Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė.

Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių.

Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė.

Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje.

Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę. Mano nuomone, gerai, kad atkreipiamas dėmesys į panašius reiškinius. Mes turime ieškoti būdų, kaip vaikui nuo mažens išugdyti meilę gyvenimui, kaip išmokyti save saugoti, branginti gyvybę.

Išmokykime šypsotis

Prisimenu studijų metais prof. Jono Laužiko priesakus studentams: „Jeigu pamokoje mokiniai šypsosi, vadinasi, pamoka pavyko. Ir atvirkščiai – jeigu vaikai niūrūs – pamoka bereikšmė.“

Nemažai mokyklų, prie kurių durų parašyta: „Įeikite šypsodamiesi, išeikite linksmi.“ Malonu, kad ne tik šiais žodžiais, bet visu gyvenimo pulsu siekiama šio tikslo. Kiekvienas mokytojas savo darbu, žodžiais kuria šviesą, kuri atsiliepia mokinio sieloje. Neįmanoma aprėpti pedagoginio darbo visumos, kuri sušildytų kiekvieną mokinį – gabų, vidutinioką, mažiau gabų. Sakysite, jog taip gali būti tik pasakose? Būtent iš jaunų mokytojų mokinys turėtų pajusti gyvenimo grožį, o kartu ir supratimą, kad tas grožis daugiausia priklauso nuo jo paties elgesio, bendravimo su mokiniais ir mokytojais. Mokinių doroviniam auklėjimui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio šeimoje ir mokykloje. Negąsdinkite mokinių nei egzaminais, nei neigiamais pažymiais. Reiklumas – svarbu, bet jis neturi tapti blogos nuotaikos priežastimi. Nevarginkite pernelyg sudėtingomis namų užduotimis.

Nepamirškite, kad jūsų akių šviesa sušildys mokinių sielą, pasės gėrį. Ir neliks vietos jokiems judėjimams, užgožiantiems norą gyventi ir kurti.

Views All Time
Views All Time
3172
Views Today
Views Today
1
0 0