Būta laikų, kai senučiukės dūsaudavo ir aikčiodavo, gatvėje išvydusios merginas ir gauruotus vaikinus, vilkinčius odines striukes. Dabar jos burbuliuoja dėl paauglių įstrižų kirpčiukų, žiedų ir juodai dažytų akių.

Kas tai – jaunimo subkultūra emo? Nusižudžiusios keturios jaunos merginos Lietuvoje (trys – Kaune, viena – Alytuje) siejamos su emo judėjimu.

„Panevėžio balsas“ pasidomėjo, koks tai judėjimas ir ar negresia tokie tragiški atsitikimai Aukštaitijos sostinei. Panevėžio gatvėse ryškiai išsiskiriančių keistu aprangos stiliumi paauglių tenka sutikti retai. Tačiau pabendravus su miesto 12–17 metų moksleiviais ir panaršius internete, „emokidų“ skaičius gerokai stebina.

Reikia būti liūdnam

Susitarėm susitikti su keturiolikmete Gabija. Mergina fotografuotis atsisakė, esą viešumas gali pakenkti mokyklos ir šeimos santykiams. Smulkutė paauglė buvo juodais, lygiais, įstrižai kirptais plaukais, tamsiais ruožais apvedžiotomis akimis, auskariukais nosyje, antakyje, ausyse – net po keletą. Ji sakė dar turinti auskarų ir kitose kūno dalyse, tačiau parodyti jų nesutiko. Apsirengusi mergina buvo vyšninės spalvos švarkeliu, juoda palaidine ir ilgu, „karpytu“ juodu sijonu, apsiavusi niekuo neypatingais rudais batais, kurie visai neprimena storapadžių. Jokio išskirtinumo, greičiausiai tik savo stiliaus beieškanti paauglė, tik tiek. Tai kas gi yra tas „emokidas“?

Gabija pradeda pasakoti. Ji emo stiliumi rengiasi jau beveik dvejus metus. Turi ji daug draugų ir kitų bendraminčių. Panevėžyje su jais susitinka „Babilone“ arba, kai geras oras, – prie politechnikumo, ant laiptų. Su kitų miestų „emokidais“ ji bendrauja interneto forumuose arba svetainėje one.lt.

Kalba apie mirtį

„Emokidų“ Lietuvoje labai daug. Tai nėra tik aprangos stilius. Juo reikia būti. Tai reiškia – būti emocionaliam, mylėti kitą žmogų, visada būti liūdnam,“ – paaiškino keturiolikmetė. Pasak Gabijos, tokie žmonės būna meniškos sielos ir dažnai kitų nesuprasti arba jiems trūksta šilumos namuose. O ko gi trūksta jai? „Tėtis paliko mamą prieš trejus metus. Į šeimą atėjo kitas vyras, kurį mama myli labiau nei mane“, – išsakė savo nepasitenkinimą mergaitė.

Tiesa, tuo sunku patikėti. Jos kuprinė, mobiliojo ryšio telefonas – tikrai prabangūs. Vizualiai neatrodo, kad vaikas namuose neprižiūrimas. Gabija kuria eilėraščius.

Dauguma jų – apie nelaimingą meilę. Vaikino mergina sako neturinti, tik draugų, ir įsimylėjusi neva niekada nebuvo, tačiau į mintis ateinančios eilės – tik apie nesėkmingą meilę. Bet žudytis ar pjaustyti savo kūno Gabija neketina. Ji sako, kad tai – žiniasklaidos neteisingai pavaizduotas emo stilius. Anot pašnekovės, jie nesižudo, nors apie mirtį dažnai kalba.

Jie – ne „gotai“?

Išsamiau apie „emokidus“ Gabija nesugebėjo paaiškinti. Uždavus klausimą, kuo jie skiriasi nuo „gotų“, ji net pyktelėjo: „Gotai“ – neišprusę, nešvarūs, nieko nesuprantantys žmogėnai. Jie tik rūko, geria ir vaikšto į kapines ir yra visiška „emokidų“ priešingybė!“ Mergina prasitarė, kad apie „emokidus“ kitokių įdomybių gali papasakoti jos bendramintė Rūta, kuri tuo domisi jau penkerius metus. Septyniolikmetė mergina pakalbėti sutiko, tačiau fotografuotis irgi atsisakė. Rūta mokosi miesto vidurinėje mokykloje, vienuoliktoje klasėje. Į mokyklą vaikšto apsirengusi kaip ir visi, tačiau po pamokų apsivelka emo stiliumi ir eina susitikti su bendraminčiais. Taigi kas yra tas emo judėjimas ir ar tikrai jis propaguoja savižudybę?

„Neužtenka atrodyti kaip emo, gyventi kaip emo, bučiuotis kaip emo, geriausia gimt emo. Turi domėtis tik ta muzika, kuri atitinka tam tikrus jausmus. Netinka joks „ŠokoLedas“ ar dainos apie saulutę, kiškučius, jos turi būti tik apie meilę, nesvarbu, kas tą dainą atliktų. Ir apie meilę visokią – pirmąją, nuviltąją, paliktąją, išduotąją, žuvusiąją, verkiančiąją… Avalynė neturi būti storapadė, kaip gotų ar kitokių „lūzerių“, o geriausia – seni sportbačiai. Ir kuo senesni, tuo geriau. Juos, taip pat ir kitus drabužius, galima aprašinėti užrašais: „myliu“, „njegaliupaskajmbink“, „norjuseksjukio“ ir kitokiu žargonu, kurio kiti nesuprastų, pageidautina, kad būtų kuo mažiau panašumo į lietuvių kalbą“, – pasakojo Rūta.

Nusifotografuot su peiliu

Pasak jos, plaukai – nebūtinai juodi, juk „emokidai“ – spalvoti, tik „gotai“ renkasi juodą spalvą. Plaukai turi būti lygūs ir kirpti įstrižai. Visi „emokidai“ turi būti smulkūs, liesi, kitaip – gali rengtis kaip nori, neįtiksi. Reikia naudoti daug kosmetikos ir tam skirti ne mažiau kaip 2–3 valandas per dieną.

Pasaulėžiūra? „Turi nuolat galvoti apie mirtį ir nelaimingą meilę. Apie savižudybę reikia galvoti bent penkis kartus per dieną, o kai atsiranda didelis noras žudytis, reikia išsiteplioti kečupu, pasiimti patį bukiausią peilį ir nusifotografuoti. Tą nuotrauką reikia išsiuntinėti į visus įmanomus portalus su prierašu „Nusprendžiau pasitraukt iš gyvenimo, gyvenimas žiaurus, mane paliko…“, – tęsė ji, ir buvo sunku suprasti, juokais ar rimtai kalbėjo Rūta.

Iš veido išraiškos neatrodė, kad juokauja, tačiau girdėti iš būsimos abiturientės tokius žodžius – kraupu. Žuvusių merginų Rūta sako nepažinojusi, tačiau neabejoja, kad jos taip pasielgė dėl emo judėjimo. Matyt, jas kažkas labai įskaudino, nemylėjo, nesuprato. Ar ryžtųsi Rūta tokiam žingsniui, mergina neatsakė. Tačiau Panevėžyje jos draugė prieš porą metų bandė žudytis, persipjovė venas. Tik grįžusi mama spėjo iškviesti medikus ir mergaitę išgelbėti. Jai teko pagulėti ligoninėje, lankytis pas psichologą, tačiau nuo to laiko ji nesirengia emo stiliumi, normaliai mokosi. Kiek „emokidų“ yra Panevėžyje ir kokio jie amžiaus, Rūta negalėjo tiksliai pasakyti, bet spėjo – daugiau nei trys šimtai.

Iš „emokidų“ išaugama

Paskaičius internete apie emo judėjimą, nereikėtų per daug jaudintis. Lietuvoje jie – 12–16 metų paaugliai, mėgdžiojantys kažkokį stilių, nežinantys, kas yra tie „emokidai“, ir ilgainiui jiems visa tai atsibosta. Dažniausiai tai trunka apie 2–3 metus ir jokių pasekmių nesukelia. Žinoma, būna išimčių, tačiau tai nebūtinai gali būti susiję su šiuo stiliumi ar taip vadinamu judėjimu. O enciklopedijoje emo apibūdinamas kaip jausminis hardcore, hardcore punk muzikos porūšis, atsiradęs devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika Vašingtono regione. Mūsų šalį šis judėjimas pasiekė ne taip jau seniai: aprangos stilius atspindi muzikos stilių.

„Panevėžio balsas“ paklausė Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos administratorės Irmos Zavadskienės, ar jai teko susidurt su tokiomis problemomis, kai paaugliai dėl emo judėjimo tampa problematiški. Tačiau darbuotoja atsakė neigiamai. Niekada neteko susidurti ir Panevėžio rajono pedagoginei-psichologinei tarnybai. Panevėžio rajono vaiko teisių apsaugos vedėja N.Stakytė taip pat sakė niekada apie tokias problemas negirdėjusi.

Norisi tikėti, kad tai – paauglių saviraiškos būdas, pakvailiojimai, praeisiantys be didesnių pasekmių. Tačiau vis dėlto visiems reikėtų atkreipti dėmesį į šalia mūsų esantį žmogų, vaiką, kaimyną. Gal kartais užtektų tik paklausti: „Kaip tu gyveni? Kaip tau sekasi?“ Juk niekas negimsta „emokidais“, „gotais“, „forsais“ ar dar kuo nors, jie susiformuoja tarp mūsų, todėl nebūkime abejingi…

***

Judėjimas gimė JAV. Emo (trumpinys iš angliško žodžio „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. „Emokidų“ garbės kodeksas: mėgstamos muzikos krypties gerbėjai dažniausiai rengiasi ypatingo stiliaus drabužiais, išskirtinis ir jų elgesys. Minioje juos nesunku pastebėti, kaip ir pankus bei hipius.

Pirmiausia iš šukuosenos: lygūs juodi plaukai, lyg „karvės aplaižyti“, pusę veido dengiantys išpešioti kirpčiukai, pakaušio plaukai styro į visas puses. „Emokidų“ garderobe vyrauja dvi spalvos: rožinė ir juoda. Drabužiai – siauri džinsai, gali būti skylėti ar sulopyti, diržas su kniedėmis ir grandinėle, aptempti marškinėliai su animacinių filmų herojais: Peliuku Mikiu, „Pietų parko“ ar „Bobo Kvadratakelnio lūpytės“ veikėjais. Ant kojų – sportiniai bateliai arba „Vensai“, ant rankų – įvairiaspalvės apyrankės – „Stepai“. Emo berniukai prie veidrodžio praleidžia ne mažiau laiko nei jų draugės. Pasidažyti reikia taip, kad veidas atrodytų liūdnas ir kenčiantis. Jie negeria, nerūko, nevartoja narkotikų, daugelis yra vegetarai. Pasaulį jie vertina itin sentimentaliai, moka džiaugtis kiekviena smulkmena. Tačiau net nedidelė nesėkmė juos gali išvesti iš pusiausvyros, sujaudinti iki ašarų. Todėl žmonės, bendraudami su „emokidais“, turi būti be galo diplomatiški. Nereikia skriausti emo!

Views All Time
Views All Time
8334
Views Today
Views Today
1
0 0