“Emo negeria. Jie tik pjaustosi venas ir trokšta mirties” , “Gotai ne satanistai. Tai tik švelnesnė jų atmaina” , “Jei žmogus tapatina save su subkultūra, vadinasi jis turi rimtų psicholiginių problemų”. Tokių ir panašių nesąmonių spaudoje, tiek popierinėje, tiek internetinėje, teko skaityti ne kartą. Žiniasklaidoje gausu straipsnių apie įvairias jaunimo subkultūras. Ir dejų deja, vargiai juose atrastume ką nors protingo ir teisingo. Paprastai žurnalistai menkai tesistengia pasidomėti apie tai, ką rašo ir nesukdami sau galvos žerteli skaitytojams šūsnį iš piršto laužtų stereotipų, nė nesigilindami, logiški jie ar ne. Taip atsivertęs laikraštį koks paprastas taikaus būdo metalistas gali sužinoti, jog yra agresyvus ir piktas, puikiu humoro jausmu pasižyminčiam gotui paaiškėja, kad jam draudžiama šypsotis, skinas suvokia – kad savo buvimu kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, o pankas – kad svarbiausias jo ir draugų užsiėmimas yra spardyti megztą kamuoliuką, vadinamą socksu. O kur dar paskalos apie satanizmą, gyvūnų aukojimą, kapinių niokojimą ir polinkį į savižudybę. O jos kinta priklausomai nuo mados. Anksčiau visus tuo dalykus kabindavo metalistams, vėliau bobučių šiurpintojų vaidmuo atiteko gotams, o dabar tenka girdėti gandų, jog šėtono garbinimu užsiiminėja emo. Tad logiškai peršasi išvada, jog satanistais vadinama ta subkultūra, kuri tuo metu būna labiausiai “ant bangos”. Tad galite būti ramūs – tektonikų era dar neatėjo.

“Kiaulidėje gyvename, tai kodėl nesielgti kaip kiaulėms” – taip visuomenę ir save apibūdina pankai. Nors pirmieji neformalūs jaunimo judėjimai susiformavo maždaug prieš penkis dešimtmečius ir jau tapo neatskiriama visuomenės dalimi, tėvai, kurių atžalos įsitraukia į vieną ar kitą grupuotę, vis dar linkę pulti į paniką Pasak amerikiečių psichologo Abrahamo Maslou, priklausyti grupei yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Poreikių piramidėje jis eina iškart po fiziologinių poreikių ir yra net svarbesnis už meilę ar saviraišką. Priklausymas grupei suteikia tam tikrą saugumą – grupės narius vienija bendri įsitikinimai, pomėgiai, jie gali elgtis ir kalbėti, kaip nori, ir jaučiasi suprasti. Yra grupių, kurioms priklausyti – garbė. Dėl jaunimo noro išsiskirti iš aplinkos, šokiruojančios išvaizdos, o kartais ir elgesio neformalūs jaunimo judėjimai sulaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir dažniausiai vertinami neigiamai. Jaunuoliai kartais užsipuolami nė nepabandžius pasidomėti jų propaguojamomis vertybėmis – tai labai neatsargus žingsnis, priverčiantis juos dar labiau užsisklęsti – vėliau rasti bendrą kalbą gali jau būti nebeįmanoma. Būtent todėl specialistai tėvams pataria ne pulti moralizuoti, o labiau pasidomėti vienu ar kitu judėjimu – taip parodysite pagarbą savo atžalai. Tačiau dėl informacijos trūkumo diskusija su vaiku gali virsti įžeidinėjimų virtine, o ne vienas kito nuomonę gerbiančių žmonių pokalbiu.

Šie žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems – pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti – paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai – jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime jaunimo subkultūrinėmis grupėmis. Šio darbo tikslas – pristatyti ir paanalizuoti moksleivių bei aukšstesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentų požiūrį į šias neformalias Lietuvos jaunimo subkultūrines grupes, egzistuojančius stereotipus apie šias grupes. Medžiaga buvo surinkta VU organizuotos etnografinės praktikos “Šiuolaikinė jaunimo kultūra Lietuvoje” metu. Medžiaga buvo renkama pusiau struktūruotų interviu pagalba. Pateikėjo (-os) buvo klausiama, kokias neformalias Lietuvos jaunimo grupes/judėjimus jis/ji žino, prašoma juos apibūdinti, buvo užduodami kiti papildomi klausimai, kurių tikslas – atskleisti respondentų požiūrį į jų paminėtas jaunimo grupes. Šiame darbe panaudota 44 respondentų: 25 merginų ir 19 vaikinų atsakymai. 10 iš jų apklausiau aš pati, po 10 apklausė Rosita Damanskytė ir Donatas Bagdonas, o likusius 14 – Kristina Ivanovaitė. Apibendrinant surinktą medžiagą išryškėja tam tikri stereotipai apie šiuolaikines neformalias jaunimo subkultūrines grupes. Tad ir apžvelkime jas.

„Skinheadai“, pankai, metalistai — subkultūrinės grupės, dėl kurių nesiliauja kalbos daugelį metų. Šių jaunimo grupių atstovų nuomonė kaip ir aiški — jiems patinka būti kitokiais. Tačiau vyresnioji karta vis dar neigiamai žiūri į juos. Kokios problemos kyla tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos subkultūrų, pasakoja Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto, Politikos mokslų katedros dėstytojas Ramūnas Trimakas. Kaip manote, kodėl jaunimo subkultūros susilaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir yra neigiamai vertinami? — Yra kelios priežastys. Visų pirma, tai – jaunų žmonių noras išsiskirti, maištas. Vyresni žmonės lieka nepatenkinti, kad jaunimas galbūt rodo nepagarbą tradicijai, vyresniajai kartai. Tai – nesusikalbėjimo elementas. Be to, subkultūrinių grupių atstovai rengiasi, kalba, elgiasi kitaip negu vyresni žmonės. Pastarieji, be abejo, norėtų matyti jaunimą panašų į save. Tačiau ir vyresnieji turėtų prisiminti, kad savo laiku jie taip pat buvo jauni, turėjo savo stilių, užkliuvo vyresniesiems ir, žinoma, politinei sistemai. Pamirštama, kad jie taip pat maištavo prieš vyresniuosius.

Na, ką gi. Teko vėl atsiversti Malūnaičio paskaitos apie žmogaus evoliuciją konspektus ir gerokai juos papildyti. Ponas dėstytojas pamiršo pridurti šiuolaikinio homo sapiens sapiens šakos individus, kurie galbūt ne taip seniai atsirado. Dar neseniai, sėdėdamas eiliniame Panevėžio visuomenės koncerte, stebėjau saulės žaismą ant plikų treninguotųjų klausytojų galvų. Neverta stebėtis, kodėl koncertinės firmos į Panevėžį nesiveža šviesos efektų. Juk jas pilnai atstoja saulės ir plikių sąveika. Bet kokiu atveju, norėjau pasakyti, kad pastebėjau šiokių tokių fizinių panašumų tarp savęs ir koncerto klausytojų. Kiek žinau, būtent pagal juos žmogystos buvo skirstomi į homo erectus, neanderthalensis ir kitus. Bet tai buvo per ilgą laiką susidarę požymiai, kurie dažniausiai buvo sudaromi pagal kaukolės formą ir gyvenimo būdo tobulumą. Sėdėdamas ir žiūrėdamas aš negaliu tiesiog šokti iš vietos ir imti nulupinėti žmonėms odą nuo galvos, taigi nusprendžiau juos klasifikuoti pagal gyvo žmogaus išorinį vaizdą, kurio rūšies laikotarpis būtų ne keli amžiai, o keli dešimtmečiai. Prisiminęs Vilniaus ir kitų miestų individus, prisiminiau taiklius žodžius jiems pavadinti: banglai, forsai (fyfos – mot. klasif.), metalistai, pankai, hoperiai, skinai, gotai, rastamanai, neformalai ir kiti. Visi šie terminai visiškai atitiko mano iškeltą kvalifikavimą pagal gyvo žmogaus išvaizdą ir, be abejo, pagal tam tikrus jų gyvenimo būdo ypatumus.

Jaunuolių jau nebeglumina kitaip nei jie atrodantys bendraamžiai. Nepaisant to, ar tu esi pankas, gotas, metalistas, ar tiesiog išsiskiriantis iš minios studentas vis vien gali tikėtis, jog būsi suprastas ir tau niekas nieko blogo negalės pasakyti dėl “originalios” išvaizdos ar stiliaus. Tuo įsitikinę į Studentuera.lt klausimus atsakę studentai.

Rolandas

Pritariu tokiom kultūrom, nes pats esu prijaučiantis, man patinka rokas, metalas. Manau, kad tai labai geri žmonės.

Inga

Toleruoju. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas savaip išreiškia tai, kas jam patinka ir kokiu jis nori būti. Turiu nemažai pažįstamų, priklausančių tokioms kultūroms ir tai labai įdomūs žmonės. Jie tik atrodo pikti.

Urtė

Man labai patinka gotai.norėčiau jiems priklausyti. Mane traukia jų išvaizdą, o elgesys – nelabai.

Giedrius

Tai šaunu. Jų gyvenimas išskirtinis, su jais įdomiau bendrauti, jų kultūra visai kitokia. Jie ne tik kitaip gyvena, bet ir mąsto. Turiu daug ir įvairių draugų, todėl apie subkultūras nemažai žinau, pats esu susidūręs.