Ir kas gi tas pavydas?
| |

Ir kas gi tas pavydas?

Palyginti su kitais jausmais, pavyduliavimas yra tikras čempionas: jis sukelia daug skausmo, dėl jo padaroma daugybė nusikaltimų. Tačiau jį sukelti kitam velniškai malonu. Kita vertus, ir pačiai savotiškai saldu atsiduoti pavydui. Pavyduliavimas — tai baimė prarasti mylimą ar itin svarbų žmogų. Tačiau ne dėl ligos, ne dėl avarijos ir ne dėl lėktuvo katastrofos. Antra vertus, apie tokį likimo posūkį galvojame labai retai, nes mums atrodo, kad žūtis — dar pusė bėdos. Didžiausia bėda — jei mylimas ar svarbus žmogus mus paliks ir atiteks kam nors kitam. Daugybei žmonių tai pats tikriausias košmaras! Viena vertus, netenki kai ko vertinga, tarkim, mylimo žmogaus, kita pusės, tau ir visam pasauliui parodoma, kad esi prastesnė už tą, kurią pasirinko vietoj taves. Dažniausiai — mylimo vyro, bet galima pavydėti mamos, brolio, viršininkės, net savo katės. Mylimo vyro pavydime moterims, taip pat darbui, automobiliui, hobiui. Juk jie visi iš mūsų atima jo dėmesį ir laiką. Mamos pavydime kitiems vaikams, net jei mums ir tiems vaikams po keturiasdešimt metų, brolio — jo draugužėms ir žmonai, viršininkės – likusiems darbuotojams, o katės — visiems, prie kurių ji meiliai glaustosi, pradedant namų tvarkytoja, baigiant kaimyne. Tam tikrais istoriniais periodais pavyduliauti buvo madinga, vėliau juos keitė laikai, kai aistringas pavydas buvo laikomas prasčiokišku ir juokingu jausmu. Graikų dievai ir deivė vienas kito pavyduliaudavo kaip pamišėliai.

Vaikų pavydas
| |

Vaikų pavydas

Įsivaizduokite, kad esate mažas žmogutis, – tėtis jus nešioja ant pečių ir vedasi žiūrėti futbolo rungtynių, mama ruošia pusryčiams mėgiamus blynelius su obuoliais ir skaito knygeles. Ką jau kalbėti apie kupinus susižavėjimo senelius, pasiruošusius pildyti bet kokį jūsų norą. Patinka? O dabar lengvai ir su šypsena atsisakykite šio nuostabaus gyvenimo ir savo sostą užleiskite…netrukus gimsiančiai sesutei arba broliukui. Nesinori? Pikta? Apmaudu? Visa tai jaučia pirmagimis, kai į šeimą pasibeldžia nauja gyvybė, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė. Dažnai tarpas tarp pirmojo ir antrojo vaiko gimimo būna nedidelis, tad apžavėtas pažadų, kad netrukus turės sesę ar brolį (vaiko sąmonėje – nuosavą žaidimų draugą), kad tai – didelis džiaugsmas ir stebuklas, mažylis patiki, kad štai grįš mama iš ligoninės ir viskas bus kaip anksčiau, tik dar geriau, nes bus su kuo žaisti. Be to pirmagimis tiki, kad gimusiajam galės būti savotišku „tėvu” ar „mama” – vadovauti, nurodinėti ir t.t. Vos kelių metų žmogučiui niekas nepaaiškina realybės, kad žaisti su nauju šeimos nariu jis galės gerokai vėliau, o iš pradžių teks su juo dalintis tėčio ir mamos dėmesiu, kad mamytė bus pavargusi, todėl kurį laiką beveik nebežais su juo, o tėtis bus užsiėmęs labiau, nei iki šiol, nes padės mamai. Mažyliui nepasakojama, kad prie naujagimio jam net nebus leidžiama liestis, o seneliai ir visi kiti atėjusieji aikčios nebe dėl jo, bet liaupsins mažiausiąjį.

Pavydo anatomija
| |

Pavydo anatomija

Iš anksto norėčiau perspėti, kad visa eilė mano minčių gali jus šokiruoti. Tikrai nekalbėsiu apie pavydą, kaip jį supranta dauguma, tad tam tikras išankstinis atvirumas naujoms tiesoms čia nepakenktų. Savo ruožtu, su nekantrumu lauksiu Jūsų nuomonių, atsiliepimų ar klausimų. Nagrinėdamas pavydą, taikysiu savo įprastą metodologiją, panašiai, kaip ir kalbėdamas apie bet ką kitą. Jos esmė – logikos bei sveikos nuovokos pagalba patikrinti kiekvieną mums peršamą dogmą. Kitais žodžiais tariant, pats faktas, kad kuo nors tiki milijonai žmonių, dar nėra joks autoritetas. Pavydas yra meilė? Teko nugirsti pokalbį, kurio metu kažkas pasakė: “pavydžiu, reiškia myliu”. Nepavydėti tada reikštų nemylėti. Pokalbio dalyviai tam įvairiapusiškai pritarė, savo ruožtu kiekvienas pasiūlydami savo argumentus. Bet ar tikrai yra taip? Kad būtų lengviau suprasti šią situaciją, pabandykime pakeisti ją į keletą panašių, bet paprastesnių. Pirma, įsivaizduokime, kad kalbėtume apie mūsų sutuoktinės (meilužės) meilę muzikai. Jei Jūs moteris, įsivaizduokite viską atvirkščiai (kaip apie savo vyrą). Jai patinka ištisas valandas klausytis muzikos ar pačiai groti. Tai atitraukia jos dėmesį nuo mūsų, o jai grojant, ji atrodo tokia laiminga ir visai mus užmiršusi. Antra, įsivaizduokime ją išbėgančią kažkur su savo draugėmis. Vėlgi, mes kažkiek laiko jos netenkame, ji linksminasi (prisimindama apie mus nebent paklausta apie tai savo draugių).

Pavydas priklauso nuo… ūgio
| |

Pavydas priklauso nuo… ūgio

Regis, visiems įsimylėjėliams verta avėti aukštakulnius arba storapadžius batus. Mat tai, ar smarkiai juos kamuoja pavydas, priklauso nuo ūgio. Bent jau taip tvirtina mokslininkai iš Grioningeno ir Valensijos universitetų. Nyderlanduose ir Ispanijoje jie apklausė 549 vyrus ir moteris, norėdami klasifikuoti pavyduliavimo laipsnį ir išsiaiškinti, kurios varžovo savybės sukelia daugiausiai apmaudo. Paaiškėjo, kad vyrai dažniausiai privengia išoriškai patrauklių, turtingų ir fiziškai stiprių konkurentų. Bet kuo aukštesnis vyras, tuo ramiau jis žvelgia į varžovą. Moterys labiausiai pavyduliavo gražioms ir žavingoms damoms, tačiau vidutinio ūgio atstovės jautė tik vidutinį pavydą. Mokslininkų žodžiais, tai nesunku paaiškinti evoliucijos požiūriu: pagal jau anksčiau atliktus tyrimus, moteris traukia aukšti vyrai, o štai vidutinio ūgio moterys ne tik patrauklesnės vyrams, bet ir yra pačios sveikiausios bei vaisingiausios. Beje, tam tikromis aplinkybėmis vidutinio ūgio moterys, kitaip nei aukšti vyrai, vis dėlto labiau pažeidžiamos pavydo. Varžovių, kurios pranašesnės už jas pagal visuomeninį statusą arba fizinę jėgą, akivaizdoje jos jautė didesnį pavydą nei tos, kurios mažo ūgio arba aukštos. Mokslininkų nuomone, priežastis gali būti ta, kad aukštos ir stiprios damos arba socialiai įtakingos moterys tikrai gali būti pavojingos vidutinio ūgio kolegėms, mat peštynių atveju jos veikiausiai nugalės.

Pavydas
| |

Pavydas

Paprastai ilgai galvoju kaip pavadinti įrašą. Vis norisi įdomesnės antraštės (matyt, vaikystės svajos tapti žurnaliste dar glūdi vienam iš mano pasąmonės klodų…). Taip ir gaunasi ilgi užrašai, kurie man pačiai ne visuomet patinka. Bet šiandien pavadinimas atėjo pirmiau nei mintis, ką noriu parašyti. Suteikiau savo įrašui lakoniška antraštę ir jaučiuosi gerai, nes dabar akivaizdu, apie ką šiandien rašysiu. Apie pavydą. Sutikite, tai vienas nemaloniausių jausmų. Tiek jį jaučiančiam, tiek ir jį sukeliančiam. Ilgai maniau, kad turėti pavydų vaikiną yra beprotiškai blogai – kiekvieną žingsnį kontroliuoja, draugais nepasitiki, telefone žinutes skaitinėti mėgina. Beveik CŽV! Nemalonu ir žemina.. Juk natūralu norėti, kad tavo draugas tavimi pasitikėtų! O jeigu nepasitiki, imi dvejoti – gal tikrai kažką ne taip darai…? Tačiau dabar manau, kad daug blogiau yra tam, kuris pavydi! Ne tik dėl to, kad nuolat jaučia nerimą. Pavyduoliai dažnai patiria ir kitų nesupratimą. Nes sveikai pavydūs žmonės paprastai žiūri akis išpūtę, į kokia nors mergaitę, kuri apsiverkia, kai su jos draugu pasisveikina nematyta gražuolė, arba į pavydų vaikiną, kurio akivaizdoje jo moterį nužvelgia kitas vyras. Ne kartą mačiau, kaip tokie puola žiūrinėtojui į atlapus. Manote lengva gyventi, kai turi nuolat savo merginai (vaikinui), jos draugams ir visiems kitiems aiškinti, kad TAS NIEKŠELIS TIKRAI NORĖJO IŠ JOS KAŽKO DAUGIAU…

Pavydas: pliusai ir minusai
| |

Pavydas: pliusai ir minusai

Viena mano pažįstama, santūri ir valinga asmenybė, papasakojo, kaip svečiuose susitiko buvusį meilužį su nauja mylimąja. Moteris segėjo auskarus, apie kuriuos ji seniai svajojo, tačiau veltui prašė meilužio dovanoti juos. Ji taip įsiuto, kad čiupo varžovės auskarus ir išplėšė jos ausies lezgelį. Trečdalis į psichiatrus besikreipiančių sutuoktinių porų rimčiausia bėda įvardija būtent pavydą. Tai suprantama: mylimuosius siejantys saitai – intymiausi iš visų, kurie jungia du žmones. Čia svarbu ne tiek seksas, kiek emocijos. Meilės santykiuose mes esame visiškai kitokie, nei draugiškuose ar šeimyniniuose. Ne veltui garsusis britų dramaturgas Viljamas Kongrivas dar 1697 metais rašė: „Šiame pasaulyje nėra didesnės neapykantos už tą, kurią pagimdo meilė. Ir nėra baisesnio pragaro už tą, kurį sukuria pažemintos moters įniršis”. „Moterys labiau pavydi, kai vyras „neištikimas emociškai”, nes jų pačių gyvenime itin stinga dvasinio artumo su mylimuoju: nuoširdžių pokalbių, palaikymo, simpatijos, draugiškumo, – sako knygos „Mylėti jį ir neprarasti savęs” autorė Karolina Bušong. – O vyrai tai vertina kitaip. Kai žmonos ir draugės užmezga romaną, juos domina tik viena: „Ar jis lovoje geresnis už mane?”. Žurnalo „New York Observer” surengta apklausa parodė, kad labiausiai pavydi 18-24 metų žmonės. Kodėl? Psichologai mano, kad pavydas užvaldo tuos, kurie asmeniniuose santykiuose jaučiasi neapsaugoti, pažeidžiami.

Apie pavydą
| |

Apie pavydą

Suprantu, kad pavydas dėl draugo atsidavimo jus gerokai išvargino. Pavydas visada sekina. Be to pavydas parodo ir mūsų silpnąsias vietas. Tai, dėl ko įtarinėjame kitą, pasąmoningai ir patys trokštame. Ar gali būti, kad ir jūs kartais norėtumėte praleisti laiką su kuo nors kitu? O gal esate prietarų apie neištikimus vyrus, kuriuos būtina saugoti lyg akies vyzdį, auka? Žinoma, gali būti, kad jūsų skaudi praeitis gimdo nepasitikėjimą savo draugu. Gal anksčiau buvote išduota? Gal pati išdavėte ankstesnį draugą? Gal esate iš šeimos, kur tėtis buvo neištikimas jūsų mamai? Matote, kyla daug klausimų, o aš nežinau, kaip į juos jūs atsakytumėte. Tiesa, yra ir tokia galimybė, kad jūsų intuicija siunčia jums signalus, kad ne viskas draugo elgesyje yra gerai. Gal jo žodžiai neatitinka jo poelgių? Gal jis nesilaiko pažadų? Gal dažnai linkęs leisti laisvalaikį be jūsų linksmose kompanijose? Kaip ten bebūtų, suaugę žmonės teturi vieną būdą išspręsti kylančias problemas – tai sėsti ir atvirai išsiaiškinti. Ir jei draugas nuoširdžiai patikins jus esąs ištikimas, tuomet meskite šalin savo abejones ir tikėkite. Priešingu atveju, savo pavyduliavimu galite sugriauti ir patį stipriausią ryšį. Nežinau geresnio vaisto nuo pavydo kaip meilė. Ar tikrai savo draugą mylite? O gal galėtumėte mylėti stipriau? Juk sakoma, kad meilės niekam niekad nebūna per daug.

Pavydas – kas tai?
| |

Pavydas – kas tai?

Draugaujate jau keletą mėnesių. Viskas puiku. Tu myli jį, jis myli tave ir atvirkščiai. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet… Dažnai puikiems santykiams sutrukdo tas bjaurus PAVYDAS. Jį galima suskirstyti į dvi rūšis: Kai vienas ar abu partneriai neįvykdė ištikimybės įsipareigojimų, todėl dabar juos abu kamuoja pavydas. Kai vienas pavydi kito, nors tam nėra jokios priežasties. Aptarsime būtent antrą pavydo rūšį. Jei teko patirti nepelnytą pavydą, tavo nusiskundimas greičiausiai skamba maždaug taip: “Jis toks pavydus. Ypač mano draugams / bendramoksliams / bendradarbiams… Nors nėra visiškai jokios priežasties jam šitaip jaustis”. Kai žmogus pajunta pavydą be jokios priežasties, pirmoji priežastis yra BAIMĖ. Pavyduolis gali to nesuprasti arba nenorėti pripažinti, bet tai yra faktas. Jis tiesiog bijo prarasti mylimą žmogų, o kartu su juo ir meilę, draugystę bei švelnumą. Pavydas – ne tik iš baimės. Antra priežastis yra paprasčiausias nepasitikėjimas, kurio preižastis – ankstesni mylimo žmogaus veiksmai arba dėl jo nesugebėjimo protingai elgtis, esant su kitu žmogumi.

Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga
| |

Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga

Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą – galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių – apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia. Pavyduoliai – toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems – partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms – kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką. Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!

Juodas pavydas
| |

Juodas pavydas

Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda” jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems”. Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?