Muzikos vaidmuo judėjime

Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“

Lietuvoje pirmieji alternatyvią tarybinei estradai muziką pradėjo groti džiazo kolektyvai, kurie pradėjo kurtis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje Vilniuje ir Kaune. Kaip ir buvo galima tikėtis, iš viršaus buvo paskelbta, kad džiazas – tai nesveikas idėjiškai nesubrendusio jaunimo užsiėmimas, jam buvo priklijuota „amerikietiško ideologinio ginklo“ etiketė, su kuriuo reikia kovoti pačiomis ryžtingiausiomis priemonėmis. „Ceгодня ты играеш джаз, а завтра Родину продаш!“ – taip skambėjo vienas iš populiariausių komjaunimo organizacijos lozungų.

Dėl Sovietų Sąjungos izoliacijos bene vienintelis šaltinis apie Vakarų pasaulyje vykstančius procesus buvo radijo imtuvas. Apie 1964 metus Liuksemburgo radijo bangomis Lietuvos jaunimą pasiekė pirmosios grupės „The Beatles“ dainos. Tos muzikos paprastumas, nuoširdumas bei novatoriškumas užbūrė ne vieną jauną širdį:

„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė.“ (K. Antanėlis)

Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje – „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo įtakota grupės „The Beatles“, ji buvo pavadinta bitlomanijos terminu, o muzikinis stilius – bigbyto terminu.

Nuo 1968-ųjų metų galima įžvelgti kokybiškai naują etapą, kuriame muzikuojančios grupės nuo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų grupių dainų kopijavimo perėjo prie savų muzikinių idėjų generavimo. Kadangi savos kūrybos dainos buvo sunkiai toleruojamos, dauguma grupių pasuko neutraliu folk stilistikos keliu. Kūrėsi naujos grupės: Vilniuje – „Bočiai“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs Miltai“, Šiauliuose – „Saulės Vaikai“, Kaune – „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“ etc. Gitarinei muzikai neliko abejingos ir merginos. Vilniuje muzikavo merginų grupė „Bitės“, o Kaune susikūrė net dvi merginų gitarinės grupės – viena be pavadinimo, o kita – „Eglutės“.

8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis alternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimas įgavo ir maištingumo atspalvį. Pirmieji šios krypties pranašai buvo „Sartakovo Trio“ Vilniuje ir „Nuogi Ant Slenksčio“ Kaune, kurių grojama muzika neatitiko jau nusistovėjusios bigbyto muzikos sampratos ir demonstravo pirmąsias tikro roko užuomazgas.

Roko muzikos bumas greitai imtas aptarinėti palčiai ir visuotinai. Valdžia į šią muziką žiūrėjo neigiamai: roko muzika vadinta „triukšmingu ritminiu gitarų dundesiu ir žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika; vulgariu klyksmu „įkvepenčiu“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“. Tačiau valdžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės mados neįmanoma uždrausti, buvo stengiamas bent ją kontroliuoti (pvz., imta rengti saviveiklinių kolektyvų apžiūras).

Roko muzika buvo tiltas, jungiantis Vakarus su Sovietų Sąjunga, jai negaliojo jokios geležinės uždangos ir suvaržymai. Sovietinėje Lietuvoje rokas buvo kaip laisvės gurkšnis, tai buvo pagrindinis „uždraustas vaisius, telkiantis žmones ir skatinantis naujas pažintis“.

Muzikos hipiai klausydavosi, ne pavieniui, bet dažniausiai po keletą. Tai buvo savotiškas grupinis ritualas, religijos pakaitalas, magija:

„Susirinkdavome klausytis muzikos ir daugiau mums nieko nereikėjo – nei kalbų, nei žodžių. Kiti stebėdavosi: „Ką jūs veikiate, juk susirinkę apie nieką nekalbate? Kaip jūs laiką leidžiate?“. O mums tai buvo kitas pasaulis, kitas bendravimo principas. Mums nerūpėjo, kas kiek ko turi, kiek kieno tėvai gauna pinigų. Svarbiausia buvo muzika.“ (O. Zacharenkovas)

Įrašus gauti buvo sunku. Kai kam atsiųsdavo giminaičiai iš Amerikos, būdavo galima nusipirkti ir iš „spekuliantų“ (įrašai kainavo apie 3 rublius):

„Plokštelių tada buvo labai mažai. Klausydavomės šimtus kartų perrašytų, nutrintų, suklijuotų paprastu nagų laku magnetafono juostų. Siekdamas kuo daugiau sužinoti apie vakarietišką muziką, išmokau skaityti lenkiškai. Mano mama gaudavo žurnalą „Kobieta ir žycie“. Kai ką išskaitydavau paskalų skyriuje. Eidavome į dokumentinius filmus, per kuriuos kartais 5-7 sekundes parodydavo užsieninių koncertų ištraukų. Tai iliustruodavo kapitalizmo grimasas ir išsigimimą. Dėl tų kelių sekundžių filmus spoksodavome dešimtis kartų.“ (V. Kernagis)

Svarbus įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pirmoji Europoje pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Iš draugo gavęs ką tik išleistą vinilinę plokštelę su minėta opera, K. Antanėliui ji padarė tokį didelį įspūdį, kad jis nedelsdamas puolė rašyti operos partitiūrą. Kartu groję draugai nusprendė operą pastatyti. Roko operos entuziastai natų neturėjo. Klausydami plokštelę atkūrė visą partitiūrą. Pirmą kartą „Jėzų Kristų – superžvaigždę“ atliko Dailės institute gruodžio 25 dieną. Nors niekas ir negretino šios datos su operos turiniu, bet labai greitai prasidėjo represijos:

„Mane ilgai tąsė KGB. Buvo net metams iš instituto išmetę. Aš nebuvau joks politikas. Tuo metu susidegino Kalanta, o mūsų repertuare buvo prieš dvejus metus parašyta daina, kuri ir užkliuvo KGB, nes joje buvo žodžiai: „širdis – seniai nuodėgulis“. Mus išgelbėjo „Amerikos balso“ pranešimas, kad Vilniuje „Jėzus Kristus“ pastatytas pirmą kartą Europoje.“ (K. Antanėlis)

Po pusės metų roko opera buvo atlikta lietuviškai (libretą į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas) Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) aktų salėje.

Dar didesnis įvykis buvo 1971 metais restorane „Žirmūnai“ įvykęs pogrindinis roko festivalis – seišenas (pop session). Šis festivalis – tai anologija Vudstoko festivaliui, įvykusiam 1969 metais Amerikoje, kuris tapo didžiausia hipių švente ir 7-ojo dešimtmečio dvasios apogėjumi. Vilniuje įvykęs seišenas tuo metu buvo unikalus reiškinys ir neturėjo precendentų visoje Sovietų Sąjungoje. Nors tokie festivaliai jau vyko Latvijoje ir Estijoje, tačiau čia jie buvo legalūs ar bent jau pusiau legalūs. Iniciatyva kilo „Sartakovo Trio“ muzikantams. Šią idėją palaikė ir tuometinis Vilniaus miesto Kirtimų kultūros klubo vadovas Antanas Raugala, ir to meto progresyvaus jaunimo dvasinis lyderis A. Taunys. Iš pradžių būsimo festivalio vieta turėjo tapti Kirtimų kultūros klubas. Per kelias dienas buvo išplatinti keli šimtai bilietų. Tačiau gandams apie artėjantį festivalį pasiekus saugumą, festivalio išvakarėse klubo vadovas buvo areštuotas, o pats klubas užantspauduotas. Tada už pinigus, surinktus pardavus bilietus, festivalio organizatoriai išpirko 300 vietų banketinę salę „Žirmūnų“ restorane.

„Iš Rygos pakvietė „Natural Product“ – bliuzo ansamblį, kuriame grojo Pete Andersen ir Seiskis. Renginio pretekstas buvo gitaristo Olego Sartakovo gimimo diena. Dalyvavo „Olego Sartakovo trio“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs miltai“, „Natural Product“. Dalyvavo A. Jegorovas (Džyza) grojęs „Nuogi ant slenksčio“ su hipsteriu, pravarde Fikusas, kuris nebuvo muzikantas, bet virė tam pačiam katile. Džyza su Fikusu gan pikantiškai šaipėsi iš sovietinės estrados. Susirinko absoliučiai fantastiška publika. „Sartakovo trio“ užgrojo Lenono dainą „Cold Turkey“, vienas vaikinas nusirengė iki pusės ir užsilipo ant stalo. Tada visus pagavo siautulys ir apėmė ekstazė… Tačiau ant scenos užlipęs restorano administratorius ragino nustoti šėlus, primindamas, kad „čia ne laukiniai Vakarai“. Susirinkusieji dar pasiklausė grojusių grupių, šoko ir visi pasijuto taip, kaip vargu ar kas tuomet drįso net įsivaizduoti. Vargu bau. Man iki šiol šis vakaras atrodo neįmanomas ir fantastiškas. Pilna salė laisvo šokio ekstazėje paskendusių žmonių, o už lango – nyki sovietinė santvarka… Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo visoje Sąjungoje, ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.“ (O. Zacharenkovas)

Vakarėlis greitai susilaukė atgarsių. Po koncerto, publikai lydint latvių muzikantus į stotį, saugumas bandė išprovokuoti muštynes. Kai kurie jaunuoliai buvo areštuoti, kiti jau vėliau kviečiami į saugumą tardymams:

„Kai išėjome iš festivalio, prie pastato jau stovėjo du sunkvežimiai, mūsų laukė milicininkai. Po to mus kvietinėjo KGB ir bandė įrodyti, kad festivalį finansavo CŽV. O iš tikrųjų mes patys susirinkome po 50 rublių. Saugumiečiai patys sėdėjo tam restorane, kažkoks tai Stankus ar Stankevičius. Šalia jo sėdėjo ir kiti. Iš karto matėsi, kas jie, nes pagal mus atrodė per daug tvarkingi. Po to tas Stankus mane ir tardė.“ (S. Daugirdas)

Nors prieš festivalio dalyvius konkrečių represijų nebuvo imtasi, tačiau saugumas šio įvykio „per pirštus“ nepraleido: vienas iš festivalio iniciatorių, O. Sartakovas buvo priverstas išvykti gyventi į Ukrainą, o A. Taunys pašalinamas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto. Ir spaudoje festivalis buvo ne per gražiausiai komentuojamas: „Restorane buvo grojama, dainuojama ir šokama. Susirinkimo dalyvius apėmė ekstazė. Ir kai kas jau nusirengė iki marškinėlių. Kažkokia mergelė liko vien su palaidinuke. Kažkas pradėjo raičiotis ant grindų.“ Per radijo stotį „Amerikos Balsas“ šis festivalis buvo pavadintas „Pabaltijo hipių suvažiavimu“.

Narkotikai ir alkoholis

Vakaruose hipių judėjimas yra neatsiejamas nuo narkotikų. Galima sakyti, kad jie tiesiogiai veikė hipių stilių, ypač haliucinogenai LSD, kurie buvo sutikti kaip savaime suprantamas dalykas ir plačiai paplito. Narkotikai tapo savotiška religija, filosofija. Buvo skelbiama, jog tai tikras kelias į nirvaną.

Pačioje Rusijoje gauti narkotikų taip pat nebuvo labai sunku, kadangi į čia jie atkeliaudavo iš Viduriniosios Azijos. Kur kas sunkiau buvo nusipirkti „firminių“ Vakarų narkotikų, tokių kaip LSD, heroinas ar amfetaminai. Tačiau Lietuvoje, bent jau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, narkotikų nebuvo:

„Hipių subkultūriniame sluoksnyje haliucinogenų išbandymas buvo garbės reikalas, tačiau esant jo deficitui, 7-ojo dešimtmečio roko karta daugiau nukentėjo nuo alkoholio.“ (S. Daugirdas)

Todėl visoje Sovietų Sąjungoje populiariausiu ir lengviausiu svaiginimosi būdu tapo alkoholis ar tabletės:

„Rusijoje ir Taline ypatingai badėsi aguonomis, bet Lietuvoje nelabai. Hašišo, marihuanos nebuvo. Vilniuje daugiausiai vartojo tabletes, tas kurios svaigindavo: „Maksironas“, „Katerpinas“. Čiulpdavo po liežuviu. Kai kas parūkydavo anašą, vadinamąjį planą. Bet tai buvo gana sunku gauti.“ (O. Zacharenkovas)

Žinoma, narkomanais buvo ne visi, tačiau dauguma hipių jų buvo bandę:

„Tai aišku, kad vartojo narkotikus. Beveik kiekvienas jų buvo ragavęs. Vienas pasikabino, kitas – ne. Narkotikų prieinamumo tada nebuvo, tai dažniausiai viskas buvo maišoma su alkoholiu. Tie narkotikai tik stimuliavo, jie nebuvo tokie tikri. Vaistinėse „chebra“ pirkdavo migdomuosius, gadino skrandžius, rūkydavo iš Azerbaidžano atvežtus rūkalus. Bet tai nereiškia, kad visi buvo narkomanai.“ (S. Daugirdas)

Tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Sovietų Sąjungoje narkotikų problema nebuvo labai opi, nes dauguma ilgaplaukių svaiginosi pigiu vynu. Antai Rusijoje hipių „moralinis kodeksas“ pirmoje vietoje skelbė laisvos meilės principą, kuris realiame gyvenime išvirsdavo net į kolektyvinį santykiavimą. Rusijos ilgaplaukiai skyrėsi nuo Lietuvos, nes pastarųjų „kodeksai“ neskelbė nei kolektyvinio sanguliavimo, nei narkotikų vartojimo.

Narkotikai hipių judėjime buvo viena iš kultūrinės opozicijos formų. Taip pat jie reiškė visuomenės normų nepaisymą, laisvę, norą pabėgti nuo realybės.

Keliavimas autostopu („tranzavimas“)

Dar vienas svarbus hipiško gyvenimo bruožas, kuris juos jungė, bet tuo pačiu išskyrė iš kitų, buvo aistra keliauti. Viena iš ryškiausių Sovietų Sąjungos hipių sąvybių buvo jų nuolatinis noras plėsti savo akiratį bei užmegsti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propoguojančiais jaunuoliais kituose miestuose ar kitose šalyse. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“ (hičhaikingas), rečiau traukiniais. „Tranzavimą“ hipiai perėmė iš bitnikų. Džeko Keruako „Kelyje“ buvo kultinė hipių knyga, o joje kaip tik ir buvo propoguojamas „tranzuojančio“, kaip laisvo, nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietų ir daiktų žmogaus įvaizdis. „Tranzavimas“ hipiams tapo vos ne profesionaliu sportu, ypač šiltuoju metų laiku.

Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino (šis miestas Sovietų Sąjungos hipiams buvo savotiška Meka) hipiams buvo „garbės reikalas“, taip pat Krymas, Leningradas, Maskva. Dažnas hipis buvo „išmaišęs“ visą Sovietų Sąjungą. Į Estiją važiuodavo dėl to, kad čia buvo žymiai liberalesnis gyvenimas, taip pat vykdavo seišenai: „estai tuomet jau turėjo savo roką, o mes dar ne. Muzika mus versdavo tranzuoti, nes tai irgi buvo principas.“

Vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“, šiuo metų laiku daug hipių plūsdavo ir į Lietuvos pajūrį (Palanga, Kuršių Nerija). Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namuose, nes visuomet atsirasdavo tų, kurie savo namuose apnakvydindavo, valgydindavo:

„Ilgaplaukių bendruomenės nariai nevaržomai galėjo lankytis vieni pas kitus. Durys buvo atviros visiems. Kiekvieno mūsų butas būdavo visų hipių namai. Grįžti namo, o pas tave jau sėdi koks svečias iš Piterio ar Simferopolio, geria sau kavą. Kartais tokių netikėtų svečių vienu metu atvykdavo net keliolika.“ (L. Mažeika)

„Tranzavimas“ taip pat neatitiko sovietinės ideologijos, tai buvo siejama su valkatavimu.

Hipiai – priešprieša komjaunimui

Sovietinė valdžia į hipių judėjimą žiūrėjo labai neigiamai. Sovietinis žmogus turėjo būti politiškai aktyvus, rūpintis viešais interesais. Vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, kuris taip pat turėjo būti veiklus, aktyviai besireiškiantis visuomenėje. Sovietiniai pareigūnai skelbė, kad „svarbiausias komjaunimo uždavinys buvo ir tebėra skiepyti jaunimui komunistinį idėjiškumą, ištikimybę mūsų tarybinei Tėvynei, internacionalizmą, aktyviai propoguoti mūsų visuomenės gyvenimo normas ir dvasines vertybes“. O visuomenė ir tikėjo, kad komjaunuoliai kaip tik ir įkūnija padoraus ir teisingo jaunuolio įvaizdį: „komjaunimo organizaciją sudaro pats šauniausias jaunimo branduolys. Komjaunuoliai ne tik savo susirinkimuose, bet ir gatvėje, namuose, siaurame ratelyje kovoja prieš tuos, kurie savo blogiu ne tik kenkia, bet ir žemina tarybinio jaunuolio vardą“.

Į jaunimą sistema žiūrėjo kaip į komunizmo kūrėją, jam buvo skirta perimti tolesnę komunistų partijos misiją: „Mūsų pareiga – perduoti jaunąjai kartai savo politinį patyrimą, vadovauti idėjiniam jaunimo auklėjimui, daryti visa, kad jis garbingai tęstų savo tėvų žygį, didžiojo Lenino žygį“ – kalbėjo Lietuvos komunistų partijos veikėjai. Kažin ar trankia muzika besidominčius dvidešimtmečius ilgaplaukius galėjo vilioti iš viršaus peršama idėja apie „šlovingus“ Lenino žygius ir jo pradėtą socializmo kelią. Todėl visai nenuostabu, kodėl hipiai nesikišo į socialinį gyvenimą bei buvo politiškai abejingi. Jie kaip tik ir neatitiko Sovietų Sąjungos piliečio kriterijų, nes totalitarinėje valstybėje netgi nedemonstruojamas pritarimas ar abejojimas valstybės veiksmų teisėtumu bei prasmingumu automatiškai tapdavo priešinimosi režimui forma.

Valdžios elgesys su hipiais

Siekis išsiskirti visuomet gąsdino valdžią. Uniformuotą, nieko neišsiskiriantį asmenį visuomet buvo lengviau valdyti, nei ilgaplaukę asmenybę. Todėl valdžia nenuilsdamai ir aktyviai stengėsi kovoti su hipiais. Lietuvos komunistų partijos nariai skelbė, kad „ideologinėje kovoje negali būti politinio pasyvumo, taikaus stebėjimo. Prie mažiausio dėmesio sumažėjimo ideologiniam darbui, iš karto tarp žmonių atsiranda nacionalistiškai ir šovinistiškai nusiteikusių, atsiranda nihilizmas ir skepticizmas, girtavimas, chuliganizmas, tinginystė ir kiti amoralūs poelgiai“. „Teisingą“ gyvenimo būdą gyvenantiems tarybiniams piliečiams hipiai būtent ir priklausė amoralių elementų kategorijai, todėl, aišku, su jais reikėjo kovoti.

Pirmiausia priemonė, kurios valdžia imdavosi prieš hipius buvo plaukų kirpimas. Plaukai turėjo nesiekti apykaklės. Mokyklose „direktoriai vaikščiodavo po klasę su pieštuku ir matuodavo, ar plaukai ne ilgesni už pieštuko skersmenį“, universitetuose, kur veikė karinės katedros, ilgi plaukai taip pat būdavo kerpami, ilgaplaukių neaptarnaudavo kavinėse. Kiek ilgesnius plaukus galėjo nešioti muzikantai (pvz.: Vytautui Kernagiui leisdavo nešioti ilgesnius plaukus, nes jis grojo mokyklos šokiuose). Kovai su ilgais plaukais veikė ir specialios komjaunimo grupės, kurios tiesiog gatvėje gaudydavo hipius ir kirpdavo plaukus:

„Mus visą laiką gaudė komjaunuoliai, milicija. Mus apkirpdavo tiesiog gatvėse, plėšydavo kelnes, apstumdydavo milicijos skyriuose. Buvom kaip partizanai. Išeini į miestą ir žinai, kad gali atsidurti arba komjaunimo komitete, kur tave gali apkirpti: trys kirps ir dar trys laikys, arba milicijoje. Ne kiekvieną dieną, bet per savaitę kartą – galėjai būti tikras. Jie jautė, kad mes ne iš kelmo spirti, kad turim kažką, ko jie nesupranta, kas yra ne tai, kuo jie tiki.“ (O. Zacharenkovas)

Hipiai buvo laikomi „nenormaliais“, jų išvaizda tapatinama su valkatavimu ir nešvara, kai kam atrodydavo, kad „ilgaplaukiai – lyg užsilikę iš senų laikų, lyg būtų nesiprausę, lyg būtų susimaišiusios žmonių lytys“, o patys jie buvo dažnai vadinami chuliganais. Kadangi jie augino ilgus plaukus, daugeliui miesčionių tai galėjo asocijuotis ir su homoseksualizmu, kurį to meto sovietinė teisė traktavo kaip kriminalinį nusikaltimą. Tuometinėje spaudoje, kalbant apie hipius, vartojami tokie apibūdinimai, kaip: „kraštutinis modernistas, neigiantis bet kokius apribojimus; chuliganiški poelgiai ir dvasios skurdas“ arba kaip „veltėdžiai, kurie tamposi klykiant plokštelėms, o jų gyvenimo tikslas – nedirbti visuomenei naudingo darbo“, kai kada hipiai vadinami ir „ilgaplaukiais cinikais, ieškančiais „amžinosios meilės“ narkotikuose ir sekse“.

Valdžios neigiamas požiūris į hipius, rado atgarsį ir visuomenėje. Visuomenė buvo nusistačiusi prieš hipius, priešprieša vyravo ir paties jaunimo tarpe. Hipiuojančius puldinėdavo, ne tik milicija ir komjaunimas, bet ir chuliganai:

„Chuliganai mus apstumdydavo, keikdavo. Mes juos vadindavom žlobais. Priešiškumas buvo labai didelis. Mes turėjom atsispirti ir oficialiai visuomenei, ir chuliganams, ir milicijai. Tai buvo vos ne karas.“ (O. Zacharenkovas)

Maištaujantis jaunimas valdžiai buvo kaip rakštis, jis trukdė kurti socializmą ir buvo tarsi gyvas priekaištas, kad ne visada sistema gali sukontroliuoti visuomenę. Hipiai buvo įvardijami kaip „buržuazinių vakarų idėjų persisunkę“ ar, kaip „keliaklupsčiaujantys prieš vakarus“ jaunuoliai. Valdžia juos lygino net su psichiškai nesveikais. Antai, 1974 metais ruošiantis Spalio revoliucijos šventimo metinėms, KGB buvo nurodyta, kad reikia „patikrinti visus rajono teritorijoje esamus įskaitoje psichiškai nesveikus ir visuomenei pavojingus asmenis ir susitarus su Žiegždrių psichoneurologinės ligoninės vadovybe, švenčių laikotarpiu juos izoliuoti“. Psichiatrinė praktika neretai buvo naudojama prieš hipius (ir ne tik), nes tiek oficialiosios valdžios, tiek didžiosios visuomenės dalies jie buvo laikomi nenormaliais ir nesveikais.

Spaudoje buvo neretai stebimasi: kodėl Vakaruose jaunimas protestuoja, visiems buvo aišku, nes „buržuazinės ideologijos, moralės, auklėjimo krizė, gyvenimo normų išsigimimas smarkiai veikia jaunimą“, tačiau sovietiniai autoriai niekaip nesuprato, kuo buvo nepatenkintas jaunimas Sovietų Sąjungoje, kurioje nieko netrūko ir buvo gera gyventi. Pati paprasčiausia priežastis paaiškinanti, kodėl egzistavo hipiai, buvo „partinių, sovietinių organų darbo trūkumai, nepakankamas partinių, komjaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų politinis auklėjimas“. Žinoma, tai buvo paprasčiausias visa ko paaiškinimas, nes hipiai tiesiog „netilpo“ į komunizmo statytojų nustatytą schemą.

Įvykiai po R. Kalantos susideginimo

Santvarkos požiūrį į hipius dar labiau paaštrino Romo Kalantos susideginimas. R. Kalanta hipis gal ir nebuvo, bet nešiojo ilgus plaukus, grojo gitara ir kopijavo užsienio hipių aprangą. Jo susideginimas ir po to sekusios represijos prieš hipius buvo tam tikras lūžis judėjime:

„R. Kalanta savotiškai įprasmino hipių judėjimą, suteikė naują spalvą. Jis buvo savotiška gairė. Jo susideginimas tapo simboliniu dalyku“. (O. Zacharenkovas)

Komunistų partijos veikėjai, išgąsdinti galimų politinių R. Kalantos susideginimo padarinių, 1972 m. gegužės 16 d. sušaukė LKP Kauno miesto komiteto plenumą, kurio dalyviai buvo informuoti apie R. Kalantos asmenybę ir pareikšta, kad „hipiai gali pasinaudoti šiuo įvykiu“. Buvo numatyta, kad laidotuvės vyks gegužės 18 dieną 16 valandą, apie tai žinojo daugelis Laisvės alėjoje besibūriavusių žmonių. Tačiau kai prie Kalantų namų susirinkęs jaunimas sužinojo, kad laidotuvės jau įvykusios, kilo pasipiktinimo banga. Taip gegužės 18 dieną Kaune prasidėjo jaunimo manifestacijos, kuriose nemažas skaičius buvo ir ilgaplaukių, taip pat buvo atvykusių ir iš kitų Pabaltijo šalių.

Prie demonstrantų, reiškiančių pasipiktinimą dėl draudimo dalyvauti laidotuvėse ir reikalaujančių suteikti laisvę, prisidėjo ir atsitiktiniai, kai kurie išgėrę ar chuliganiškai nusiteikę praeiviai, minia vis gausėjo. Jaunimas, reikšdamas protestą, spardė šiukšlių dėžes, vartė suolus, prie „Romuvos“ kino teatro iš jų bandė pastatyti barikadą. Prasidėjus susidūrimams su milicija, demonstrantai ėmė į malšintojus svaidyti akmenis. Apie 22 valandą atvykus Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės kareiviams, ginkluotais lazdom, šalmais ir skydais, įvyko naujas demonstrantų ir jų slopintojų susidūrimas. Kariuomenė ir milicija su demonstrantais elgėsi žiauriai, guminėmis lazdomis talžė visus, kas tik papuolė jų kelyje. Į pagalbą milicijai buvo suformuoti ir specialūs komjaunimo būriai:

“Atrinko visus vyrus iki 30 metų amžiaus ir tik rusų tautybės. Mane paskyrė į komjaunimo būrį, nors jau buvau išėjęs iš VLKJS nario amžiaus. Pasirinkimas buvo toks: arba kirpti, arba mušti visus, kurie turės per sprindį ilgesnius plaukus. Pasakė, kad nėra ko gailėtis tų išsigimėlių“. (G. Melnikovas)

Valdžiai ėmusis tokių priemonių nukentėjo nemaža dalis jaunuolių, ypač ilgaplaukių, nes ilgesni nei įprasta plaukai buvo suprantami kaip protestas prieš visuomenės tvarką:

„Dauguma dalyvių buvo ilgaplaukiai. Dauguma jų ir nukentėjo. Milicininkai net buvo susikibę rankomis, neprileido prie Soboro, bet minia užtvarą pralaužė. Tada milicininkai pradėjo žiauriai mušti, bananais talžyti. Kai kuriuos trombavo į mašinas ir veždavo kur nors už Kauno. Vežant juos dar primušdavo, apspardydavo. Jokių ginklų jie neturėjo, juos išprovokavo muštynėms. Tada kai kurie ėmėsi atsakomųjų veiksmų: buvo laužomi suoliukai, iš kažkur atsirado lazdos. Teko girdėti kad nuo jaunimo nukentėjo 35 milicininkai ir saugumo darbuotojai. Milicininkai čiupdavo ilgaplaukius ir su peiliais išpjaustydavo plaukus. Paskui nukentėjusius buvo galima atsekti pagal tai, kad buvo nusikirpę plikai. Aplinkiniai juos vadino maištininkais. Milicininkai plaukus išpjaustydavo tokiais gabalais, kad neliko nieko kito, kaip tik kirptis plikai.“ (B. Darasevičius)

Gegužės 19-ąją vėl kilo demonstrantų susidūrimai su malšintojais, tik šį kartą Laisvės alėjoje pasirodė kariuomenės mašinos su pilna kovine ginkluote. Gegužės 19 dienos demonstracijose dalyvavo gerokai mažiau jaunimo ir „tvarka buvo atstatyta“ per dvi valandas. Nėra aišku, kiek žmonių nukentėjo nuo sumušimų, nes kreiptis į ligonines dauguma demonstrantų bijojo. Taip pat neaišku, ar nukentėjo ir malšintojai.

1972-ųjų metų gegužės įvykiai, kuriuose atsispindėjo žmonių priešprieša socializmui, kuriuose prasiveržė tautinis nacionalizmas, turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos istorijai, bet ir hipių judėjimui. Kaip jau buvo minėta anksčiau, po 1972 metų pastebimas hipiuojančio jaunimo skaičiaus padidėjimas. Atsirado nemažai tokių jaunuolių, kurie protesto vardan pradėjo auginti plaukus, nors hipiais ir netapo. Tačiau Lietuvos hipių judėjimui šie įvykiai nebuvo palankūs, nors jų skaičius kaip ir padidėjo. Su R. Kalantos mirtimi susiję įvykiai suformavo kur kas griežtesnį, negatyvesnį ir nepakantesnį valdžios požiūrį į ilgaplaukius ir šiaip, į tuos, kurie šiek tiek išsiskyrė iš pilkosios sovietinių piliečių masės:

„R. Kalantos susideginimas pridirbo. Visi tada labai nustebo, nes galvojo, kad aš apsidžiaugsiu, kad R. Kalanta didvyris, nes visi į jį taip žiūrėjo. O aš pasakiau, kad jis durnas, dabar viskas, nuo rytdienos prasideda mūsų juodos dienos. Taip ir buvo! Po R. Kalantos visas reikalas buvo sugadintas, nes Maskva į mus žiūrėjo atlaidžiai: „Ai, Pabaltijo respublikos. Ten galima. Tegul chuliganavoja.“ Tai mes ir chuliganavojome. O tada tik bac! Nu čia jau buvo „vyše kryšy“.“ (S. Daugirdas)

Iš tikrųjų po 1972 metų gegužės įvykių hipiams ir nors kiek laisvesniems žmonėms prasidėjo sunkūs laikai: buvo sugriežtintas auklėjimas mokyklose ir universitetuose, nešioti ilgus plaukus tampa pavojinga, sudaromos tokios sąlygos, kad ne tarybinių kompozitorių muziką grojančios grupės, tiesiog nebegali toliau muzikuoti, etc. Galima teigti, kad nuo tada hipių judėjimas Lietuvoje palaipsniui pradeda silpnėti ir kaip masinis sąjūdis pasibaigia 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Panašumai ir skirtumai su judėjimu Vakaruose ir socialistiniame bloke

Net nekyla abejonių, kad Sovietų Sąjungoje vykęs hipių judėjimas nuo judėjimo Vakaruose skyrėsi. Pati ryškiausia sąvybė, skyrusi Sovietų Sąjungos hipius nuo savo kolegų Vakaruose, buvo ta, kad laisvajame pasaulyje šis jaunimo judėjimas buvo protesto prieš visuomenės materializmą, vertybių niveliaciją išraiška, o už geležinės uždangos hipių judėjimas tapo protestu prieš patį režimą. Be to, prieš totalitarinę santvarką maištaujantys jaunuoliai pasipriešinimą ir nesitaikstymą su įprastinėmis gyvenimo normomis suprato giliau bei išreiškė tai aštriau. Demokratiniuos Vakaruose gėlių vaikai daugiau ar mažiau atrodė, elgėsi, keliavo ar rengė protesto akcijas taip, kaip norėjo. „Gi sovietiniai hipiai buvo rūsti „tauta“, nes juos gaudė milicija, jie daug gėrė, vartojo narkotikus, po šalį klaidžiojo tranzuodami, miegojo svetimuose butuose, bendravo su įvairaus plauko nepažįstamais žmonėmis, ir mylėdavosi jie ne jaukiuose viešbučiuose, kuriuose Sovietų Sąjungoje apsistoti galėjo tik vedusios poros, bet velniai žino kur.“

Tačiau gėlių vaikai iš socialistinio bloko, galima teigti, buvo beveik vienodi. Galbūt pagrindiniai skirtumai buvo tie, kad vienose šalyse judėjimas prasidėjo anksčiau, o kitose vėliau. Be abejo, tokiose šalyse kaip Čekoslovakija, Lenkija režimas buvo kur kas liberalesnis, todėl ir į iššaukiančią ilgaplaukių išvaizdą bei arogantišką jų elgesį komunizmo statytojų atžvilgiu buvo žiūrima atlaidžiau nei Rusijoje ar Baltijos šalyse (nors reiktų pridurti, kad Estijoje jaunimas turėjo daugiau laisvių, nei Latvijoje ar Lietuvoje). Judėjimas gal kiek aštresnis buvo pačioje Rusijoje, nes ir sistema čia stipriau spaudė. Šiek tiek judėjimas skyrėsi ir muzikos atžvilgiu, pavyzdžiui, roko grupės Rusijoje dainavo angliškai, nes rusiškos dainos čia buvo nepopuliarios, tuo tarpu Lietuvoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje muzikantai nevengė dainuoti gimtąja kalba.

Apibendrinant galima teigti, kad hipiai visame soclageryje atrodė ir gyveno panašiai – ilgaplaukiai, „basakojai“, „brazdinantys“ gitaras, propoguojantys laisvą gyvenimo būdą, nesitaikstantys su įprastomis visuomenės normomis ir komunistų propoguojamais idealais.

Views All Time
Views All Time
4165
Views Today
Views Today
1
0 0