Kai išliejame pyktį, iš tikrųjų šaukiame: „Aš bijau! Aš suirzęs! Aš įskaudintas!”. Kitaip tariant: „Aš silpnas!”.

Štai frustracijos pavyzdžiai: įpykstate, kai kas nors ilgiau užtrunka prie bankomato, kai kas nors užkiša automobilį kelyje, netyčia atsitrenkia į jus ant šaligatvio ar keistai spokso viešoje vietoje. žmonės taip visada darė ir darys. Negalime suvaldyti kitų elgesio.

Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami – kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra.

Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas – jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti.

Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys.

Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda.

Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį. Kaip sakė Buda, pykimas – kaip įkaitusios anglies griebimas, norint mesti ją į ką nors kita – nudegsite jūs, o ne kitas žmogus.

Tiesa, negalima sakyti, kad pyktis visada yra blogas. Kartais jis gali būti pateisinamas, o kartais net ir būtinas. Arba, kaip 1887 metais rašė Henry Wardas Beecheris, „Žmogus, nemokantis pykti, nežino ir kaip būti geru”. Įniršis dėl neteisybės yra geras pavyzdys.

Įpykę amerikiečiai ir juodaodžiai Pietų Afrikos piliečiai paskatino politines reformas ir pilietinių teisių atsiradimą, taip sustiprindami savo valstybes. Kitas pavyzdys: jei mums reikia kautis ginant savo šeimą ar bėgti nuo pavojaus, tai pyktis mums suteiks daugiau jėgų veikti.

Visgi pyktis dažniau būna žalingas ir dėl jo galite susilaukti problemų.

– Susvetimėjimas. Jaučiatės taip, lyg niekas jūsų nemėgtų – ir esate teisus. Niekam nepatinka piktas žmogus.

– Sveikatos sutrikimai. Atlikus daugiau nei 1000 žmonių, dirbančių „Western Electric” fabrike Čikagoje (JAV) 25 metų trukmės tyrimą, nustatyta, kad žmonės, nesugebantys suvaldyti savo pykčio, dažniau miršta nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei nuo vėžio. Nuolatinis pyktis taip pat siejamas su imuninės sistemos susilpnėjimu, dėl ko gali išsivystyti gyvybei pavojingos ligos.

– Nevaldomas pyktis gali tapti įtūžiu, neapykanta ir prievarta.

– Nestebimas ir nevaldomas pyktis gali tapti nuolatiniu pykčiu ir tapti nebesuvaldomu. Tai atsitinka štai taip: dažnai pykstantis žmogus tampa jautresniu ir labiau linkusiu pykti; padidėjęs jautrumas apsunkina pykčio kontroliavimą; išliejamo pykčio intensyvumas didėja; po kiekvieno išsiliejimo palengvėjimas būna vis mažesnis, todėl dar labiau didėja jautrumas, o pykčio nekontroliavimo ciklas tęsiasi.

– Nuolatinis pyktis slopina kitas emocijas ir galimybes augti kaip asmenybei.

Views All Time
Views All Time
7007
Views Today
Views Today
1
0 0