Emo

Politikai atrado naują veiklos sferą – mados pasaulį. Jau rašėme apie Lietuvos seimūnus-stilistus parlamente, uždraudusius naudoti raudonas žvaigždes, bet dar smagesnė mados naujiena atėjo iš Rusijos Valstybės Dūmos. Čia buvo svarstomas įstatymas, kuriuo siekiama uždrausti visame pasaulyje dabar tarp jaunimo populiarų emo stilių. Įstatymo rengėjai tvirtina, kad rengimasis juodai-rožiniais rūbais, ryškus makiažas su išpaišytomis ašaromis, ant vienos akies užšukuoti plaukai ir liūdnos muzikos klausymasis labai neigiamai veikia Rusijos jaunimą ir griauna jo šviesią ateitį. Prilyginę emo stilių ir jo daromą žalą skinhedams, įstatymo rengėjai pasiūlė jį uždrausti valstybės lygiu.

Kas gi tie berniukai ir mergaitės, užtvindę gatves juodai rožine beprotybe? Emo mada – keista gatvės mados kryptis, gimusi, kaip tai dažnai atsitinka, iš muzikinio žanro. Emo jau seniai pavergė jaunuolius, nieko bendro neturinčius su emotional rock muzika, jiems tiesiog patiko kedai rausvais raišteliais ir suplėšytos pėdkelnės. Tikrieji emo vadina tokius „pozuotojais“ arba fake’ais, keiksnodami juos už nepakankamą pagarbą savo kultūrai. Bet tai visai natūralus procesas. Niekas neprivers mūsų išmokti atmintinai visų grupės „Kiss“ dainų žodžių prieš pasirodant mieste su odine striuke. Nesigilindami į nereikalingas smulkmenas, pasakykime tik tiek, kad emo arba ymo save vadina jaunimas, teikiantis didelę reikšmę savo emociniams išgyvenimams, o emo muzikos šaknys slypi 80-ųjų hardroke. Kas tai? Na, kad suprastum, kas patinka emo, reikėtų paklausyti ko nors iš „Fall Out Boy“, „The Used“, „Panic! At The Disco“, „My Chemical Romance“, „Saosin“ ir t.t. Tačiau jei apnuoginti nervai ir grynos emocijos, lydimos gitaros ritmų nepadarė tau jokio įspūdžio, o noras persipjauti venas tave aplanko ne dažniau nei kartą ar du per metus, vis tiek gali būti, kad užsimanysi pasiskolinti iš emo stiliaus keletą gerų idėjų. Taigi koks yra emo stilius? Tikras emo: tiesūs, dažniausiai juodi plaukai, kreivi prilaižyti kirpčiai, dengiantys pusę kaktos, o pakaušyje plaukai pakelti ir suvelti. Plaukai gali būti ir ne juodi, tačiau dalis sruogų bus nudažytos juoda arba rožine spalvomis.

Didmiesčių gatvės mirga nuo viena už kitą įdomesnių subkultūrų: hipiai, pankai, gotai jau yra atpažįstami, ko gero, ir mūsų močiutėms, tačiau vis dažniau išgirstame apie naują, iki šiol negirdėtą „veislę“ – tai EMO. Interneto forumai lūžta nuo diskusijų už ir prieš “emo” stilių. Jaunos merginos kone alpsta, aptarinėdamos “emo” berniukų grožį, o tėvai jau ima melstis, kad tik atžala nenuspręstų tapti tėvu… “Emo” (ang. emotional punk) – jaunimo srovė, prasidėjusi JAV, turinti savo stilių ir “pripažįstamas” muzikos grupes. “Emo” – tai punk/hardcore muzikos substilius, išpopuliarėjęs ir dabartinę formą įgavęs devinto dešimtmečio viduryje. “Emo” dar vadinamas emociniu, jausminguoju hardcore’u. Neseniai pasiekusi Lietuvą, “emo” banga įtraukia į savo gretas vis daugiau paauglių, kurie nori pademonstruoti savo išskirtinumą ir naujas, negirdėtas, mažai kam suprantamas tiesas. Naujoji subkultūra formuoja paauglio atsiskyrėlio, atstumtojo įvaizdį. Jiems būdinga depresija, polinkis į saviizoliaciją, liūdesį ir savęs menkinimą. “Emo” subkultūros atstovai išreiškia save rengdamiesi gothic ir punk stiliaus drabužiais. Labai svarbi jų gyvenimo dalis – muzika, o ypač jų mėgstamos grupės. Dainų žodžiai yra cituojami visur ir visada. Būdami itin emocionalios asmenybės, “emo” taip pat kuria eiles, dainas, prozą dažniausiai apie liūdesį, vienatvę, skausmą, meilę ir visuomenės bukumą. “Emo” – tai emocionalusis punk rokas su pop priemaišomis, susiformavęs ir pakrikštytas Vašingtone.

Brėkštant droviai apsnigtam viduržiemio rytui į rožinio miesto vartus pasibeldė vaikinas ir nusibraukė juodų plaukų sruogą nuo akių. Apsikabinau truputį per saldžios kinrožių arbatos puodelį ir susikaupusi užkalbinau. PinkCity: Labas, gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad nori papasakoti apie emo, kaip yra iš tikrųjų. Nes TV oi kokių nesąmonių pripasakoja… Emo: Sveika, PinkCity. Taip, mane tikrai šokiravo tie visi įvykiai Kaune. Šokiravo ne tik žmonių, bet ypač žurnalistų nuomonė apie emo “judėjimą”. PinkCity: Kodėl? Šiaip visus šokiravo savižudybės… Emo: Mano asmenine nuomone, tai net nebuvo savižudybės. Daugelis “kitokių” paauglių lipa ant apleistų pastatų stogų, kur vaikščioti pakankamai pavojinga. Pats ne kartą buvau užsirioglinęs ant prie Kauno “Akropolio” esančio stogo. Aš tikrai manau, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, ypač pirmos mergaitės kritimas. Gali būti, kad antra ir nusižudė, bet ne dėl to, kad ji buvo emo, tiesiog ji sunkiai galėtų gyventi toliau, mačius savo geriausios draugės žūtį. Šiaip iš tiesų vien tų savižudybių nenorėčiau labai nagrinėt, nes jų tikrai nepažinojau ir negaliu 100% būt užtikrintas savo nuomone. Labiau norėčiau atkreipt visuomenės dėmesį apie klaidingai susidariusią nuomonę apie pačią emo kultūrą. Ir dar.. vienas dalykas yra emo, o kitas dalykas emo išvaizda. PinkCity: Gerai, tada papasakok, kas apskritai yra emo. Emo: Emo kultūros pradžia prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man emo asocijuojasi su grupe Weezer.

Prieš kelias savaites kažkuriame Lietuvos tinklaraštyje pamačiau naują subkultūrų terminą – „Scene“. Iškart susidomėjau, kas tai per dalykas. Kažkokiame internetiniame terminų žodyne susiradau, kad tai Emo subkultūros atšaka. Taigi, šiame straipsnyje pabandysiu aptarti Emo, senųjų Emo ir Scene subkultūras. Emo. Tikriausiai niekam nereikia pasakoti, kas yra Emo. Tereikia atsidaryti Google vaizdų paiešką ir įrašyti ten „emo“. Tačiau bandant juos apibūdinti, kyla sunkumų. Dažnai Emo yra turtingų tėvų vaikai, kurie buvo lepinami, todėl dėl išlepimo ir neturėjimo ką veikti ieškojo saviraiškos būdo. Gotai tokiems per prasta – purvina, baisu, juoda. Pankai netinka – tėvai neleidžia nei gerti, nei rūkyti, darytis skiauterių. Todėl tokie jaunuoliai dažnai tampa Emo. Daug kas nežino, tačiau Emo galima skirstyti į dvi grupes – senoji karta ir naujoji karta. Aš priklausiau senajai Emo kartai, kurios jau beveik nebeliko, todėl šiais dalykais ir domiuosi. Kartų skirtumai. Kuo skiriasi senieji Emo nuo naujųjų? Pirmiausia tuo, kad mums nebūdavo svarbu mūsų apranga ir išvaizda, kas yra svarbiausia dabartiniams Emo. Antra, mūsų klausoma muzika visiškai skiriasi nuo naujosios kartos Emo muzikos. Mes klausėmės muzikos, kurios žodžiai turi prasmę, muzikos, kur iš tikro yra emocionali, o ne prikimšta dirbtinių emocijų ir seiliojimusį apie meilę. Jei norite išgirsti skirtumą, štai geras pavyzdys senosios kartos Emo-Hardcore (dar vadinamos Screamo) muzikos.

Emo (sutr. jausminis hardcore’as) yra hardcore punk muzikos substilius, atsiradęs devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia emo buvo vartotas kaip apibūdinimas to meto nepriklausomo (indie) roko grupėms, kurios turėjo tam tikrus nusistovėjusius bruožus. Visų pirma emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika, susiformavusi Vašingtono regione. Kiek vėliau pavadinimas kito į emocore, kuris apibrėžė to įkvėptas kitų regionų emotional hardcore grupes. Pavadinimas emo kilo iš to, jog tuometinės grupės neįprastai ekspresyviai ir emociškai gyvų koncertų metu atlikdavo savo programą. Labiausiai šį reiškinį atspindinčios grupės buvo Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, o kiek vėliau – Moss Icon. Pirmoji emo muzikos grupių banga pasibaigė prasidėjus dešimtam dešimtmečiui, kada atlikėjai išsiskirstė. Prasidėjus dešimtajam XX a. dešimtmečiui, į emo muzikos sceną ėmė integruotis indie rock atlikėjai, paskatinti anuomet garsios grupės Fugazi, kurios sudėtyje buvo ankstesnių grupių Rites Of Spring ir Embrace lyderiai Ian MacKaye ir Guy Picciotto. Ši indie rock interferencija, sietina su grupėmis Sunny Day Real Estate ir Texas Is The Reason, skirtingai nei hardcore atlikėjai, įnešė į emo ramumo, sumažino chaosą ir suteikė melodijos. Šis jau vadinamasis post–emo indie rock sukėlė antrąją per paskutinįjį dešitmetį trukusią emo muzikos epochą, kuri baigėsi iširus pagrindinėms grupėms arba kai kurioms pasitraukus į overground’ą.

Priežasčių, kodėl „Emo“ Lietuvoje priimama kaip visiškai nauja subkultūra, gali būti ne viena. Pirmiausia, visos mados mūsų kraštą pasiekia kiek vėliau. Be to, didelė tikimybė, kad išvydę „emosus“ gatvėje tiesiog palaikydavome juos gotais. Kas ten supaisys tuos keistuolius, veidą dengiančiais juodais plaukais, auskarais lūpose ir juodai lakuotais nagais! Berniukai atrodo kaip mergaitės, mergaitės – kaip berniukai, panašūs į mergaites. Žodžiu, visi juos yra matę, bet lig šiol niekas apie juos nieko deramai nežinojo. O dabar dar ir bijo. „Emo“ judėjimas kilo iš 9-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose, Vašingtone, gimusios sunkiojo roko krypties emocore – hardcore punk muzikos su „jausmingumo“ priemaišomis. Kaip muzikinis žanras emo (nuo angliško žodžio emotions – emocijos, jausmai) vėl atgimė pastarojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, tik jau su gausesnėmis glemroko bei popso ir, žinoma, gotų kultūros priemaišomis. Taigi iš pradžių atsirado muzika, o pamažu ir šukuosenų, drabužių stilius. Manoma, kad dauguma šiuolaikinių „emosų“ kaip tik ir yra šio stiliaus mėgdžiotojai – kitaip tariant, mados aukos, o ne tikri judėjimo dalyviai. Tikrų „Emo“ sekėjų gyvenimo esmė – tiesa, vertinant labai paviršutiniškai, – yra nelaiminga meilė, skausmas ir mirtis. Meilei ir mirčiai jie skiria muziką, eiles, piešinius. Norėdami parodyti, kad nebijo skausmo, į įvairias kūno vietas veriasi auskarus. Kitas išskirtinis bruožas: dauguma „emosų“ yra vienaip ar kitaip susiję su menu.

Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides… emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia. Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius? Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas. Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).

Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.

Susitarėm susitikti su keturiolikmete Gabija. Mergina fotografuotis atsisakė, esą viešumas gali pakenkti mokyklos ir šeimos santykiams. Smulkutė paauglė buvo juodais, lygiais, įstrižai kirptais plaukais, tamsiais ruožais apvedžiotomis akimis, auskariukais nosyje, antakyje, ausyse – net po keletą. Ji sakė dar turinti auskarų ir kitose kūno dalyse, tačiau parodyti jų nesutiko. Apsirengusi mergina buvo vyšninės spalvos švarkeliu, juoda palaidine ir ilgu, „karpytu“ juodu sijonu, apsiavusi niekuo neypatingais rudais batais, kurie visai neprimena storapadžių. Jokio išskirtinumo, greičiausiai tik savo stiliaus beieškanti paauglė, tik tiek. Tai kas gi yra tas „emokidas“? Gabija pradeda pasakoti. Ji emo stiliumi rengiasi jau beveik dvejus metus. Turi ji daug draugų ir kitų bendraminčių. Panevėžyje su jais susitinka „Babilone“ arba, kai geras oras, – prie politechnikumo, ant laiptų. Su kitų miestų „emokidais“ ji bendrauja interneto forumuose arba svetainėje one.lt. „Emokidų“ Lietuvoje labai daug. Tai nėra tik aprangos stilius. Juo reikia būti. Tai reiškia – būti emocionaliam, mylėti kitą žmogų, visada būti liūdnam,“ – paaiškino keturiolikmetė. Pasak Gabijos, tokie žmonės būna meniškos sielos ir dažnai kitų nesuprasti arba jiems trūksta šilumos namuose. O ko gi trūksta jai? „Tėtis paliko mamą prieš trejus metus. Į šeimą atėjo kitas vyras, kurį mama myli labiau nei mane“, – išsakė savo nepasitenkinimą mergaitė. Tiesa, tuo sunku patikėti.