| |

Gėlių vaikai: Vudstokas ir hipių epocha

1969-aisiais įvykusi Vudstoko muzikos ir menų šventė daugiau nei 450 000 žmonių sukvietė į vieną Niujorko valstijos Sullivano apygardos ganyklą. Keturioms dienoms ši ganykla virto maža kontrkultūros zona, daug kam pakeitusia mąstymą, atvėrusia kelią į laisvą meilę ir turiningų malonumų pasaulį. Festivalis prasidėjo rugpjūčio 15 dieną 05:07 ir tęsėsi iki pirmadienio, rugpjūčio 18-osios. Festivalio metu buvo „uždarytas“ valstijos greitkelis – jame susidarė tokios spūstys, kaip Lietuvoje per Baltijos kelią, o valstijos valdžia pasirūpino, kad niekad nebeįvyktų kas nors panašaus. Kaip Votergeitas simbolizavo pasitikėjimo politikais krizę, o Vaterlo – gėdingą imperijų žlugimą, taip Vudstokas tapo septintojo dešimtmečio kontrkultūros apogėjumi. „Tai žmogus gali patirti tik kartą per gyvenimą” sakė renginio dalyviai. Festivalį suorganizavo keturi jauni draugai – parduotuvės savininkas Michaelis Langas, vaistų gamintojo multimilijonieriaus sūnus Johnas Robertsas, teisininkas Joelis Rosenmanas ir jaunų roko grupių vadybininkas Artis Kornfeldas. Juos draugėn sukvietė toks įprastinis „Wall Street Journal“ skelbimas: „Jauni vyrukai, turintys neribotą kiekį kapitalo, ieško galimybių investuoti ir verslo pasiūlymų“. Iš pradžių susitikę jie Vudstoke planavo įsteigti nuošalią įrašų studiją, bet vėliau išsikristalizavo festivalio idėja. Pati festivalio vieta turėjo išreikšti hipių kartos požiūrį: atgal prie žemės. Ji jau buvo pagarsėjusi kaip menininkų meka.

| |

Gėlių vaikai: „Jefferson Airplane“ ir hipių epocha

Išgirdęs „Jefferson Airplane“ muziką, ją tikrai pamėgsi. Tave sužavės vaikiškas pirmojo albumo skambesio naivumas, pakerės vėliau atsiradę paslaptingi tonai, galop visa aplinka pradės raibuliuoti ir įgaus magiškos šviesos. Hipių epochos receptas tebeveikia, juolab dėl to, kad realybė irgi išlieka ta pati – beprasmiai karai, buki diktatoriai, nyki visuomenė ir didžiulis noras numetus visus pančius būti kartu… Septintojo dešimtmečio San Francisko muzika buvo kažkas daugiau nei muzika – tai buvo požiūris. Grupės iš šio miesto buvo orientuotos į kai ką kita, nei melodingumu pasižymėję Los Andželo kolektyvai (The Byrds, Buffalo Springfield, The Mamas and the Papas, The Beach Boys) ar įspūdingus triukus savo studijose naudoję anglai (The Beatles, ankstyvieji Pink Floyd, Moody Blues). Kai kurios grupės pajuto Cream ir Jimi Hendrix Experience įtaką, bet jau 1966, prieš Hendrixo debiutinio albumo „Are You Experienced?“ išleidimą, San Franciske bendruomeninės improvizacijos jaudulys pradėjo lenkti poreikį eksperimentuoti. Kitų miestų muzikantai išsiskirdavo purizmu atliekant bliuzo ir roko kūrinius, tuo tarpu San Francisko aplinka tarsi skatino kūrėjus „viską krauti į mišrainę“. Todėl šios scenos palikimas yra muzikine prasme sunkiai aprėpiamas, ir jį sunku priskirti prie kokių nors kategorijų. San Francisko muziką nelengva kopijuoti – improvizacija muzikantą „nuneša“ į ten, kur niekas kitas nepateks.

| |

Apie kritiką, arba Ežiukas rūke

Mes jau esame pripratę prie kritikos – ir kritikuojame dažniausiai patį gyvenimą, pačią realybę. Keikiam ją, kada norime ir kaip išmanome. Taigi pakalbėkime apie kritiką, apie jos tikslus, naudą ir žalą. Kokia yra pačios kritikos prasmė? Pradėkime nuo teiginio, kuris yra mūsų laikų išraiška – bet kokia kritika veda į geresnę “sistemos” apytaką ir tampa savotiškais skiepais nuo gresiančių pavojingesnių ligų. Iš tikrųjų, jei “sistemos” terminu įvardysime šiuolaikinę pasaulio raidą, šis teiginys pasitvirtina. Kritika gali būti maištas. Jis bus suprastas, savaip įvertintas ir užims savitą vietą įvairiuose diskursuose – nuo politinio iki biologinio. Pavyzdžiu gali tapti kad ir antiglobalistinis antikapitalistinis sąjūdis ar kokia nors kita subkultūra. Nors labai stengiamasi išlaikyti maišto aurą, revoliucinę nuotaiką, kontrkultūrinis maištas savaime veikia pagal nusistovėjusį modelį, išlaikydamas arba atnaujindamas, bet iš esmės nekeisdamas maištų tradicijos – žaisti avangardą, prisiimti visas su tuo susijusias gyvenimo būdo nuostatas ir vėl grįžti į normalaus gyvenimo vėžes, jei, žinoma, nenueita per toli. Tie, kurie nueina per toli, arba susinaikina, arba marginalizuojasi, sunkiai besitikėdami, kad kas nors seks jų pavyzdžiu, sieks tokio idealaus tipo. Jei tai įvyksta, užsukamas naujas maišto spiralės ratas. Taigi reikia paklausti, ar tokia kritika kaip kontrkultūra yra vaisinga ir tikrai pasiekia savo tikslą?