Išgirdęs „Jefferson Airplane“ muziką, ją tikrai pamėgsi. Tave sužavės vaikiškas pirmojo albumo skambesio naivumas, pakerės vėliau atsiradę paslaptingi tonai, galop visa aplinka pradės raibuliuoti ir įgaus magiškos šviesos. Hipių epochos receptas tebeveikia, juolab dėl to, kad realybė irgi išlieka ta pati – beprasmiai karai, buki diktatoriai, nyki visuomenė ir didžiulis noras numetus visus pančius būti kartu…

Septintojo dešimtmečio San Francisko muzika buvo kažkas daugiau nei muzika – tai buvo požiūris. Grupės iš šio miesto buvo orientuotos į kai ką kita, nei melodingumu pasižymėję Los Andželo kolektyvai (The Byrds, Buffalo Springfield, The Mamas and the Papas, The Beach Boys) ar įspūdingus triukus savo studijose naudoję anglai (The Beatles, ankstyvieji Pink Floyd, Moody Blues). Kai kurios grupės pajuto Cream ir Jimi Hendrix Experience įtaką, bet jau 1966, prieš Hendrixo debiutinio albumo „Are You Experienced?“ išleidimą, San Franciske bendruomeninės improvizacijos jaudulys pradėjo lenkti poreikį eksperimentuoti. Kitų miestų muzikantai išsiskirdavo purizmu atliekant bliuzo ir roko kūrinius, tuo tarpu San Francisko aplinka tarsi skatino kūrėjus „viską krauti į mišrainę“. Todėl šios scenos palikimas yra muzikine prasme sunkiai aprėpiamas, ir jį sunku priskirti prie kokių nors kategorijų. San Francisko muziką nelengva kopijuoti – improvizacija muzikantą „nuneša“ į ten, kur niekas kitas nepateks. Fenomenalieji Grateful Dead, Santanos gitara, Big Brother and the Holding Company triukšminga psichodelika skambėjo taip, lyg tai būtų tikri džiazo ansambliai, kurių muzikantai gyvena ir groja kartu, o ne pop saldainiukai, leidžiantys įrašus ir gastroliuojantys visoje šalyje.

Jefferson Airplane,
nepaisant dažnos muzikantų kaitos ir netgi besikeičiančių pavadinimų, yra viena iš žymiausių septintojo dešimtmečio pabaigos San Francisko grupių. Grupę 1965-aisiais įkūrė gitaristas Marty Balinas, gitaristai Paulas Kantneris ir Jorma Kaukonenas, vokalistė Signe Anderson, būgnininkas Alexanderis „Skipas“ Spence‘as ir bosistas Jackas Casady‘is. Kantneris ir Balinas buvo jau žinomi vietinėje scenoje. Pavadinimą Jefferson Airplane sugalvojo Kaukoneno draugas – tai buvo bliuzo dainininko Blind Lemon Jeffersono pavardės parodija. Įkvėpimo jie sėmėsi iš The Beatles ir The Byrds. Greitai jie išpopuliarėjo mieste, grupė pasirodydavo koncertuose („hepeninguose“) ir benefisuose. Jie tapo savi Filmoro auditorijoje ir Caroussel pokylių salėje, vietinių muzikantų mekose, netoliese savo komunos hipių rajone Haight Ashbury.

Pirmasis grupės albumas „Takes Off“ išėjo 1966-aisiais, jame ryški folk įtaka. Vėlesnių Jefferson Airplane albumų psichodelika suvienys komunos harmoniją, folkloro, pop, džiazo, bliuzo ir roko elementus. Tiesa, prieš pat albumo išleidimą vokalistė Signe Anderson išėjo iš grupės auginti kūdikio, ją pakeitė grupės The Great Society vokalistė Grace Slick. Jos vokalas buvo stipresnis ir ekspresyvesnis nei Anderson – ji vėliau tikino savo balsu bandžiusi imituoti gitaros skambesį.

1966-ųjų gruodį Jefferson Airplane pateko į žurnalo „Newsweek” straipsnį apie „vibruojančią“ San Francisko muzikinę sceną – šis ir į jį panašūs straipsniai sukėlė masinį jaunimo „žygį“ į šį miestą ir jį pavertė Amerikos hipių kontrkultūros sostine. Kitų metų sausio 14-ąją grupė dalyvavo festivalyje „Human be-in“, tapusiame Meilės vasaros pradžia. Tame „genčių sambūryje“, organizuotame Haight Ashbury komunarų, minia išaugo iki dešimčių tūkstančių bei užtvindė polo laukus ir Golden Gate parką visai dienai, pripildytai roko muzikos, poezijos. Tai buvo taikos ir muzikos diena, kai Hells Angels (smurtaujantys septintojo dešimtmečio baikeriai – vert. past.) rūpinosi pasimetusiais vaikais. Harvardo profesorius Timothy Leary paskelbė mitingo tvarką, perspėdamas minią „įsitraukti, susijaudinti ir iškristi“ (turn on, tune in, drop out).

Taip pat 1967-ųjų vasarį jie išleido savo antrąjį albumą „Surrealistic Pillow“, pakilusį į 3 vietą „Billboard“ geriausių albumų sąrašuose. Šis albumas kartu su The Beatles „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ ir Pink Floyd „Piper At the Gates Of Dawn“ tapo Meilės vasaros viršūnėmis. Albumo hitais ir grupės „vizitinėmis kortelėmis“ tapo dvi dainos, sukurtos dar The Great Society: himnas Meilės vasarai „Somebody to Love“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ dainelė „White Rabbit“.

Kai logika ir proporcijos
Apsileidusios numiršta,
Kai baltasis rikis kalba atbulai,
O raudonajai karalienei negerai galvoj,
Prisimink, ką sakė miegapelė:
Gydyk galvą.

Šio laikotarpio viršūne tapo1967-ųjų birželį įvykęs Monterey pop festivalis. Jame grupė atliko įkvepiantį 40 minučių pasirodymą. „Tai buvo pirmas kartas, kai susitiko daugybė grupių ir pamatė, kas ką groja, taigi, mes buvom vieni kitiems nuostabūs“ – sakė Grace Slick.

Trečiasis albumas „After Bathing At Baxter‘s“, pasirodė tų pat metų lapkritį. Albumo viršelyje puikuojasi „patobulintas“ grupės namas Haight Ashburyje, tarsi skraidyklė pakilęs virš Amerikos komercinės kultūros chaoso. Albume jautėsi Jimio Hendrixo ir ypač išpopuliarėjusios Erico Claptono grupės Cream įtaka – muzika tapo sunkesnė, išryškėjo improvizacijos. Vyravo psichodelinis rokas. Kantneris ir Slick muzikos rašymo srityje nukonkuravo Marty Baliną, nusivylusį jų kelionėmis į žvaigždes ir komercinės sėkmės padidintais ego.

1968-aisiais grupė išsiruošė į didžiulį turnė po Europą su The Doors. Jie grojo Olandijoje, Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Švedijoje. Amsterdame per jų koncertą ant scenos pasirodė „apsinešęs“ Jimas Morrisonas ir pradėjo šokti. Grupei grojant vis greičiau, jis neteko sąmonės ir nukrito po Marty Balino kojomis. Savosios programos Morrisonas atlikti nebegalėjo.

Studentai šešioms dienoms užėmė Vašingtone esantį Kolumbijos universitetą. Tais pačiais metais, prieš pat prasidedant demokratų suvažiavimui, Čikagoje sustreikavo elektrikai, telefonistai, autobusų ir taksi vairuotojai. Pats suvažiavimas buvo aptvertas elektrine spygliuota viela, saugumas buvo apsiginklavęs ugnies svaidyklėmis ir granatsvaidžiais. Kalifornijoje Ronaldas Reaganas jau ruošėsi grasinti skerdynėmis. Grėsė dar daugiau riaušių ir kruvinų susirėmimų su valdžia. Nacionaliniu lygmeniu viskas buvo reikšminga, paranojiška ir pavojinga. Visoje Amerikoje „rednekai“ (skurdūs ir degradavę provincijos gyventojai, pasižymėję aršiomis rasistinėmis, prieš „kitokius“ nukreiptomis pažiūromis – K. P.) mušė ilgaplaukius. Jefferson Airplane ir šios grupės kūdikio Jefferson Starship dainos ir albumai, nušviečiantys šį laikotarpį, yra istorinė vertybė.

1969-ųjų gruodį jie grojo Altamonte, Kalifornijoje, kartu su The Rolling Stones. To koncerto metu šovinistinis „Pragaro angelų“ jaunimas, turėjęs palaikyti koncerto tvarką, mirtinai sumušė juodaodį – šitaip baigėsi gėlių vaikų sapnas, prasidėjo hipių epochos pabaiga. Tuometinis Jefferson Airplane būgnininkas Spenceris Drydenas kitų metų vasarį paliko grupę, nusivylęs „rūgšties karuselėmis“ ir tuo, kad gėlių vaikų miražas gali virsti Hieronymuso Boscho košmaru. Jefferson Airplane laikai baigėsi, pati grupė vėliau skilinėjo, muzikantai keitėsi.

Paulas Kantneris ir Grace Slick buvo savosios kartos brendimo liudininkai. Jie buvo priversti viską fiksuoti taip pat tiksliai, kaip prieš kelias kartas tai darė Hemingway‘us ir Fitzgeraldas.

Koncentruotas, viską pasakantis, metaforiškas Kantnerio pasakojimas – tai tos kartos kūrybos pavyzdys. Jefferson Airplane, kaip ir jų bendražygiai The Grateful Dead, savo dainose užkonservavę hipių epochos emocijas, iškėlė to laikotarpio meną iki tikrų meno aukštumų.

Views All Time
Views All Time
3470
Views Today
Views Today
1
0 0