Prieš kelias savaites kažkuriame Lietuvos tinklaraštyje pamačiau naują subkultūrų terminą – „Scene“. Iškart susidomėjau, kas tai per dalykas. Kažkokiame internetiniame terminų žodyne susiradau, kad tai Emo subkultūros atšaka. Taigi, šiame straipsnyje pabandysiu aptarti Emo, senųjų Emo ir Scene subkultūras.

Emo. Tikriausiai niekam nereikia pasakoti, kas yra Emo. Tereikia atsidaryti Google vaizdų paiešką ir įrašyti ten „emo“. Tačiau bandant juos apibūdinti, kyla sunkumų. Dažnai Emo yra turtingų tėvų vaikai, kurie buvo lepinami, todėl dėl išlepimo ir neturėjimo ką veikti ieškojo saviraiškos būdo. Gotai tokiems per prasta – purvina, baisu, juoda. Pankai netinka – tėvai neleidžia nei gerti, nei rūkyti, darytis skiauterių. Todėl tokie jaunuoliai dažnai tampa Emo. Daug kas nežino, tačiau Emo galima skirstyti į dvi grupes – senoji karta ir naujoji karta. Aš priklausiau senajai Emo kartai, kurios jau beveik nebeliko, todėl šiais dalykais ir domiuosi.

Kartų skirtumai.
Kuo skiriasi senieji Emo nuo naujųjų? Pirmiausia tuo, kad mums nebūdavo svarbu mūsų apranga ir išvaizda, kas yra svarbiausia dabartiniams Emo. Antra, mūsų klausoma muzika visiškai skiriasi nuo naujosios kartos Emo muzikos. Mes klausėmės muzikos, kurios žodžiai turi prasmę, muzikos, kur iš tikro yra emocionali, o ne prikimšta dirbtinių emocijų ir seiliojimusį apie meilę. Jei norite išgirsti skirtumą, štai geras pavyzdys senosios kartos Emo-Hardcore (dar vadinamos Screamo) muzikos, o štai populiariausia naujosios kartos Emo-Rock grupė Tokio Hotel. Visų pirma, senosios ir naujosios kartų mėgstama muzika skirasi stiliumi – tarp Emo-Hardcore/Screamo ir Emo-Rock didžiulis skirtumas. Emo- Hardcore muzika jums gali iš pradžių pasirodyti tik visko daužymas ir kriokimas, tačiau tuo ji ir ypatinga 🙂 Į smulkmenas nesigilinsiu, to norint reiktų bent kelis kartus pamatyti tikrus Emo-Hardcore koncertus. Kodėl mes nemėgome ir nemėgstame naujosios kartos Emo? Labiausiai todėl, kad jie visada vaidindavo drąsuolius, o kai į koncertus ateidavo nazi-skinai, tai Emo pirmieji bėgdavo ir slėpdavosi. Todėl, kad jų dėka terminas „Emo“ tapo pašaipos objektu. Todėl, kad, kaip ir visas žalias jaunimėlis, iškreipė ideologiją. Ir šiaip, tai buvo verkiančių paauglių kompanija 🙂

Lietuva. Emo sužibėjimas Lietuvoje buvo 2006 metų pradžia. Nuo tada jie pradėjo perėtis masiškai. Pradžioje jų dauguma atsirado iš buvusių „šūdpankių“ – išsišokančių paauglių, kurie dar patys nesuprasdavo, ar nori būti pankais, ar hardkorčikais, ar ska. Nuo tada aš viešai savęs ir nebevadinu Emo, ir, kaip dauguma senųjų Emo, arba paskendome darbuose, arba tiesiog tapome „neautraliais koncertų lankytojais“. Nuo tada keitėsi ir visuomenės supratimas apie Emo – dabar Emo įvaizdis yra TIK toks, kokį galime rasti Google vaizdų paieškoje, o žmonės, išgirdę frazę „emo“, pradeda juoktis ir pasakoti anekdotus. Taigi, Lietuvoje Emo žiba jau trejus metus. Jau trejus metus ir mūsų šalies jaunimo tarpe visas gyvenimas atiduodamas savo išvaizdai, kuriami grupių garbinimo kultai, išsidirbinėjama su savo išvaizda ir lytimi (taip taip, Tokio Hotel vokalistas yra vyras!). Ar tai blogai/gerai/įprasta? Čia jau kitas klausimas, kuris gali sukelti begalę diskusijų.

Kas tas Scene? Kodėl aš taip susidomėjau Scene subkultūra? Ogi todėl, kad tai yra pirmoji elektroninėje erdvėje gimusi subkultūra. Galime ją vadinti e-subkultūra. Kai Skype tapo prieinama kiekvienam pienburniui, o kas antras žmogus pasaulyje susikūrė MySpace profilį, jaunimui, daugumą laiko praleidžiančiam prie kompiuterio, t.y. Skype‘ėje ir MySpace puslapyje, irgi kažko prisireikė. Tuo metu po pasaulį trankėsi ir garsėjo Emo subkultūra. Ir ji buvo visai žavinti – gražūs, saldūs, iščiustyti berniukai, netradiciškai ir iššaukiančiai apsirengusios mergaitės – ar ne to reikia jaunimui? Taip elektroninėje erdvėje susikūrė subkultūra, kuri pavadino save Scene. Kodėl jie taip pasivadino nežinau, tik galiu spėti: paprastai pogrindiniame gyvenime visa kultūra, bendruomenė, renginiai ir visa kita vadinama „scena“. Citata: „Pankroko scena dar nenyksta, nes joje yra daug aktyvistų ir grupių, kurie neišduoda savo idėjų“. Gal todėl ši naujoji subkultūra ir pasivadino tokiu pavadinimu – nes jie vaikšto į pogrindinius hc/punk koncertus ir laiko save labai reikšmingais ir svarbiais (kaip jaunimui įprasta) hc/punk scenos nariais.

Prie ko čia Emo
? Jei gatvėje pamatysite Scene subkultūros atstovą, jį tikriausiai palaikysite Emo. Scene ir Emo yra beveik identiškai atrodančios subkultūros, skiriasi tik jų požiūris į gyvenimą. Jie rengiasi tokiu pačiu stiliumi, mėgsta tokias pačias šukuosenas ir aprangos atributus, tik į pasaulį žiūri kitaip. Emo požiūris į pasaulį dažniausiai yra beviltiškas ir nihilistinis – Emo nekenčia šio pasaulio, nori mirti, visada kalba apie savižudybę, labai dažnai visiems pasakoja kiek verkia ir šiaip yra visapusiškai liūdni žmonės. Tuo tarpu Scene elgiasi visiškai atvirkščiai – jie džiaugiasi gyvenimu, yra laimingi, VISADA myli kokį nors fantastiškai gražų (-ią) vaikiną/merginą ir apskritai yra labai laimingi ir saldūs jaunuoliai. Labai daug gyvenimo jie praleidžia internete – bendrauja pokalbių kambariuose, ieško draugų socialiniuose tinkluose ir pan. Juos galima pažinti pagal daugybę rašomų šypsenėlių, pavyzdžiui, :)~~~, ::))*@*@~~~, ;***@, ir panašiai. Taip pat jie dažnai naudoja visokius išsireiškimus kaip „Rrrrr, mergyte“ arba „Waw, kokia tju esi fajnULka“. Dar galima juos pažinti pagal daugybę nuotraukų savo socialinių tinklų profiliuose, kuriuose jie nusifotografavę įvairiomis pozomis, su įvairiu makiažu ir įvairiais saldžiais vaikinais/merginomis, su kuriais jie susitikinėjo. Kita jų gyvenimo dalis yra su tokiais pačiais draugais eiti į kiną, koncertus, susitikinėti su saldainiukais berniukais arba mergaitėmis ir pan. Scene labai dažnai keikia Emo – sako, kad tai kvaila subkultūra, kurios jie nekenčia. Kas juokingiausia, kad Scene subkultūra yra kilusi iš Emo. Tačiau daugelis Scene atstovų nesupranta, iš kur kilusi jų subkultūra, nes tingi pasidomėti idėjomis ir istorija.

Kaip atskirti Emo nuo Scene
? Scene sako: „Aš nebenoriu šito sumuštinio“; Emo sako: „Aš nebenoriu šito prakeikto sumuštinio, nes nekenčiu savo gyvenimo ir nebenoriu valgyti, nes man galvoje tik savižudybė“. Jei sutiksite Scene gatvėje, jie dažniausiai šlaistosi ne po vieną, o gaujomis. Tuo tarpu gatvėje dažnai galima pamatyti vienišus Emo. Didžiausias jų skirtumas yra požiūris į gyvenimą, kurį jau aptariau. Bet nemanau, kad paprastam žmogui labai rupės žinoti, ar čia Emo, ar čia Scene. Vis tiek iš šių nesąmonių išaugama 🙂
O dabar šiek tiek linksmybių apie Scene:
  • 90% Scene turi MySpace profilį.
  • Scene sunaudoja trigubai daugiau makiažo, nei jų mamos. Ypač Scene vaikinai.
Kadangi subkultūra visai šviežia, bajerių apie juos nėra daug. Tačiau yra apie Emo:
  • Kas bus jei 5 Emo uždarysime viename kambaryje? Vienas nusižudys, nes neras kampo išsiverkti.
  • Kiek Emo reikia įsukti vienai lemputei? Nė kiek. Nes kad ir kiek jų bus, vis tiek visi sėdės tamsoj ir verks.
  • Kodėl Emo vaikšto užmerkę vieną akį? Nes per staigiai netektų visų kūno skysčių ir dehidratuotų.
  • Jei ant pasaulio numestume Emo bombą, tai ji perpjautų visiems venas.
  • Juokingi Emo vaizdai čia, čia, čia ir čia. Dar daugybė tokių – Google.
Pabaigai noriu pasakyti tik tiek, kad atminkime, jog Lietuvoje dauguma subkultūrų apsiriboja tik alkoholiu ir rūkymu. Jaunimas Lietuvoje subkultūras dažniausiai pasirenka todėl, kad turėtų panašiai mąstančių draugų, su kuriais galėtų liuobti alkoholį arba rūkyti pasislėpus kokiam kiemelyje. Deja, bet idėjinio subkultūrų jaunimo Lietuvoje mažai. O jei gatvėje sutiksite tam tikras idėjas palaikantį hardkorčiką arba senąjį Emo – tikriausiai jų net neatskirsite nuo paprastų žmonių, nes tokiems žmonės išvaizda ir stilius nėra svarbiausias dalykas.
Geriau vidinis apsisprendimas ir žinojimas, ko nori ir sieki gyvenime, negu išorinis dirbtinumas ir idėjų, kurių nesupranti, priskyrimas sau.
P.S.: Čia galite paskaityti ir pamatyti, kaip atrodė pirmieji Emo. Siaubas, į ką tai išsigimė.
Views All Time
Views All Time
4239
Views Today
Views Today
1
0 0