Baimės
Nėra žmonių, kurie nieko nebijotų. Net ir patys galingiausi suaugusieji ko nors bijo. Bet tai – jau jų problemos. O ko bijai tu? Ne, tik nesakyk, kad nieko nebijai. Bijoti – natūralu ir tikrai nėra gėdinga. Baimė mus apsaugo nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti. Bet tik tada, kai ji turi pagrindą. Būna baimių – niekuo nemotyvuotų – netikrų. Tada bijomasi “veltui” – nerimaujama, kankinamasi dėl dalykų, kurie negali įvykti, arba tikimybė, kad jie įvyks, yra labai nedidelė. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie labai dažnai girdi tėvus kalbant apie baisius nusikaltimus, neišgydomas ligas, gaisrus… Ir jiems ima atrodyti, kad netrukus kažkas tokio nutiks ir jiems. Tokios beprasmės baimės gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą. Jei tėvai dažnai pykstasi tarpusavyje, vaikai ima nerimauti. Tie, kas auga vieni – neturi broliukų ar sesučių – visada tėvelių dėmesio centre. Beje, tai irgi gali tapti baimių priežastimi – bijomasi nepateisinti tėvelių lūkesčių ir vilčių. Taip, tu turi stengtis, bet, jei per daugybę lankomų būrelių ir pamokų ruošimą nebelieka laiko žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, tai jau negerai. Kaip su tuo kovoti? Prisimink, kaip, būdamas visai mažas, bijojai, kad po lova yra kažkas, kas gali sučiupti už kojos. Patikėk, dauguma dabartinių tavo baimių yra tokios pat – vėliau pats iš jų juoksies. Stenkis kuo daugiau bendrauti su kitais vaikais – draugų būrelyje visos baimės išbėgioja.