Bendravimas

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai

pagal
Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pyktis yra dažnai pasitaikanti emocinė būsena, pasireiškianti nuo švelnaus susierzinimo iki nevaldomo aršumo. Ne kartą esame pastebėję, kad supykęs žmogus parausta. Pykčio energija nesulaikomai veržiasi iš vidaus į išorę; objektas, į kurį nukreiptas pykčio priepuolis, jaučiasi atakuojamas galingos, nesuvaldomos jėgos. Pavyzdžiui, įpykę tėvai mažam vaikui atrodo tarsi visagaliai milžinai, tuoj, tuoj ištarsiantys mirties nuosprendį. Tam tikra vaiko dvasios dalis kiekvieną sykį apmiršta, kai jis atsiduria pykčio akivaizdoje. Galingos emocijos prasiveržimo staigumas palieka pykčio objektą apstulbintą ir bandantį suvokti, kas gi nutiko. Kartą mokytoja paklausė grupės šešiamečių: „Kokia yra svarbiausia iki šiol jūsų išmokta tiesa?" Viena mergytė pateikė neįkainojamą atsakymą: „Kai tėtis supykdo mamą, niekuomet neleidžiu, kad ji šukuotų mano plaukus!". Pyktis, kaip ir kaltės ar gėdos jausmas, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ieško „atpirkimo ožio"... Instinktyviai pyktis išreiškiamas kaip agresyvi atsakomoji reakcija, inspiruojanti atitinkamą elgesį, leidžiantį mums kovoti ir gintis, jeigu esame puolami. Taigi šiek tiek pykčio reikia mūsų išlikimui. Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieną mus erzinantįjį, nes egzistuoja įstatymai ir tam tikros socialinės normos, elgesio kultūra. Taigi mūsų pykčio išraiška jau savaime tampa ribota. Skirtingas šios sudėtingos emocijos apraiškas išgyvena kiekvienas žmogus.

Pavydas: pliusai ir minusai

pagal
44f1f160 49a1 468f 81fd b2882f572614 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Viena mano pažįstama, santūri ir valinga asmenybė, papasakojo, kaip svečiuose susitiko buvusį meilužį su nauja mylimąja. Moteris segėjo auskarus, apie kuriuos ji seniai svajojo, tačiau veltui prašė meilužio dovanoti juos. Ji taip įsiuto, kad čiupo varžovės auskarus ir išplėšė jos ausies lezgelį. Trečdalis į psichiatrus besikreipiančių sutuoktinių porų rimčiausia bėda įvardija būtent pavydą. Tai suprantama: mylimuosius siejantys saitai - intymiausi iš visų, kurie jungia du žmones. Čia svarbu ne tiek seksas, kiek emocijos. Meilės santykiuose mes esame visiškai kitokie, nei draugiškuose ar šeimyniniuose. Ne veltui garsusis britų dramaturgas Viljamas Kongrivas dar 1697 metais rašė: „Šiame pasaulyje nėra didesnės neapykantos už tą, kurią pagimdo meilė. Ir nėra baisesnio pragaro už tą, kurį sukuria pažemintos moters įniršis". „Moterys labiau pavydi, kai vyras „neištikimas emociškai", nes jų pačių gyvenime itin stinga dvasinio artumo su mylimuoju: nuoširdžių pokalbių, palaikymo, simpatijos, draugiškumo, - sako knygos „Mylėti jį ir neprarasti savęs" autorė Karolina Bušong. - O vyrai tai vertina kitaip. Kai žmonos ir draugės užmezga romaną, juos domina tik viena: „Ar jis lovoje geresnis už mane?". Žurnalo „New York Observer" surengta apklausa parodė, kad labiausiai pavydi 18-24 metų žmonės. Kodėl? Psichologai mano, kad pavydas užvaldo tuos, kurie asmeniniuose santykiuose jaučiasi neapsaugoti, pažeidžiami.

Ar pyktis mums tik kenkia?

pagal
Ar pyktis mums tik kenkia?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina" iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti. Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės. Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas). Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu.

Pyktis parodo mūsų silpnumą

pagal
woman with brown hair and black eyes
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami - kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas - jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.

Kokios merginos geresnės? Geros ar blogos..?

pagal
beautiful, woman, beauty
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Merginos būna geros ir blogos. Vertinimo kriterijus paprastas: jei mažai pažįstamas vyrukas užsimena apie lovą, gera tučtuojau kategoriškai pareiškia: „Ne!“ (taip pat gali skelti antausį), o bloga domisi: „Kada?“ Abu merginų tipai turi visą savo trūkumų ir privalumų rinkinėlį. Kokį? Pradėkime nuo blogų merginų, konkrečiau - nuo jų neginčijamų privalumų. Pirmasis privalumas - su jomis nebus nuobodu. Jos gali be nuovargio šėlioti visą naktį ir pasiruošusios linksmintis visą kitą dieną. Jos daug juokiasi, noriai flirtuoja, su jomis kiekvienas jaučiasi profesionaliu suvedžiotoju. Blogos merginos pilnos gyvenimo džiaugsmo ir energijos. Jos neužsiima savigrauža ir nepuola depresijon, mat jų gyvenimas - nenutrūkstamas festivalis. Jos trokšta sekso. Šios merginos - visiškai atviros natūros, dievinančios eksperimentus lovoje, ir darys viską, kas tik šaus joms į galvą, ir net daugiau, negu panorėsi. O jų jaudinančios pasitenkinimo aimanos įtvirtins mintį, kad esi lytinis gigantas. Blogos merginos - gražios ir seksualios. Jų gracinga eisena. Jos įprato būti dėmesio centre. Jos nešioja vėrinius ir apyrankes, jų palaidinukės maksimaliai atsagstytos, sijonėliai - trumpi, apatiniai drabužėliai seksualūs... jeigu dėvimi iš viso. Kai tokia mergina sėdi tau ant kelių, aplinkiniai vyriškiai baisiai pavydi, o moterys jaučiasi suintriguotos ir būtų visai neprošal užimti jos vietą. Vis tik, nežiūrint į tokius, veik nenuginčijamus privalumus, kai kuo tokios merginos - išties nevykęs pasirinkimas.

Apie pavydą

pagal
731cf050 dece 490e a1f0 20eb611d7408 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Suprantu, kad pavydas dėl draugo atsidavimo jus gerokai išvargino. Pavydas visada sekina. Be to pavydas parodo ir mūsų silpnąsias vietas. Tai, dėl ko įtarinėjame kitą, pasąmoningai ir patys trokštame. Ar gali būti, kad ir jūs kartais norėtumėte praleisti laiką su kuo nors kitu? O gal esate prietarų apie neištikimus vyrus, kuriuos būtina saugoti lyg akies vyzdį, auka? Žinoma, gali būti, kad jūsų skaudi praeitis gimdo nepasitikėjimą savo draugu. Gal anksčiau buvote išduota? Gal pati išdavėte ankstesnį draugą? Gal esate iš šeimos, kur tėtis buvo neištikimas jūsų mamai? Matote, kyla daug klausimų, o aš nežinau, kaip į juos jūs atsakytumėte. Tiesa, yra ir tokia galimybė, kad jūsų intuicija siunčia jums signalus, kad ne viskas draugo elgesyje yra gerai. Gal jo žodžiai neatitinka jo poelgių? Gal jis nesilaiko pažadų? Gal dažnai linkęs leisti laisvalaikį be jūsų linksmose kompanijose? Kaip ten bebūtų, suaugę žmonės teturi vieną būdą išspręsti kylančias problemas – tai sėsti ir atvirai išsiaiškinti. Ir jei draugas nuoširdžiai patikins jus esąs ištikimas, tuomet meskite šalin savo abejones ir tikėkite. Priešingu atveju, savo pavyduliavimu galite sugriauti ir patį stipriausią ryšį. Nežinau geresnio vaisto nuo pavydo kaip meilė. Ar tikrai savo draugą mylite? O gal galėtumėte mylėti stipriau? Juk sakoma, kad meilės niekam niekad nebūna per daug.

Pavydas - kas tai?

pagal
ai generated, envy, jealousy
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Draugaujate jau keletą mėnesių. Viskas puiku. Tu myli jį, jis myli tave ir atvirkščiai. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet... Dažnai puikiems santykiams sutrukdo tas bjaurus PAVYDAS. Jį galima suskirstyti į dvi rūšis: Kai vienas ar abu partneriai neįvykdė ištikimybės įsipareigojimų, todėl dabar juos abu kamuoja pavydas. Kai vienas pavydi kito, nors tam nėra jokios priežasties. Aptarsime būtent antrą pavydo rūšį. Jei teko patirti nepelnytą pavydą, tavo nusiskundimas greičiausiai skamba maždaug taip: "Jis toks pavydus. Ypač mano draugams / bendramoksliams / bendradarbiams... Nors nėra visiškai jokios priežasties jam šitaip jaustis". Kai žmogus pajunta pavydą be jokios priežasties, pirmoji priežastis yra BAIMĖ. Pavyduolis gali to nesuprasti arba nenorėti pripažinti, bet tai yra faktas. Jis tiesiog bijo prarasti mylimą žmogų, o kartu su juo ir meilę, draugystę bei švelnumą. Pavydas – ne tik iš baimės. Antra priežastis yra paprasčiausias nepasitikėjimas, kurio preižastis - ankstesni mylimo žmogaus veiksmai arba dėl jo nesugebėjimo protingai elgtis, esant su kitu žmogumi.

Pavydas - varomoji ar griaunamoji jėga

pagal
infidelity, love, affair
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą - galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių - apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia. Pavyduoliai - toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems - partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms - kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką. Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!

Juodas pavydas

pagal
2157919f f2bd 46b2 a8b1 6dcceab591b3 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda" jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems". Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?

Bendravimas

pagal
heart, love, emotions
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Niekam neturėtų kilti abejonių, kad bendravimas šiuo metu yra labai svarbus dalykas. Eliminavus jį iš mūsų gyvenimo, gyvenimas taptų visiškai kitoks nei dabar. Gal žmogus todėl taip ir išsivystė, nes turėjo tą galingą tobulinimosi įrankį. Jis persismelkia į pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Juo paremta labai daug mokslo, meno, tikėjimo ir kitų sričių. Bendravimas turi savo tikslą, priežastis bei priemones. Tačiau, pirmiausia patyrinėkime, kas yra tas bendravimas. Daugelis pamanys, kad bendravimas - tai tik kalbėjimasis. Tačiau tai bus labai siauras, gal net ribotas, bendravimo suvokimas. Lietuvių kalba mums suteikia žymiai daugiau to veiksmo, santykio prasmių. Taigi, bendravimas – kažko darymas bendru. Bendraujant įprasta dalintis informacija, emocijomis, mintimis. Jo metu vyksta pašnekovo stebėjimas, bandymas į jį įsijausti, suprasti jo padėtį, palyginti su savąja. Kita, su bendravimu susijusi savybė – viešumas. Kas yra uždengta - tampa vieša. Bendraujant su žurnalistais, galima paviešinti daug gerų ar blogų dalykų. Žurnalistai gali taip įtakoti informaciją, kad ši gali tapti įdomesnė, svarbesnė, įtakingesnė (arba atvirkščiai - nereikšmingesnė). Be tokio poveikio informacijai galima nepastebėti daugelio dalykų, reiškinių gyvenime.

Rudeninis liūdesys aplanko be priežasties

pagal
girl, sad, portrait
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Atėjus rudeniui daugelį žmonių be priežasties apima liūdesys, ilgesys, nusiminimas. Tai suprantama, juk baigėsi vasara. Atostogos praėjo, prieš akis – ilga šalta žiema. Kur čia neliūdėsi! Šiuolaikinis mokslas tai vadina rudenine depresija. Ši liga labai paplitusi. Įsivaizduokite, kad šiuo metu Žemėje rudeninė depresija kamuoja maždaug 110 milijonų žmonių. Depresija kaip liga žinoma jau labai seniai, apie ją rašoma Biblijoje. Garsusis Dovydas depresija sergantį karalių Saulių gydė grodamas arfa. Šią ligą žinojo didieji senovės gydytojai Hipokratas, Avicena, Halenas. Nė viena liga nebuvo taip vaizduojama mene – muzikoje, tapyboje, prozoje – kaip depresija. Pasiklausykite venecijiečio Tojazo Verleno garsiojo „adažio in sol monori“ („Širdis sudirgusi, ir lyja nuo ryto. Iš kur tu tokia, melancholija?“). Didysis P. Čaikovskis kentėjo dėl dažnų depresijos priepuolių. Savo baletą „Gulbių ežeras“ jis sukūrė apimtas depresijos, kai suprato, kad jo santuoka žlugo. Per pastaruosius 30 metų depresijų ypač padaugėjo. Ne mažiau nei 40 proc. visų jos apraiškų gali būti galvos skausmas, miego, virškinimo sutrikimai, širdies skausmai ir kt. Depresija gali būti kaip atsakas į stresą, psichinę traumą. Tačiau dažniausiai ji kyla be priežasties, spontaniškai. Rudenį žmones dažnai apima liūdesys, susimąstymas, ramybė. Tokia būsena labai palanki produktyviai kūrybinei veiklai.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

pagal
girl, woman, face
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Emocijos, - kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, - pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, - adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.