1969-aisiais įvykusi Vudstoko muzikos ir menų šventė daugiau nei 450 000 žmonių sukvietė į vieną Niujorko valstijos Sullivano apygardos ganyklą. Keturioms dienoms ši ganykla virto maža kontrkultūros zona, daug kam pakeitusia mąstymą, atvėrusia kelią į laisvą meilę ir turiningų malonumų pasaulį. Festivalis prasidėjo rugpjūčio 15 dieną 05:07 ir tęsėsi iki pirmadienio, rugpjūčio 18-osios. Festivalio metu buvo „uždarytas“ valstijos greitkelis – jame susidarė tokios spūstys, kaip Lietuvoje per Baltijos kelią, o valstijos valdžia pasirūpino, kad niekad nebeįvyktų kas nors panašaus.

Kaip Votergeitas simbolizavo pasitikėjimo politikais krizę, o Vaterlo – gėdingą imperijų žlugimą, taip Vudstokas tapo septintojo dešimtmečio kontrkultūros apogėjumi. „Tai žmogus gali patirti tik kartą per gyvenimą” sakė renginio dalyviai.

Festivalį suorganizavo keturi jauni draugai – parduotuvės savininkas Michaelis Langas, vaistų gamintojo multimilijonieriaus sūnus Johnas Robertsas, teisininkas Joelis Rosenmanas ir jaunų roko grupių vadybininkas Artis Kornfeldas. Juos draugėn sukvietė toks įprastinis „Wall Street Journal“ skelbimas: „Jauni vyrukai, turintys neribotą kiekį kapitalo, ieško galimybių investuoti ir verslo pasiūlymų“. Iš pradžių susitikę jie Vudstoke planavo įsteigti nuošalią įrašų studiją, bet vėliau išsikristalizavo festivalio idėja. Pati festivalio vieta turėjo išreikšti hipių kartos požiūrį: atgal prie žemės. Ji jau buvo pagarsėjusi kaip menininkų meka. Septintojo dešimtmečio pabaigoje čia jau buvo įsikūręs Bobas Dylanas ir „The Band“, apie įsikūrimą galvojo Van Morrisonas, Jimis Hendrixas ir Janis Joplin. Organizatoriai turėjo nemalonumų su valdžia, festivalis buvo priverstas ieškotis naujos vietos.

Organizatoriams nepavyko numatyti žiūrovų skaičiaus. Prieš festivalį buvo parduoti 186 tūkst. bilietų, ir organizatoriai tikėjosi sulaukti 200 tūkst. svečių. Bet Niujorko anarchistų grupė nugriovė festivalio užtvaras, ir Vudstokas tapo nemokamu renginiu. Nuostolius padengė kino kompanija „Warner Brothers“, sukūrusi apie festivalį nepamirštamą muzikinį filmą.

Festivalyje susirinko apie pusę milijono hipių. Jiems grojo žymiausios septintojo dešimtmečio grupės. Festivalio šūkis buvo „trys muzikos ir taikos dienos“. Festivalio aplinka buvo išties taiki ir draugiška, trūko nebent tualetų ir greitosios pagalbos palapinių. Beje, festivalio metu gimė du kūdikiai, daug mažų vaikų atsivežė ir komunose juos auginę hipiai.

Likus keturioms valandoms iki festivalio aplink Betelio miestelį nusidriekė penkiolikos mylių transporto spūstis. Organizatoriai išnuomojo dar daugiau žemės statyti palapinėms, kurių miesteliui būtų nekliudę ir kelio ženklai.

Festivalis vyko 14 hektarų dydžio lauke, dėl to kai kurie žmonės neįžiūrėjo toli esančios scenos. Kartu tai buvo didžiausia kada nors pastatyta scena, jos statymo darbams prireikė mėnesio.

Pirmieji penktadienį ant scenos užlipo juodaodis bardas Richie Havensas ir Country Joe McDonaldas, o renginį atidarė dvasinis jogos mokytojas indas Swami Satchadinanda. Žavų Ravi Shankaro pasirodymą nutraukė audra su lietumi, o vakarą užbaigė šeštą mėnesį nėščia Joan Baez.

Penktadienis buvo lyriškas, o šeštadienis turėjo „įkrauti“ energijos. Jos miniai suteikė gitaristas Carlosas Santana, kuriam Vudstokas buvo vienas pirmųjų pasirodymų, bei vėliau jį pakeitę bliuzroko specialistai „Canned Heat“ ir garsieji „Creedence Clearwater Revival“. Blogiau pasirodė tokios garsenybės, kaip „The Grateful Dead“ ir Janis Joplin. Užtai vėliau nuostabiai savo programą atliko ritmenbliuzo pionieriai „Sly and the Family Stone“ – visi palaikė jų pasirodymą maloniausiu siurprizu visame festivalyje. Rokerių „The Who“ vokalistas Pete’as Townshendas ant scenos elgėsi agresyviai – taip pat, kaip ir jo vadybininkas, reikalavęs iš rengėjų solidaus honoraro, kai tuo tarpu dauguma grupių grojo nemokamai. Užtai jau ankstyvą sekmadienio rytą gerai pasirodė San Francisko psichodelikos meistrai „Jefferson Airplane“.

Neilgai miegojusiai publikai po pusryčių Joe Cockeris dainavo nemirtingąjį „The Beatles“ koverį „With A Little Help From My Friends“. Po jo pasirodymo vėl kilo audra su lietumi, trukusiu pusantros valandos, permerkusiu atvykėlių miegmaišius, maistą ir drabužius. Sekmadienio proga Swami Satchidananda pasakė pamokslą, grojo mažiau žinomos amerikietiškos grupės, o kartu pasirodė ir neseniai Vilniuje apsilankę britai „Ten Years After“.

Festivalį uždaryti turėjo gitaros dievukas Jimis Hendrixas, bet jo dauguma žiūrovų nebematė, kadangi jis pradėjo groti ne vidurnaktį, o ankstyvą pirmadienio rytą. Likusiai maždaug 40 tūkst. žmonių auditorijai jis atliko garsiąją JAV himno „Star Spangled Banner“ versiją, kurioje vietoj patriotinio patoso publika išgirdo Vietname krentančių ir dūžtančių lėktuvų gaudesį. Taip Jimis, anksčiau apskritai abejingas politikai, prisijungė prie karo priešininkų stovyklos, o minėtoji himno versija tapo protesto prieš JAV skatinamą naikinimo ir mirties kultūrą simboliu.

Įdomu tai, kad festivalyje susirgus sūnui nedalyvavo Bobas Dylanas, gyvenęs visai netoliese. Jam nepatiko ir krūva smalsių hipių, apspitusi jo namų tvorą. „The Doors“ nebuvo dėl to, kad Jimis Morrisonas bijojo rodytis publikai – bijojo būti nušautas. Taip pat atsisakė dalyvauti „Led Zeppelin“, „Jethro Tull“, Frankas Zappa ir keletas kitų muzikantų. Rengėjai siūlė renginyje dalyauti „The Beatles“, bet, Johnui Lennonui pasiūlius vietoj to dalyvauti su savo grupe „Plastic Ono Band“, jų buvo atsisakyta.

Kaip visada kontrkultūros renginiuose gėdingai pasirodė korporacinė žiniasklaida. Vienintelis jos atstovas iš „The New York Times“ redaktorių buvo spaudžiamas rašyti apie nesibaigiančias kelių spūstis, antisanitarines sąlygas, narkotikus ir pavojų, kurį kėlė tiek daug vienoje vietoje esančių jaunuolių. Jis vėliau rašė: „Buvo sunku įtikinti redaktorius, kad rimtų nesusipratimų nebuvo, o žymiai svarbesni dalykai buvo nuostabus susiklausymas, pasirūpinimas kitu ir mandagumas. Turėjo būti išryškintos ne Manheteno redaktorių išankstinės nuomonės, o svarbiausi festivalio idealai – meilė ir taika. Toks ir buvo mano straipsnis, ir jis atsidūrė pirmajame „Times“ puslapyje“.

Per beveik keturis dešimtmečius Vudstoko legenda neišblėso. Žymus hipių epochos metraštininkas Barry Milesas Amerikos hipius lygina su 1968-ųjų gegužės Paryžiaus neramumų dalyviais ir visą tą kartą vadina Vudstoko karta.

Smagu, kad ir Lietuvoje hipių idėjos buvo gyvos ne tik tada, kai laisvės ir meilės kultūra skverbėsi iš anapus geležinės uždangos, bet atgimsta ir dabar, kaip priešprieša kultūriniam kapitalizmui ir alternatyvos supermarketui, harmoningos kūrybinės pilnatvės paieška. Tokie festivaliai kaip „Baltijos garsas“ įrodo – Vudstoko dvasia gyva.

Views All Time
Views All Time
3643
Views Today
Views Today
1
0 0