTI? Tad gal kam nors tai buvo tvistas “Ja pušistyj belenkij kationok”, kitam – “Senieji Vilniaus stogai”. TADA net panos klausėsi roko. Beveik visos.

“Raganiai” jau prieš 30 metų pliekė be kompleksų: “Kam save varžyt, jei šiandien nemirsim, tai rytoj, o gal poryt nuskendo arklio siela šuliny”

Buvo psichodelinių tekstų: “Skrajojančio dramblio klausimas dviem silkėms, į kurį žino atsakymą tiktai troleibuso konduktorius”. O.Zacharenkovo hipiškas menas, Sukurtas iš švento nuobodulio ir aplinkos absurdiškumo.

Yra vienas kitas super (nieko bendra su superstu) lietuviško folko gabalas. Pavyzdžiui, apie tai, kaip dangoraižiai ar ten tos Vakarų žvaigždės išdūrė K.S. akis.

Ai, žinau tą jo Sarą, su kuria išsiskyrė. Viename buklete mačiau – labai gražaus veido buvo žydaitė. Bobas sukūrė jai dainą, kad mylės amžinai. Ar menininkas turi nuolat būti nelaimingas? O kas ta Sara? Dylanas pasiūlytas Nobelio premijai. Jo tekstai apie Idiotą vėją arba Nevilties alėją. Gavau vakar tavo laišką, kai tik nulaužiau durų rankeną, tu klausi, kaip man sekasi? Ar tai anekdotas? Nerašyk man laiškų, nes dabar blogai skaitau, nebent rašytum juos iš Nevilties alėjos.

Turi humoro Zimmermanas Dylanas. Pvz., Jack the heart. Žodžių žaismas. Tas jackas yra kištukas, prijungtas prie elektrinės gitaros laido. Į stiprintuvą gali įkišti kaip į moteriškės mieliausią vietelę. Toks džekas – tikroji moterų širdis. O šūksnis – nesudužk ant manęs šiąnakt! Kaip grubu ir kartu romantiška. Tai mūsų kartos kokybės ženklas. Oi, būčiau pamiršęs. Bobas gerai niurna tokiame šmote: “Gal gali išropoti pro savo langą?” Patikrinkite, visai nieko. Tik įsivaizduokite, kaip koks banalka ropoja pro langą, stena, net nežinodamas, kodėl. Senos Zimmermano dainos skamba tobulai, na, gal nebe taip šviežiai.

Na, kiti prieštaraus. Hipiškiausia grupė buvo rolingai. Dylanas pavydėjo jų Satisfaction. (I can’t get no). Senas žydas sakė: “Tai aš galėjau ją sukurti”. Visos kartos problemą atspindėjo trys žodžiai: “Negaliu aš pasitenkint”.

Blogiukų įvaizdį pasirinkę “akmenys” šuorais stulbino korespondentus. Micko Jaggerio paklausė:

– Kuo ypatingas tavo charakteris?

– Visada noriu moters.

Kitas profesorius įžūliai pasiteiravo ilgaplaukio Micko:

– Tu merga ar vyrukas?

Mickas parodė. Spaudai patiko.

Dar kiti domėjosi:

– Ko jums trūksta?

– Naftos gręžinių.

Jiems netrūko nieko. Panos, vinčensas, koksas, turboautikai, koncertai, stadionai, drambliai, klounai. Nors nuo tų dramblių ir Kalifornijos komikų, kurie tyčiojosi iš “The Rolling Stones” per pirmąsias gastroles, jie vėmė ilgai. Paskui dar Altamontas. Pragaro angelai, harlėjus apžergę mušeikos saugojo festivalį. Nugalabijo kelis nekaltus žmones. O rolingai siuvo tada savo nelaimingą gabalą “Užuojauta velniui”. Tada jau patys išsigando.

Vienu metu klausiausi šios dainos po keletą kartų per dieną. Labai gražus refrenas. O šiaip esu abejojantis. Kaip ir žydelis, nespjaučiau į Sutvėrėją – ui, o jeigu yra? Bet abejonių daug. Vienas gėjus Manhatene per paradą važinėjosi ant riedučių, įsispraudęs į sutaną, pasikabinęs ant krūtinės lentelę: “Aš esu velnias”.

“Kada aš tapsiu išmintingesnis, geresnis?” When? Van Morrisonas jaunystėje siautė savo Airijoje. Emigravo. Vieną dainą apie tai įkalė. “To Long in Exile”. Per ilgai buvo emigrantas, kaip ir kiti garsieji airiai – Joyce’as. Gal ta Airija kiek nuobodi tupykla? Panaši į Balbieriškį? Nes daugiau jų gyvena Valstijose nei pačioje Airijoje. Nepatikėsite, nepamenu, kaip vadinasi tas diskas, bet ant viršelio puikuojasi gulbė. Geriausias jo CD. Jei būčiau Šv. Tėvas, visose bažnyčiose skambėtų Van Morrisonas: “When will I Ever Learn to Live in God?” (“Kada aš pagaliau išmoksiu gyventi su Dievu?”), o ne supeliję viduramžių madrigalai.

Buvau mišiose Penktojoje aveniu per šv. Kalėdas, ten neskaldė roko muzikos, bet vargonai taip užpjovė, kad pasijutau lyg geram Heavy Metal šou. Po to kaifavau visą savaitę, beje, visus mano prašymus tuomet Dievulis išpildė. Gaila, nepaprašiau milijono baksų. Matyt, jis dalyvauja tik moderniose, nepriplėkusiose šventyklose. Taigi, broliai, nenusiminkit. Dievas turi gerą skonį!

Jūs pėdinate gatve, prieina vyras, paklausia, kuri valanda? Nėra laiko! Daugiau nėra jokio laiko. Fain, ar ne? Kaip senais hipių laikais, kuriuos užfiksavo grupė “Chicago”. Čikagos, vėjų miesto, muzika. Jei jums sudirbta nuotaika, viršininkas prišiko į sielą, pana ar žmona verta, kad paimtum ją už čiurnų, iškištum pro langą, laikytum aukštai virš grunto, devintajame aukšte- nesiklausykite zyzimo, o geriau, jei jums dar neatjungė elektros, užkoksinkite “Chicago”. Galite kitus gabalus pabandyti – “Nuspalvink mano pasaulį”, “Šeštadienis parke”, “Tik tu ir aš”. Jie įvarė apie 12 genialių dainelių. Padės prisikelti šlykštų pirmadienio rytą, kai kava baigėsi, cigarečių nėra, imbiero šaknys sutežo, žalia arbata supelijo, už sienos kažkokie išgamos groja meksų estradą, daužo maltinukų mėsą, tuo tarpu per jų teliką sekso maniakas rėkia: “Dar, dar, dar!”

Ar žinote ožio balso dainininką, gitaristą Alviną Lee? Britas, įsimylėjęs Valstijas, bet likęs gimtinėje.

O dabar apie dainą. Juk tai mūsų geriausi laikai. Tu nežinai jos vardo. Tad dar lengviau bendrauti. Sakyti “labas” � banalu. Susitinki, lyg toliau bendrauji, tartum nebuvote išsiskyrę. Ir ji nežino tavo vardo, visiems tie formalumai pašvilpt. Arba susikurdavome vardus, panašius į savo roko dievaičių, arba rasdavome kokį herojų romane “Kelyje”. Selas, Dinas, Marilu. Kurį laiką skleidžiau paskalas, kad daina “I don�t know that you don�t know my name” yra hipių himnas. Laisvosios meilės, nerūpestingo, netvarkingo sekso laikų tonusinė dainelė, kuri trunka tik minutę su kapeikomis.

Alvinas Lee atsakančiai skaldo bugius, bliuzus, nors, kaip sakiau, – jis ne amerikietis. Jei jums nepatiks minėta daina, berods įrašyta diske “Shhh”, tai rasite kitų opusų, vertų dėmesio. Hardo mylėtojams – “Mylėk kaip vyras”, “Saldi šešiolikmetė”, nors abejoju, ar taip jau jos saldžios, gal kvailos greičiau per visą savo ploną pilvą. Yra skaudus geras rokinis bliuzas “Aš atsikėliau anksti rytą, mano beibi buvo dingusi”. Labiau patinka “Du kartus mama”. Jie teigė, kad tokią muziką klausys tik po 10 metų. Manė, kad lenkia laiką, nors tai buvo tik modernus, geras rokas. Na, jie pirmi į pirmą vietą iškėlė boso gitarą tame pačiame diske “Ša”. Ne blogesnis abumas – “Erdvė laike”. Ponas Lee vis dar leidžia solinius diskus, grupės “Po dešimties metų” jau nebėra.

Tais laikais ant plastmasinių plokštelių rašydavo: “Klausykitės labai garsiai!” Gėlių vaikai manė, kad didžiausia laimė yra pasimylėti “užsimetus” narkotikų, klausantis geros muzikos.

Ar gali būti prasta daina “Plieninis žmogus”? O “Žiurkių salotos”?

Visas antrasis “Sabbath” diskas “Paranoid” yra klasiškas. Gal todėl po jo naujieji metalai su ACDC proklamistais atrodė kiek dirbtini? Jaunystėje imponuoja tie visi galvažudžiai, ryjantys scenoje šikšnosparnius, driežus, varliagyvius. O, aš kietas taip pat! Galiu būti kietas!

Vėliau nakties kūriniai kiek blanksta, nors žavesio nepamiršti. Bet patiki, kad ilgaamžiškiausios dainos, ko gero, yra apie romantišką jausmą. Apie meilės nuotykio nuokalnes, pakilimus, euforiją, skausmą.

Ak, apie tas ilgaamžes meilės dainas galima postringauti iki apsisiusiojimo. Geros, jei atvirai, tos dainos. Aklasis juodukas genijus dainoje “Tu esi mano gyvenimo saulės šviesa” gražiai išvedžiojo: “tu esi mano akies obuolys, amžinai liksi mano širdyje”

Ir perspėjo nekvailai kitame gabale: “neapykanta vaikšto aplink, sustabdykime tai, kol ne vėlu – net meilei reikia meilės šiandien”.

Po to buvo toks paprastas hitas: “paskambinau tau tik pasakyti, kad myliu tave” Tos jo dainos dar nenumirė. Visų pirma ilgai išsilaikė kaip topai, t.y. populiariausių dainų dešimtukuose, ir panašiai. Dar šiandien retkarčiais nuskamba per radiją.

Gal geriausias jo diskas vis dėlto buvo “Talking Book” su hitu “Supperstition”, aukščiau minėta meilės daina “Tu esi mano saulės šviesa”. Dar ten rasite liūdnoką prisipažinimą: “Ieškau kitos vargšės meilės”. Tu man vakar pasakei “sudie”, dabar ieškau naujos mergaitės savo gyvenime. O prieš tai visos dienos buvo laimingos. Kol tu pasakei good-bye. Vienas apžvalgininkas pareiškė, kad gal tik dainų kūrėjai nutuokia, ką Jėzus jautė, kai jam buvo bloga nuotaika. Tačiau Wonderis net ir blogai nusiteikęs nekūrė slogaus, lėkšto poptauškalo.

Visiška priešingybė jausmingajam aklajam soul genijui – intelektualusis pykčio pranašas, amžinasis rūkalius, tikrasis autsaideris, proto bokštas Frankas Zappa, toks artimas lietuviui, todėl šio San Francisko menininko statula yra Vilniuje. Ne vieni esame keistuoliai. Čia asmens iniciatyva. Pavyzdžiui, didžiajam Johnui Coltrane’ui abstraktus paminklas iškaltas kažkur Tatrų kalnuose, Čekijoje, dar sovietiniais laikais.

V.Havelas ne tik pasakė, kad raudonąją komunizmo imperiją sugriovė roko muzika ir džinsai. Jis dar kvietė Franką Zappą dirbti Čekijos kultūros ministru. Neaišku, kodėl mintis neįsikūnijo, bet vien sumanymas vertas aplodismentų.

Kiek tas Frankas prisityčiojo iš įvairių valdininkų, JAV prezidentų, verslininkų, kongresmenų, religinių fanatikų, apspangusių narkomanų, saldžių šou žvaigždžių ir kitų pirdžių!

Intelektas pakeičia seksualumą? Ar atstoja? Vargu, chebra, sakau atvirai. Blogiau, kai nėra nei vieno, nei antro.

O ta jo daina “Dirty Love” buvo gan skaudi, pamokoma. Padėdavo ironiškai pačiam pažvelgti į savo gyvenimą. Maždaug aštuntame dešimtmety gan populiarios buvo dainos be melodijos, su klaikiais savižudiškais tekstais. Kodėl tas triukšmas išlindo? Laiko žymė. Verslininkai bandė parduoti net tokį produktą. Ne visos recenzijos buvo nupirktos. Vakaruose jas dažniausiai rašo gyvenimo nepatyrę, jauni žmonės. Jie saugiai sėdi savo butuose, nerizikuoja net autobusu į darbą nuvykti. Perklauso atsiųstą diską, elektroniniu paštu nusiunčia teigiamą recenziją apie triukšmo ir mėšlo gabalą. Suprantama, toks “kūrinys” juos išjudina, recenzentams gal pabodę perdėm vienodos, melodingos, gražios poparanžuotės, kurių tenka klausytis vis tuose pačiuose iščiustytuose apartamentuose. Vienas anglų muzikos kritikas prisipažino, kad nuolat rašyti teigiamas recenzijas yra gan nuobodu. Todėl ieško priekabių. O netradiciniai bandymai dažnai sulaukia aplodismentų. Tas pats anglų kritikas subtiliai stebėjosi, kaip galima vadinti bitlus geriausiais dainų kūrėjais po Schuberto. Juk tai lengvoji muzika! Šiandien niekas nenustemba, kai “The Beatles” kūrinius vadiname menu. Tikėtina, kad ateityje menu vadins bumčikus.

“Sex Pistols” smogė Londono roko isteblišmentui, kuris vartaliojosi tarp klaidžiojančio artroko ir stimpančio heavy metal. Jei atvirai, muzikos išnaudotojų nebepatenkino pajamos iš postbitlomaninės karštinės. Verslininkai dar kiek pasidžiaugė pelnais iš glam roko, iščiulpė T.Rexus, puolė ieškoti naujų vėjų, kurių Londone visuomet apstu.

“Sex Pistols” buvo proletariškiausia, demokratiškiausia grupė. Simbolinė jų daina “I am a Lazy Sod” – “Esu tingus mulkis” iš koncertinio CD “Better Live than Dead”. Tikrai jie geriau norėjo koncertuoti, nei mirti, bet paskutinė disko daina vadinasi “Pasidavimas”. Koncertinis įrašas, deja, neatstoja gyvo pankiško šou, kur energija liejasi per kraštus. Ta nepažabota, vaikėziška jėga buvo pagrindinis pankų koziris prieš profesionalesnę, bet pernelyg nuglaistytą roko muziką. Po pankroko atoslūgio devintajame dešimtmetyje garažinis rokas pasisėmė žavaus mėgėjiškumo ir tam tikros realistinės gyvenimo smarvės iš pankų. Ant sienų dar pastebime užrašus “Punks not dead” – “Pankai nemirė”, mes mielai apsilankytume jų gaivališkuose koncertuose, bet klausytis įrašų- jie neperduoda to užtaiso.

Views All Time
Views All Time
2489
Views Today
Views Today
1
0 0