Mes jau esame pripratę prie kritikos – ir kritikuojame dažniausiai patį gyvenimą, pačią realybę. Keikiam ją, kada norime ir kaip išmanome. Taigi pakalbėkime apie kritiką, apie jos tikslus, naudą ir žalą. Kokia yra pačios kritikos prasmė?

Pradėkime nuo teiginio, kuris yra mūsų laikų išraiška – bet kokia kritika veda į geresnę “sistemos” apytaką ir tampa savotiškais skiepais nuo gresiančių pavojingesnių ligų. Iš tikrųjų, jei “sistemos” terminu įvardysime šiuolaikinę pasaulio raidą, šis teiginys pasitvirtina. Kritika gali būti maištas. Jis bus suprastas, savaip įvertintas ir užims savitą vietą įvairiuose diskursuose – nuo politinio iki biologinio. Pavyzdžiu gali tapti kad ir antiglobalistinis antikapitalistinis sąjūdis ar kokia nors kita subkultūra. Nors labai stengiamasi išlaikyti maišto aurą, revoliucinę nuotaiką, kontrkultūrinis maištas savaime veikia pagal nusistovėjusį modelį, išlaikydamas arba atnaujindamas, bet iš esmės nekeisdamas maištų tradicijos – žaisti avangardą, prisiimti visas su tuo susijusias gyvenimo būdo nuostatas ir vėl grįžti į normalaus gyvenimo vėžes, jei, žinoma, nenueita per toli. Tie, kurie nueina per toli, arba susinaikina, arba marginalizuojasi, sunkiai besitikėdami, kad kas nors seks jų pavyzdžiu, sieks tokio idealaus tipo. Jei tai įvyksta, užsukamas naujas maišto spiralės ratas.

Taigi reikia paklausti, ar tokia kritika kaip kontrkultūra yra vaisinga ir tikrai pasiekia savo tikslą? Galima pritarti tiems konservatyviems teiginiams, kad kontrkultūra yra būdas priversti minią įtikėti – o tai savaime kelia tam tikras asociacijas su vartotojų visuomene. Juk ar ne iš hipių epochos maišto gimė visas šiuolaikinis prekių fetišizmas? Tai, kas buvo svajonė, tapo realybe, uždėjo rutinos pančius ir išstūmė į pakraščius tuos, kurie nesugebėjo linksmintis, jei kalbėsime apie išteklius. Labai lengva maištui tapti mada, labai lengva atsiduoti pinigų kontrolei, o draudimai šioje visuomenėje juk nebeegzistuoja. Visuomenė tampa fragmentiška, pliuralistinė, žmogus gali susikonstruoti savo asmenybę kaip tik nori. Niekas netrukdys jam pasirinkti tos ar kitos religijos, įpročių ar pomėgių.

Tačiau dėl to ir kyla didžiausias noras kritikuoti – kaip buvo įmanoma prancūzų postruktūralistams pavadinti tokią laisvą asmenybę “kūnu be organų”? Ir tai – ne tik šiuolaikinių genetikos mokslo ar organų donorystės bumo įvardijimas. Tai – įvardijimas visos šiuolaikinės sistemos veiklos rezultato, dėl kurio žmogus yra programuojamas pačios sistemos pagal id poreikius. Id kitados buvo psichoanalitinė žemiausioji asmenybės kategorija, kuriai būdingas įgimtų savybių – instinktų ir geismų – tenkinimas. Dabar tai tapo šiuolaikinio žmogaus matu – vartojimo kultūra žmogui uždėjo geismo ir jo patenkinimo antveidį, tarsi lašelinę ištiktam komos. Tuo tarpu sistemoje klesti visiškas chaosas, ji juda savomis spiralėmis, atsako į iššūkius ir sustingsta pavojingame tylos rūke.

Ką dabar gali kritikas? Kur jo vieta? Julios Kristevos teigimu, tik analizė, komentaras gali trumpam išblaškyti tą rūką. Ir kritikas yra tarsi garsiojo Jurijaus Noršteino animacinio šedevro “Ežiukas rūke” personažas. Jis ieško kažkokios asmeninės idėjos, glūdinčios rūke, eina į kažkokį jam pačiam nesuprantamą tikslą vedamas paprastumo ir smalsumo. Klausimas yra kritiko instrumentas, klausimai ir atsakymai yra tiesos dialektikos instrumentas. Kritiko užduotis yra surasti tiesą.

Kritikas visuomet privalo išlaikyti savo atstovaujamą poziciją, savo išeities tašką, likti stabilus judančiame pasaulyje. Stovėjimas vietoje yra retrogradiškas iššūkis “viskam, kas juda”, bet tik stovint vietoje galima judėti nejudant, tai yra leisti nevaržomai plūsti mintims. Judantis žmogus nėra mąstantis žmogus, jis tenkina tik savo geismą, jis juda, kad suspėtų. O mąstantis žmogus yra jau suspėjęs žmogus, nes, būdamas stabilus, jis atlieka tikrą minties šuolį. Taigi analizė įmanoma tik ramiai medituojant, tai savotiška tėkmės dekonstrukcija.

Tačiau kritika gali turėti ir tam tikrą manipuliavimo galią. Žiūrėdamas iš savo taško, kritikas savaime yra suinteresuotas išlaikyti status quo kritikuojamoje teritorijoje. Jis yra taškas koordinačių sistemos išorėje arba Mėbijaus lapo nesamoje pusėje. Ne, jis ne Dievas. Jis tik turi savitą požiūrį, kuris neturi priversti keistis pačią sistemą. Būdamas avangarde, kritikas nori jame išlikti vienas – tegu nemadingas, bet taip bent jau nežadinantis sistemos apetito. Jam būdingas atvirkščias judesys – analizės pabaigoje padaryti reveransą tikrovei ir šitaip ją apgauti. Apgaulė yra vienintelis būdas atgrasinti tuos, kurie ruošia naujus atsakus iššūkiams. Nietzsche, turėdamas velnią savyje, buvo mandagus ir etiškas visuomenėje, ir tik tai padėjo jam toliau vaikščioti ant peilio ašmenų. O vaikščiojimas ant peilio ašmenų galimas tik neatitinkant kelių asmenybės projekcijų á la Kierkegaard?o etika, estetika ir religija.

Kritikas savyje turi bent jau nesąmoningai priešintis “kūno be organų” lipdymui. Dialektikos objekto perkėlimas į save patį gali padėti lengviau kelti sudėtingus klausimus. Ežiukas įėjo į rūką norėdamas greičiau pasiekti meškiuką. Mes turime sau atverti tai, kas uždrausta – suprasti patys save. Kritikas privalo padėti apsispręsti ir “kūnui be organų” – sustingusiam, perversiškam mankurtui. Mokėti paprasta kalba kelti sunkiausius klausimus yra kritiko privilegija.

Tai – disciplinuojantis tekstas sau pačiam. Ir apgaulė skaitančiajam.

Views All Time
Views All Time
2169
Views Today
Views Today
1
0 0