Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?
Priežasčių, kodėl „Emo“ Lietuvoje priimama kaip visiškai nauja subkultūra, gali būti ne viena. Pirmiausia, visos mados mūsų kraštą pasiekia kiek vėliau. Be to, didelė tikimybė, kad išvydę „emosus“ gatvėje tiesiog palaikydavome juos gotais. Kas ten supaisys tuos keistuolius, veidą dengiančiais juodais plaukais, auskarais lūpose ir juodai lakuotais nagais! Berniukai atrodo kaip mergaitės, mergaitės – kaip berniukai, panašūs į mergaites. Žodžiu, visi juos yra matę, bet lig šiol niekas apie juos nieko deramai nežinojo. O dabar dar ir bijo. „Emo“ judėjimas kilo iš 9-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose, Vašingtone, gimusios sunkiojo roko krypties emocore – hardcore punk muzikos su „jausmingumo“ priemaišomis. Kaip muzikinis žanras emo (nuo angliško žodžio emotions – emocijos, jausmai) vėl atgimė pastarojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, tik jau su gausesnėmis glemroko bei popso ir, žinoma, gotų kultūros priemaišomis. Taigi iš pradžių atsirado muzika, o pamažu ir šukuosenų, drabužių stilius. Manoma, kad dauguma šiuolaikinių „emosų“ kaip tik ir yra šio stiliaus mėgdžiotojai – kitaip tariant, mados aukos, o ne tikri judėjimo dalyviai. Tikrų „Emo“ sekėjų gyvenimo esmė – tiesa, vertinant labai paviršutiniškai, – yra nelaiminga meilė, skausmas ir mirtis. Meilei ir mirčiai jie skiria muziką, eiles, piešinius. Norėdami parodyti, kad nebijo skausmo, į įvairias kūno vietas veriasi auskarus. Kitas išskirtinis bruožas: dauguma „emosų“ yra vienaip ar kitaip susiję su menu.